Laikas, tekantis fotogafijos venomis

Ne, neišprotėjo, tai – tik vidurvasaris, panašus į gero fotografo pagautą akimirką, kuri vis tęsiasi štai jau daugelį metų juodame ir baltame vaizde. Atrodo, kad ne tik fotografijoje tą ištuštėjusią gatvę gali apžiūrėti iš visų pusių, kaip kokiame specialiųjų efektų prigrūstame filme, kai kamera sukasi ir sukasi apie lėtai krintantį kraujo lašą. Tik ne kraujo, o tiesiog ištirpusių ledų ar kasdienio lietaus lašas čia krinta ant šaligatvio, suskilusios plytelės ir nežinia, kokiais reikalais bėgiojantys vaikai primena visą sovietmečio lietuviško kino klasiką, kurią kyla nenumaldomas noras tučtuojau peržiūrėti. O, tas vasaros stingulys! Jis su laiku tvarkosi paprastai – tiesiog grąžina (nors tik pojūčiais, bet jie tokie ryškūs) į vaikystės vasaras, kai miestuose automobilių dar buvo nedaug, bet buvo tie patys ledai "Eskimo".

Kauno fotografijos galerijoje paroda "Mano kiemas" ir siūlė vėl pažvelgti į veidą vaikystės filmų herojams, kuriuos nė kiek nepasenusius išsaugojo juodi ir balti Juozo Budraičio daryti kadrai. Paroda surengta jau antrą kartą, skirta taip vadinamiems mėgėjams. Pagrindinė šių metų projekto kryptis – portretas. O laikas, rodos, vis dar sustingęs ties sovietmečiu. Žodis "mėgėjas" taipogi atkeliauja iš ten, nes kas šiuolaikiniame pasaulyje gali tiksliai nubrėžti ribą tarp profesionalo ir ne? Kas pagaliau tuo užsiimtų? Ar fotografuojantieji vestuves, portretus ir taip užsidirbantys pragyventi, yra mėgėjai? O tie, kurie dėsto mokyklose, net jei ir aukštosiose ir tik laisvalaikį, sekmadienius galintys skirti kūrybai, nors ir būdami pripažinti menininkai, jau nėra profesionalai, nes iš savo kūrybos nepragyvena? Kūrybinių industrijų reklaminiai šūkiai perša mintį, kad kūrėjai yra beveik visi. Hm, gal meno kūrėjo statusas įrodo esant tuo, profesionalu? Ach, tas saldus žodis "legitimacija"! Sakoma, kad ją savo rankose laiko svarbiausios galerijos ir žymieji kuratoriai... Kad ir kaip ten būtų, tačiau J.Budraitis, eksponuojamas šioje parodoje, nors ir nuosekliai nepretendavęs į profesionalo vaidmenį ( kaip žinome, per savo gyvnimą yra suvaidinęs begalę kitų ), vis tiek yra vienas įstabiausių to meto fotografų ir mėgėju jį vadinti mažų mažiausia reikštų neišmanymą. O tai, kad visą laiką fotografavo "tik sau", nė kiek jo kūrybos nemenkina, tik daro ją dar įdomesnę.

Po žymiojo aktoriaus parodų "Mano kinas" ir "Kolegos" Vilniaus "Prospekto" galerijoje ramiai įrašiau jį šalia kolegų – mano jau minėtos Lietuvos fotografijos mokyklos klasikų. Galbūt talentas, tačiau, be abejo, ir darbas kine, nuolatinis vaizdų, ne bet kokių, o talentingų operatorių kuriamų vaizdų srautas suformavo fotografo gebėjimą pagauti tą stebuklingą akimirką ir tuo pat metu konstruoti aiškią kadro struktūrą, kartais balansuojant ties atsainumu – o kodėl nepajuokavus, nepaišdykavus?! Tačiau kompozicijos tikslumas šio menininko fotografijose stebina nuolat. Žymioji Vaiva Mainelytė, Donatas Banionis, daugelis tų, kurie buvo mūsų vaikystės ikonos užfiksuoti paprastose situacijose, be pozos ir dramatizmo, greičiau su nepaprasta šiluma. Tas natūralumas toks priešingas kitai mūsų fotografijos įžymybei – įžymybių fotografui Algimantui Aleksandravičiui, kurio pompastiška kadro režisūra, dirbtinos situacijos dažnai (jei ne dažniausiai) nustelbia patį portretuojamąjį, palikdamos tik efektingą lyg lėlės Barbės ir tokį pat nenatūralų kadrą. J.Budraičio aktoriai ir aktorės rodosi nei trupučio nepozuojantys, nepastebintys fotografo, jie čia – patys paprasčiausi žmonės, kartais net kiek nevykę ir todėl dar patrauklesmi. Šiose nuotraukose tie mūsų filmų dievai ir deivės – nė kiek nepasenę, tačiau aktoriai, muzikos žvaigždės ir nesensta, ar ne? Nesensta Brigitte Bardot ir Alenas Delonas, amžinai jauni Yoko Ono ir Johnas Lennonas, apsikabinę žymiajame Annie Leibovitz kadre. Fotografijos materija nuausta ne tik iš aktyviojo sidabro, o dabar – pikselių, jos kraujagyslėmis teka galingasis laikas. Kartais palaikydamas amžiną gyvybę, kartais priešingai – konstatuodamas tai, ką mes noriai ignoruojame – pokyčius, senėjimo, nykimo procesus, kaip ir gaivališkus naujo virsmus.

Pati realybė nėra stabili ir nekintanti, ji – procesas, kurio žemyn linkstančias kreives, negatyvą nėra lengva pripažinti. Šiandienos iššūkiai ne visuomet džiugina, kad tai suprastum, nebūtina atsidurti viename iš tų taškų, kur akimirksniu griūva kasdienis pasaulis – lapkričio 13-ąją Paryžiuje žingsniuoti de Charonne gatve, Nicoje stebėti Bastilijos paėmimo dienos paradą ir fejerverkus, šiomis dienomis turistauti Stambule. Žinoma, tuoj visi išsitraukia kameras, telefonus, fiksuodami aštrius kadrus, sukrečiančius įvykius, bet prabėgę įspūdingu paviršiumi, vėl viską užmiršta, traukdami ieškoti naujų efektų. Niekam nerūpi, kaip gyja randai, kokie jie lieka. Ir tik kartais, pamatę kieno nors nuosekliai ir ilgai darytą fotografinį tyrimą, nustembame.