Lietuvos universiteto šimtmetis su „Išdykėle Marietta“

1906 m. Vilniuje buvo pastatyta pirmoji lietuviška opera – Miko Petrausko „Birutė“, 1920 m. Kaune – Lietuvos valstybės operos tradiciją pradėjusi Giuseppe's Verdi „Traviata“. Jas abi sujungė Kipras Petrauskas, pirmoje operoje atlikęs nedidelę Birutės brolio partiją, antroje – pagrindinę tenoro, Alfredo, partiją. Sėkmingas pasirodymas pirmoje operoje jam padėjo išvykti studijuoti į Imperijos sostinės Sankt Peterburgo konservatoriją, toliau – pasirodymai studentiškuose spektakliuose, debiutas Maskvoje ir darbas Peterburgo Marijos teatre, o Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais – karjeros viršūnė ir gastrolės Europoje ir Pietų Amerikoje. Kuo tai susiję su tarptautiniu projektu – Lietuvos universiteto 100-mečiui skirta Victoro Herberto opera „Išdykėlė Marietta“? Pirmiausia tuo, kad, norint pasiekti aukštumų, reikia nuo ko nors pradėti, arba tuo, kad ir K.Petrauskas kažkada buvo studentas.

Legendinė operetė

„Išdykėlė Marietta“ („Naughty Marietta“) – JAV kompozitoriaus, violončelininko ir dirigento Victoro Herberto (1859–1924) viena iš 43 operečių, pirmą kartą pastatyta 1910 m. JAV ir sėkmingai vaidinta Brodvėjaus ir Niujorko teatre, vertinta kaip didžiausias V.Herberto pasiekimas.

Buvo leidžiamos operetės muzikos gaidos ir plokštelės, 1935 m. ir 1955 m. sukurti muzikiniai filmai. „Išdykėlė Marietta“ – operetė apie stipraus charakterio moterį, ir tai nenuostabu, nes jos libreto autorė – JAV dramaturgė, dainų tekstų ir libretų autorė Rida Johnson Young (1875–1926), ir, reikia pripažinti, moters protas, žodis, pasirinkimas nuolatos pabrėžiamas veiksmo posūkiuose.

Nuotaika: Muzikos akademijos studentų energija, įsitraukimas į vaidmenis kompensavo teatro pastatymui įprastos, pasakojimo foną kuriančios scenografijos stygių. / Laimučio Brundzos nuotr.

Operetės siužetas nesenstantis – meilė nugali viską, tačiau dėl to reikia kovoti, o ne daryti tai, ko tikisi kiti. Kartu joje yra visko, ko reikia: arijų, duetų, ansamblių, žygiavimų ir šokių, persirengimų, ginklų, marionečių ir makaronų. Spektaklio pradžioje pasijutau taip, tarsi būtų Karibų piratų laikai, nes iš revoliucijos apimtos Prancūzijos su kraičio skrynelėmis plaukė nuotakos, su pinigais negalinčios išsiskirti net pirato akivaizdoje – nes kaipgi jos paskui ištekės? Tuomet – kareiviai, Naujasis Orleanas, gubernatorius, čigonė, laisvalaikiu pirataujantis gubernatoriaus sūnus, marionečių teatrą turintys italai, savęs ir meilės paieškos – viskas dera tarpusavyje.

Mariettos vaidmuo atskleidžiamas nuo pat operetės pradžių – užpuolus piratams, ji nepraranda drąsos ir šalto proto, atvykusi į Naująjį Orleaną kovoja už save ir, regis, įspeista į kampą, sugeba sutvarkyti ne tik savo, bet ir kitų gyvenimus. Tačiau nenustodama galvoti Marietta kartu ieško to, kuris sugebės pabaigti jos sapnų melodiją, nes tik su juo bus laiminga.

Žiūrėjau į juos ir tarsi mačiau jaunus kiprus petrauskus, adeles galaunienes, antanus kučingius, atsakingai ir su didžiuliu pasimėgavimu darančius viską, ko ėmėsi.

Plėtojantis operetės veiksmui herojai keičiasi, įgyja išminties – pradžioje aštraus liežuvio moters bijantis Kapitonas Dickas ir net neplanuojanti įsimylėti Marietta naiviai pasižada būti tik draugais, čigonę mylintis ir dovanomis ją apipilantis gubernatoriaus sūnus ir piratas Etienas nesiryžta apie tai pasakyti tėvui, seržantas Simonas ieško gyvenimo prasmės, o pabaigoje visi randa savo vietą po saule. Ir tik Mamma Lucia beveik visada yra patenkinta gyvenimu – juk ji gamina tokį puikų makaronų padažą!

Smagiai suskamba ir operetės sukūrimo laikotarpio (o dar ir šių laikų?) momentas: jeigu kas nors – visada galima pabėgti (be abejo, su pinigais) į Pietų Ameriką ir ten gyventi ant jūros kranto.

Kūrybinis polėkis

Metas iš istorinių kontekstų grįžti į Kauną, kur Kauno valstybinėje filharmonijoje gegužės 8-ąją šią operetę parodė VDU Muzikos akademijos studentai.

Profesionalai – režisierius iš Didžiosios Britanijos Michaelas Woodwoodas, muzikos vadovė prof. Sabina Martinaitytė, projekto vadovė prof. Audronė Eitmanavičiūtė, koncertmeisterė Kotryna Kaklauskaitė. Dailininkų, kostiumų dizainerių, kaip ir orkestro ar dirigento, čia nebuvo. Charizmatiškieji profesorių S.Martinaitytės ir A.Eitmanavičiūtės auklėtiniai per tris intensyvaus darbo savaites ne tik sukūrė vaidmenis, bet ir pasirūpino konceptualia (lietuviškai – kuklia) scenografija (šaltinio neminėsiu, nes tai būtų reklama) ir minimaliais garso efektais.

Buvo nepaprastai malonu matyti, kaip būsimosios operos žvaigždės parengė ir jaunatviška energija užpildė sceną, spėdami persikūnyti į įvairius vaidmenis, pakeisti scenografiją, po spektaklio atskubėti apkabinti profesorių (nenuostabu, juk dauguma jų – studentai) ir kruopščiai sutvarkyti rekvizitą. Žiūrėjau į juos ir  tarsi mačiau jaunus kiprus petrauskus, adeles galaunienes, antanus kučingius, atsakingai ir su didžiuliu pasimėgavimu darančius viską, ko ėmėsi, ir profesorių akių šviesą ir šilumą stebint taip greitai augantį jaunimą.

Išdykėlės, tiksliau, drąsios, valingos, valiūkiškos ir švelnios Mariettos sudėtingą, iššūkių kupiną partiją puikiai atliko Ugnė Matukaitytė. Itin žavus buvo kilnus ir gudragalvis Kapitonas Dickas – Gytis Murauskas. Klastingojo Etieno Grandeto, o kartu ir pirato Jeano Lafito vaidmenį puikiai atliko Rokas Jasikas.

Smagiai Seržanto Simono vaidmenį suvaidino Marius Bytautas. Tiesiog daugiaveidė buvo puikioji Vita Džiulna, atlikusi Čigonės Adah vaidmenį, o Emilija Bagdonaitė nuostabiai tiko lengvabūdės Lizettės vaidmeniui. Puikiai atsiskleidė Paulius Katiliavas, gavęs kažin kur darbus atidėliojančio Gubernatoriaus Grandeto vaidmenį.

Laimučio Brundzos nuotr.

Dabar pagyrimai skrenda profesionalams, nes operetėje, kurioje ir kalbama, ir dainuojama, savo vietą rado tiek studijas baigę ir baigiantys studentai, tiek pradedantys. Noriu pagirti nedidelius, tačiau gražius vaidmenis atlikusias aukštuomenės damas Melanie – Violetą Šimoliūnaitę ir Ninette – Vasarę Gritėnaitę-Bytautienę, Rodolfo – Kristupą Baužą, o labiausiai – kerinčiąją Mammą Lucią – Ievą Vaivadaitę. Ir reikia nepamiršti, kad prireikus visos merginos buvo nuotakomis, o visi vaikinai – kareiviais, o visi kartu – baliaus svečiais.

Neįkainojama patirtis

„Išdykėlė Marietta“ – jau antras VDU Muzikos akademijos ir režisieriaus M.Woodwoodo projektas. Pirmasis – Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybos“ – dalyvavo keturiuose tarptautiniuose muzikos festivaliuose Lietuvoje ir buvo parodytas Londono Kenetho More'o teatre.

Tokių vadinamųjų kišeninių spektaklių pradžia buvo prof. A.Eitmanavičiūtės režisuota Franzo Leharo operetė „Linksmoji našlė“, įvairiuose Lietuvos miestuose parodyta beveik 20 kartų. Dar vienas projektas – Miko Petrausko opera „Eglė žalčių karalienė“, kurios spektaklius nutraukė pandemija.

Tokie pastatymai yra puiki patirtis jaunimui, kurie ne tik dainuoja, bet ir kuria vaidmenis, patys ieško dekoracijų, jas gamina.

Svarbu pastebėti, kad šiuose spektakliuose dalyvauja ne tik vis dar studijuojantys studentai, bet ir VDU Muzikos akademijos absolventai. Taip operoje „Figaro vedybos“ grafo Almavivos vaidmenį atliko Andrius Apšega ir Rytis Janilionis. „Išdykėlėje Mariettoje“ Kapitono Dicko vaidmenį atlieka ne tik Gytis Murauskas, bet ir Jurgis Jarašius.

Reikia pripažinti, kad tokie pastatymai yra puiki patirtis jaunimui, kurie ne tik dainuoja, tačiau ir kuria vaidmenis, patys ieško dekoracijų, jas gamina, kolektyviai aptaria aprangos klausimus ir kitas detales. Kaip tikrame teatre stato spektaklį ir susipažįsta su visomis šios srities smulkmenomis – kaip kažkada jaunasis K.Petrauskas.

Ar galėtų būti geriau? Galėtų būti puošnių ir turtingų dekoracijų, konceptualių, daugiareikšmių kostiumų, džiuginančių akis ir grasinančių paskandinti smagų operetės turinį. Tačiau aš kuo puikiausiai mačiau audringą jūrą, kraičio skryneles, kaukių balių Naujojo Orleano gubernatoriaus rūmuose, beveik užuodžiau Mammos Liucijos makaronų padažo kvapą ir net patikėjau ginkluotu nedorėliu Etjenu. Tam juk ir yra teatras!

Laimučio Brundzos nuotr.

Man nuostabiai tiko fortepijono skambėjimas, o ypač tai, kad kai nusilenkė solistai, koncertmeisterė K.Kaklauskaitė buvo pagarbiai palydėta į scenos centrą nusilenkti – kaip teatre palydimas dirigentas. Ir, beje, būtent dirigentas ir (bent jau) nedidelis orkestras / ansamblis / kvartetas čia būtų puikiai tikęs. Galbūt net ne sėdintis oriai šone, o plaukiantis audringa jūra su būsimomis nuotakomis iš Prancūzijos arba su piratais, žygiuojantis su narsiais kareiviais, akompanuojantis marionečių spektakliui ir tik tada oriai grojantis gubernatoriaus rūmuose. Juk Muzikos akademijoje tikriausiai atsirastų jaunų dirigentų, aranžuotojų ir muzikantų? O universitete – būsimų ar svajojančių jais tapti spektaklių režisierių, šviesos režisierių, dailininkų, scenografų, kostiumų dizainerių?

Tačiau net ir be viso to aš su malonumu dar kartą mielai pasižiūrėsiu „Išdykėlę Mariettą“. Kviečiu ir jus. Išduosiu paslaptį: šis visomis prasmėmis greitai augantis ir tobulėjantis jaunimas nuolat koncertuoja Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų namuose, tad būtinai sekite muziejaus reklamą.