Literatūrinė kelionė laiko mašina į 1990-ųjų Kauną

Žmonių dėmesį visada patraukia neįprasti dalykai. Nuo Antano Vienuolio-Žukausko laikų neturėjome vaistininko-rašytojo. Atrodo, kad toks žmogus vėl atsirado. Tai vaistininkas ir rašytojas Tadas Žvirinskis, kurio pirmąjį romaną "Manuscriptum Discipuli" (lot. "Studento užrašai") neseniai išleido asociacija "Slinktys".

Knygoje pasakojama apie istorinį 1990–1991 m. laikotarpį, kurio pagrindinė siužetinė linija vyksta tuomečiame Kaune. Koks jis kuriamas naujojoje knygoje? Pokalbis apie Kauną, kūrybą ir vaistininkystę – su žodžio kišenėje neieškančiu T.Žvirinskiu.

– Kuo buvo ypatingas 1990–1991-ųjų Kaunas?

– Pažintis su Kaunu prasidėjo įstojus į tuometį Medicinos institutą studijuoti farmacijos. Tai buvo praeitame tūkstantmetyje, 1987 m. Kaunas mane iškart sužavėjo, nes gerokai skyrėsi nuo gimtojo Vilniaus. Visų pirma, Kaune dominavo lietuvių kalba. Antra, tiesiog užbūrė modernizmo laikų architektūra. Na, ir nepamirškime unikaliosios Laisvės alėjos! Kaune jaučiausi daug laisvesnis. Kartu jaučiausi ir labai komfortiškai – lyg tai būtų antrieji namai... Vėlesniu, jūsų paminėtu, laikotarpiu Kaunas neabejotinai buvo permainų lyderis. Pirmosios trispalvės, pirmieji gatvių pavadinimai lietuviškai, pirmieji nepriklausomybės paminklai... Man atrodo, Kaunas sugebėjo išsaugoti unikalią lietuviško miesto aurą, kurią pavadinčiau smetoniška inteligencija. Ji man ypač imponavo.

Tai savotiškas epochos atspindys, ištransliuotas jauno žmogaus, patekusio į istorinio lūžio verpetą.

– Tuo metu gyvenote tarp dviejų miestų – Vilniaus ir Kauno. Kuriame jautėtės geriau?

– Tarp? Elektrėnuose negyvenau. Gerai jaučiausi tiek Vilniuje, tiek Kaune. Vis dėlto Kaunas – tai mano jaunystės ir pirmos tikros meilės miestas. Nenuostabu, kad studijuodamas daugiau laiko praleisdavau Kaune. Ten prabėgo vieni gražiausių mano gyvenimo metų. Beje, įdomus faktas: Kaune, net siautėjant banditams, nesu nei karto gavęs į nosį. O gimtajame Vilniuje šonus man velėjo gan dažnai.

Iki šiol Kauną myliu ne mažiau nei Vilnių, o kartais – net daugiau. Džiaugiuosi, kad Kaune turiu puikių draugų, čia gyvena ir mano krikšto dukra. Mielai atvykstu jame pabūti, pabendrauti, dalyvauti renginiuose. Ko gero, esu tikras dipolio žmogus. Ir dar: niekada asmeniškai nejaučiau Vilniaus ir Kauno priešpriešos, nes gana gerai pažįstu abu miestus.

– Išleidote jau devintąją savo knygą – dienoraštinį romaną "Manuscriptum Discipuli". Kodėl pasirinktas lotyniškas pavadinimas? Kiek knygos gimimui turėjo įtakos jūsų gyvenimas Kaune?

– Taigi, laikas lekia kaip koks kelių gaidelis... Šio romano griaučiai buvo parašyti prieš gerą dešimtmetį, bet vidinis balsas liepė nebruzdėti, neskubėti išleisti. Turėčiau padėkoti COVID-19 pandemijai, nes ji buvo starto signalas: "Dabar!" Per tris vasaros mėnesius romano griaučius padabinau "mėsa", po to vyko rimtas redagavimas. Esu atidus detalėms, tad romane rasite paminėtą ne vieną tikrą faktą, mano bendraamžiai atpažins ne vieną autentišką Kauno kampelį ir tada gyvenusius ryškesnius asmenis.

Pavadinimas atspindi romano turinį: pasakojama apie studentą, būsimąjį vaistininką, o lotynų yra medicinos kalba.

Mano gyvenimas Kaune romanui atsirasti turėjo labai daug įtakos. Manau, kad "Manuscriptum Discipuli" yra knyga, kuri sudomins kiekvieną išsilavinusį kaunietį. Sakydamas "išsilavinusį" turiu omeny ir tuos, kurie mokėsi tik gyvenimo universitetuose. Tai savotiškas epochos atspindys, ištransliuotas jauno žmogaus, patekusio į istorinio lūžio verpetą.

– Kokios buvo to meto madingiausios jaunimo susibūrimo vietos Kaune? Ar jų ilgitės? Ar užsuktumėt, pavyzdžiui, į "Gildiją", jei ji dar veiktų?

– Nebuvau auksinio jaunimo atstovas, mano tėvai nebuvo partiniai, tad neturėjau nei lėšų, nei įpročio nuolat lankytis diskotekose, kavinėse ar baruose. Su kolegomis studentais dažniausiai rinkdavomės bendrabučiuose ar pigiose kavinėse. Taip, Rotušės aikštėje įsikūrusią "Gildiją" mėgo būsimieji medikai, bet užsukdavau ten itin retai. Knygos protagonistas "Gildijoje" lankėsi žymiai dažniau nei jos autorius. Nesiilgiu konkrečių praeities vietų. "Gildijos" – taip pat. Joje nebuvau nuo pat studijų baigimo 1993 m. Gerą penkmetį nebegeriu alaus – tai ko ten?

– Kuo skiriasi jūsų laikų ir dabartinių laikų dvidešimtmečiai?

– Manau, kad neturėtume lyginti. Kiekvienas laikmetis yra specifinis. Paprastai vyresnė karta yra linkusi kritikuoti jaunimą, esą anksčiau žmonės buvo geresni, stipresni ir protingesni. Kartais turiu pats save sudrausminti, kad nepradėčiau bambėti, nors ne visada pavyksta. Vis dėlto nesijaučiu pagyvenęs. Tegul jūsų neapgauna mano žilė!

Jaunimas maištavo, maištauja ir maištaus prieš savo tėvus. Taip jau yra. Kuo tai baigsis? Ogi tuo pačiu: anūkai maištaus prieš jūsų vaikus. Kaip tame sename animaciniame filmuke: "Maištininkas žuvo, tegyvuoja drakonas!" O šiaip geras tas mūsų jaunimas: šiemet net du jaunuoliai pasisiūlė užleisti man vietą autobuse.

– Ar norėtumėte laiko mašina vėl nusikelti į tuos laikus? Ką keistumėte, o kas vyktų lygiai taip pat?

– Mano romanas tam tikra prasme ir yra laiko mašina: skaitykite ir atsidursite 1990–1991 m. Kaune.

Jei būtų tikra laiko mašina, ko gero, ja nesinaudočiau. Ir nieko nekeisčiau. Kurių galų? Kiekviena karta privalo išmokti tvarkytis su jai iškylančiomis problemomis. Be jokių supermenų ar pagalbininkų iš ateities. Tokia mano nuomonė, galite su ja nesutikti.

– Turbūt knygoje aprašomi herojai turi savo prototipus realybėje? Kaip susiklostė jų gyvenimas?

– Kažkas turi, kažkas – ne. Romanas, nors ir dienoraštinis, nėra autobiografinis.

Prototipų likimai susiklostė visaip. Vieni – jau seniai anapilyje, kiti dar nepaliko šios ašarų ir snarglių pakalnės. Praėjo trys dešimtys metų – daugiau, nei gyvavo tarpukario Respublika. Man buvo svarbu pavaizduoti ne kažką konkrečiai, o atspindėti to laikmečio dvasią, nieko nepagražinant. Kiek tai pavyko, nuspręs skaitytojai.

Romane rasite paminėtą ne vieną tikrą faktą, mano bendraamžiai atpažins ne vieną autentišką Kauno kampelį ir tada gyvenusius ryškesnius asmenis.

– Kiek žinau, priklausote Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriui. Gal galite išduoti, kodėl? Juk gyvenate Vilniuje.

– Iš meilės visa tai. Tik iš meilės. Ir visai nesvarbu, kur reziduoja kūnas. Kaunas tvirtai tebelaiko mano širdį. Be to, iš toliau viskas atrodo žymiai gražiau!

– Ar planuojamos knygos sutiktuvės Kaune, karantinui pasibaigus?

– Būtinai! Be tradicinių erdvių (muziejų, galerijų ar bibliotekų), labai norėtųsi pristatymą surengti ir alma mater. Tik abejoju, ar Farmacijos fakulteto administracijai tai būtų įdomu. Šimtus kartų esu girdėjęs, kad farmacija ir literatūra – kažkas nesuderinamo... nors vaistininkui Antanui Žukauskui-Vienuoliui šis derinys nesutrukdė tapti lietuvių literatūros klasiku. Taigi, viltis miršta paskutinė. Matysime.

Bet kuriuo atveju pristatymas Kaune bus!

– Dėkoju už pokalbį.

– Dėkui, kad pakalbinote ir nieko neklausėte apie keiksmažodžius.


Leidyklos nuotr.

Iš studento užrašų

Romanas "Manuscriptum Discipuli" (lot. "Studento užrašai") pasakoja apie 1990–1991 m. įvykius. Pagrindinė veiksmo vieta – Kaunas. Pasakojimas pateikiamas studento, būsimojo vaistininko dienoraščio pavidalu – iš čia ir romano pavadinimas.

Veiksmas atskleidžiamas per studentišką kasdienybę, rūpesčius ir jaunų žmonių nuotykius, kvailiojimus, draugystes, išdavystes, meilę ir meiles. Todėl romano herojaus (pasakotojo) pilietiškumas, patriotiniai nusiteikimai ir jausmai neatrodo seklūs, prikišami, bet skleidžiasi natūraliai, kyla iš autentiškų išgyvenimų.

Autorius labai tiksliai perteikia ano meto jauno žmogaus ir jo bendraamžių kalbėseną, jauseną, pomėgius ir mentalitetą. Romano herojus turi subtilų, kartais – ir šokiruojantį humoro jausmą, pasireiškiantį laikmečiui būdingos nenormatyvinės leksikos vartojimu. Romano stilius skaidrus ir aiškus, labai vizualus, o Kaunas – tarsi gyvas. Žmonių charakteriai, brėžiami taupia dienoraštine maniera, – įsimenantys ir individualizuoti.

Tai savotiškas epochos atspindys, ištransliuotas jauno žmogaus, patekusio į istorinio lūžio verpetą.

Romane rasite paminėtą ne vieną tikrą faktą, mano bendraamžiai atpažins ne vieną autentišką Kauno kampelį ir tada gyvenusius ryškesnius asmenis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Absurdynui

Absurdynui portretas
Partija buvo tiesiog angeliukas?

Tomas

Tomas portretas
Sveikinu su nauja knyga!

Eglė

Eglė portretas
Puiku! Lauksime Kaune :)
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių