L. Truikys ir M. Rakauskaitė – unikalus scenos alchemiko ir karalienės duetas

Nustebino pedikiūras

Sopranų princese sovietmečiu vadinta Kauno muzikinio teatro solistė Janina Ragaišytė paklausta, kokius savo vaidmenis scenoje ji vertina labiausiai, nedvejodama pirmiausia paminėjo Violetą "Traviatoje", kurios scenografiją šios operos premjerai 1966 m. sukūrė talentingasis scenografas Liudas Truikys. Sename sopranų princesės nuotraukų albume yra fotografija, kurioje J.Ragaišytė vilki pagal L.Truikio eskizus pasiūta Violetos suknele.

Prisiminusi L.Truikį, J.Ragaišytė negalėjo nepaminėti ir ilgametės jo gyvenimo draugės bei mūzos operos dainininkės Marijonos Rakauskaitės. Mat ši ekstravagantiška pora tiek tarpukariu, tiek sovietmečiu buvo visuotinio susidomėjimo centre.

Beje, J.Ragaišytė prie dėmesio šiai porai prisidėjo neatsitiktinai – vienoje išvykoje į gamtą valtimi ji plaukė su savo būsimu vyru ir dar su keliais žmonėmis. Tarp jų buvo ir Janinos dėmesį patraukusi išskirtinės išvaizdos moteris, tiksliau, jos raudonai dažyti kojų nagai – tai buvo neregėta ne tik ankstyvuoju sovietmečiu, bet ir tarpukariu.

Kai J.Ragaišytė pasiteiravo savo būsimo vyro, kas ta moteris, jis atsakė – M.Rakauskaitė. Matyt, tik tada būsimoji sopranų princesė sužinojo ją esant L.Truikio mūza, gyvenimo drauge. Tad, pamačiusi Laisvės alėjos viduriu ateinančią šią legendinę porą, ne kartą buvo perėjusi į alėjos pakraštį, kad galėtų ramiai ją stebėti.

"Aprangos kodas"

Kai žinomo Lietuvos inžinieriaus architekto E.Fryko gatvės viename name, įsikibusiame į Žaliakalnio šlaitą, 1944 m. apsigyveno L.Truikys su M.Rakauskaite, šioje vietovėje augo daugybė medžių, ganėsi ožkos, o kaimynų namų arti nebuvo.

Parsineštų salotų lapelius plaudavo kiekvieną atskirai po tekančiu iš čiaupo vandeniu, ruošdavo sau ir Marijonai pusryčius.

Vieną ankstų rytą, kaip pasakojo legendinės poros name-muziejuje dirbanti gidė Dalia Bieliūnaitė, į šių namų duris pasibeldė taip pat neseniai neseniai atsikraustęs kaimynas, žmonos atsiųstas pasiskolinti druskos. Naujakuriai nieko nebuvo girdėję apie sovietmečiu neįprastą  M.Rakauskaitės įprotį mankštintis namuose Ievos kostiumu. Mat, anot pačios dainininkės, tokiu būdu ji maitindavo savo kūno odą deguonimi.

Išgirdusi ankstyvą rytą atkaklų beldimą į duris, dainininkė jas atidarė, matyt, užmiršusi savo "aprangos kodą". Pamatytas vaizdas vyriškį taip paveikė, kad jis net užmiršo ko atėjęs... Jį, sėdintį ant laiptų, surado ieškoti jo atėjusi žmona.

Pabėgusio knygnešio dukra

M.Rakauskaitė iš tiesų buvo ypatinga asmenybė, atkeliavusi į Lietuvą iš JAV. Jos tėvas Lietuvoje buvo knygnešys, kuris, bijodamas trėmimo į Sibirą, pabėgo į JAV. Ten įsikūręs, parsikvietė būsimą žmoną ir sulaukė su ja septynių vaikų.

Marijona buvo tas jų vaikas, kuris nuo vaikystės svajojo apie sceną ir dainavimą. Tėvų raginama, vis dėlto pirmiau baigė ekonomikos studijas ir įsidarbino vienoje muzikos įrašų studijoje.

Brolis: M.Rakauskaitė su Simonu Rakausku JAV. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

"Ten ji susipažino su savo vokalo mokytoja, kuri pastūmėjo Marijoną į aukštąjį dainavimo mokslą. M.Rakauskaitė kartu lankė ir dramos studiją – tai vėliau jai labai pravertė scenoje ir labai vertino publika", – teigė D.Bieliūnaitė.

Atplaukė į Lietuvą laivu

Vos pradėjusi dainininkės karjerą JAV, M.Rakauskaitė 1923 m. buvo pakviesta į Kaune atidaromą Valstybės teatrą, kur iškart gavo pagrindinius vaidmenis operose. Į Lietuvą ji atplaukė laivu drauge su savo fortepijonu ir įspūdingo dydžio bei turinio lagaminu, kuriuos galima pamatyti name-muziejuje.

M.Rakauskaitė, atsivežusi galybę sveikos gyvensenos, fizinių pratimų knygų, ekstravagantiškų drabužių, neregėtos kosmetikos, aksesuarų, antikvarinių kūrinių, iš pradžių apsigyveno "Metropolio" viešbučio kambaryje.

Netrukus apie ją, puikią dainininkę ir ekstravagantišką moterį, prakalbo ne tik Kaunas, bet ir Palanga, į kurią gastrolių ji išvyko su Kipru Petrausku.

Ekstravagantiška išvaizda

Kurorte ji visus stebino ne tiek savo balsu, kiek drabužiais, visa išvaizda. Mat lakavo kojų ir rankų nagus, dažė plaukus ar jų sruogas priklausomai nuo to, kokios spalvos drabužį vilkėjo.

"Pirmas jos vaidmuo Valstybės teatre Kaune buvo Karmen to paties pavadinimo operoje. Šiam vaidmeniui ji užsisakė suknelę Ispanijoje, o į sceną išbėgo basa, nusilakavusi raudonai kojų ir rankų nagus, įsikandusi gyvą raudoną rožę. Kaunas to dar nebuvo regėjęs. Viena buvusi M.K.Čiurlionio nacionalinio dailės muziejaus darbuotoja, mačiusi vieną iš premjerinių "Karmen" spektaklių, pasakojo operą stebėjusi sėdėdama parteryje, beveik po balkonu. Netikėtai pajutusi, kad kažkas kapsi ant jos galvos. Pažvelgusi aukštyn, pamatė kapsėjimo šaltinį – per balkoną persisvėrusį išsižiojusį iš nuostabos vyrą", – pasakojo gidė.

Idealistų pažintis ir kasdienybė

M.Rakauskaitės ir L.Truikio lemiamas susitikimas įvyko 1934 m. Valstybės teatre, kai ji, 42 metų teatro primadona, užkalbino 30-metį teatro scenografą. Jis sėdėjo nusiminęs po konflikto su teatro administracija dėl jo vėluojančių scenografijos eskizų.

Solistė pasidomėjo, kodėl jis toks nusiminęs, o L.Truikys atsakė, kad ji nesuprasianti. Vis dėlto paaiškino, kad jam kūryba yra aukščiau visko, kad tai yra ryšio su Dievu išdava, kad jis negali laikyti eskizo užbaigtu, jei kūrybos procese nesuskamba varpelis, neužsidega liepsnelės… M.Rakauskaitė pasakė: "Aš jus gerai suprantu." Ir jie greit tapo neišskiriama pora.

Draugija: L.Truikys (kairėje), M.Rakauskaitė su anuomečiu Muzikinio teatro direktoriumi Vladu Varčiku. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Pasak gidės, pora padėjo vienas kitam kūryboje. Marijona buvo vieninelis žmogus, kuriam L.Truikys rodydavo savo kūrinį, klausdamas, ar tas eskizas skamba, t.y. ar kuria muziką, ją pratęsia. Marijona jam kartais atsakydavo: "Ne taip, Truikini, ne taip." Ji Truikio pavardei suteikdavo itališko skambesio, vadindama Truikiniu.

Poros kasdienybė

L.Truikys ir M.Rakauskaitė teikdavo vienas kitam daug laisvės ir pagarbos. L.Truikys įeidavo į Marijonos kambarį tik pasibeldęs, asistuodavo jai premjerose, iškvėpindamas jos persirengimo kambarį smilkalais, drauge atsinešdamas rytietiškų skulptūrėlių iš jų namų kolekcijos. Beje, L.Truikys labai žavėjosi senovės Rytų kultūromis ir Egipto kultūra, buvo sukaupęs drauge su Marijona daug antikvarinių daiktų.

Kai jie eidavo gatve, L.Truikys, šiek tiek atsilikęs, sekdavo jai iš paskos, kartais nešdamas rankose kokį pirkinį. Jis dažną ankstų rytą eidavo į Stoties turgų pirkti daržovių, kiaušinių.

"Parsineštų salotų lapelius plaudavo kiekvieną atskirai po tekančiu iš čiaupo vandeniu, ruošdavo sau ir Marijonai pusryčius. O pietaudavo ši pora dažniausiai "Konrado kavinėje", sovietmečiu  pavadintoje "Tulpe". Kai senatvėje Marijona susirgo Parkinsono liga, L.Truikys jai parnešdavo pietus iš miesto, kiekvieną rytą darydavo jai makiažą, nes M.Rakauskaitė buvo labai dėmesinga savo išvaizdai. Beje, L.Truikys garsėjo pagarbiu elgesiu ir su kitomis moterimis: pasitikdamas viešnias namuose, visuomet bučiuodavo jų rankas ir vadindavo visas panelėmis, nepriklausomai nuo jų amžiaus", – pasakojo D.Bieliūnaitė.

Gimė dievdirbio šeimoje

L.Truikio darbo kambarys labai erdvus – beveik be baldų. Kūrėjas sakydavo, kad kuriančiai sielai reikia erdvės. Dailininkas keldavosi anksti – saulei tekant, nes visą gyvenimą vadovavosi didžiulės įtakos jam turėjusio Vydūno – jis buvo L.Truikio mokytojas mokykloje – mokymu. Mat tikėjo, kad būtent saulei tekant žmogaus kūrybinės galios yra didžiausios. Vydūno jam pasakyti žodžiai ("Kiekvieną žingsnį savo dienoje ženk taip, tarsi tai būtų malda Dievui") gimnazijos Telšiuose baigimo proga turėjo didžiulės įtakos L.Truikio kūrybai, tapus scenografu.

L.Truikys kūrė taip, kad atėję į operą žmonės būdavo tiesiog pakerėti scenos vaizdų. Už Antano Račiūno operos "Trys talismanai" (su šia opera prasidėjo L.Truikio žengimas į scenografų olimpą) scenografijos maketą (jo išlikusi detalė vis dar stovi ant sekretero dailininko darbo kambaryje) apipavidalinimą 1937 m. Paryžiuje vykusioje tarptautinėje parodoje jis pelnė Garbės diplomą. O ko verta neužmirštama, įspūdinga "Aidos" scenografija... Beje, L.Truikys labai mėgo D.Verdi muziką. Savo scenografijoje visada siekė dermės su muzikos garsais. Ir ta meilė muzikai nebuvo atsitiktinė.

Kadangi L. Truikys Žemaitijoje buvo matęs tik moters veidą, pėdas ir plaštakas, tai Nemuno gatvėje jis buvo priblokštas, išvydęs merginas tinklinėmis kojinėmis, korsetais, nuogais pečiais, ryškiu makiažu.

Fortepijonas kaimo vienkiemyje

Pasak D.Bieliūnaitės, L.Truikys gimė 1904 m. Žemaitijoje, išsilavinusio ūkininko, derinusio žemės darbus su dievdirbyste, šeimoje. Tėvas kartais nusivesdavo mažąjį Liuduką į kurią nors bažnyčią, kur, pavyzdžiui, auksuodavo bažnyčių altorius. Kartais tuo pat metu paauksuodavo ir mažojo Liuduko nosies galiuką. Mat norėjo, kad sūnus taptų kunigu. Išsilavinusiu kunigu.

Kiekvieną savaitę į Truikių vienkiemį atvažiuodavo muzikos mokytojas ir mokė visus penkis vaikus skambinti namie buvusiu fortepijonu. Pastebėjęs absoliučią Liuduko klausą, muzikos mokytojas pasakė berniuko tėvui, kad jo sūnus gali tapti puikiu bažnytinės muzikos kūrėju.

Kai baigęs gimnaziją Telšiuose L.Trukys grįžo namo, į vienkiemį, buvo šiltas Velykų rytas. Truikių šeima susėdo lauke prie vaišėmis nukloto stalo. Liudas, anuomet jau tapęs vydūnininku, priėjęs prie mamos, pasakė: "Mamunėle, aš to paršelio tai nevalgysiu – esu vegetaras." Mama pagalvojusi, kad sūnus susirgo kažkokia negirdėta liga, į tai atsakė: "Nesijaudink, sūnau, – mes tai įveiksime." Mat anuomet buvo manoma – jei žmogaus nevalgo mėsos, tai, ko gero, kažkuo rimtai serga. Ir nusiuntė sūnų pas tėvą.

Vertybės: M.Rakauskaitės iš JAV laivu parplukdytas fortepijonas ir L.Truikio pirkti unikalūs rankų darbo kilimai. Laimio Steponavičiaus nuotr.

Susidūrė su miesto realybe

Nuėjęs pas tėvą, Liudukas pasakė jam tą patį, prieš tai paaiškinęs, kokį nuostabų mokytoją jis turėjęs "Saulės" gimnazijoje. Tėvui tai padarė įspūdį, nes jis pats skaitė Vydūną, auklėjo vaikus pagal jo moralės kanonus. Įsidrąsinęs Liudukas pasakė tėvui norįs eiti tėvo, dievdirbio, keliu ir pasiprašė išleidžiamas į Meno mokyklą Kaune, Pelėdų kalne. Tėvas sutiko.

Minėtoje meno mokykloje L.Truikį, liesą, nedidelio ūgio, dvasingo veido jaunuolį, pasišovė globoti būsimas grafikas tapytojas Vytautas Jonynas ir scenografas vitražistas Stasys Ušinskas, pasižymėjęs familiarumu, gruboku elgesiu. Pavyzdžiui, pirmą kartą pasisveikindamas su L.Truikiu, paplojo jam per petį, o dvasingo veido jaunuolis atsitraukė nuo jo ir atsakė: "Tebūnie pagarbintas." Tai labai prajuokino S.Ušinską, kuris pasakė L.Truikiui, kad šis be reikalo lipo į tokį aukštą kalną – Kunigų seminarija juk apačioje. Bet L.Truikys paaiškino norįs mokytis bažnytinio meno, į tai S.Ušinskas atsakė taip: "Jei nori piešti Dievą, pirmiausia išmok piešti žmogų." Ir su V.Jonynu nuvedė L.Truikį į Nemuno gatvę, sakydami, kad Meno mokykloje labai trūksta pozuotojų, kurių daug ir nebrangiai kainuojančių gyvena būtent minėtoje gatvėje. Priminsime, kad tarpukariu Nemuno gatvė garsėjo prostitutėmis.

Alchemijos scenoje ištakos

"Kadangi L.Truikys Žemaitijoje buvo matęs tik moters veidą, pėdas ir plaštakas, tai Nemuno gatvėje jis buvo priblokštas, išvydęs merginas tinklinėmis kojinėmis, korsetais, nuogais pečiais, ryškiu makiažu. "Jo kojos tapo virtais makaronais", – komentavo V.Jonynas jauno, nepatyrusio vaikinuko iš Žemaitijos reakciją į pamatytus vaizdus. Beje, V.Jonynas vėliau atsiprašė L.Truikio už tą vizitą Nemuno gatvėje. S.Ušinskas nematė reikalo to daryti, ir L.Truikio santykiai su juo visą gyvenimą liko įtempti. Beje, tos merginos iš Nemuno gatvės vėliau mielai sutikdavo pozuoti L.Truikiui, nieko daugiau iš jų nereikalavusiam", – pasakojo gidė.

L.Truikys, drauge su kitais bendramoksliais buvo išmestas iš Meno mokyklos dėl S.Ušinsko surengto streiko prieš realistinio meno kryptį šioje mokykloje. Tuo metu L.Truikys, jau uždarbiavęs Valstybės teatre, galėjo išvykti tobulintis į Paryžių. Deja, paskaitų lygis, jo nuomone, ten buvo žemesnis nei Kaune. Tad mokėsi savarankiškai.

Lankydamasis muziejuose, susižavėjo senovės Egiptu, jo kultūra, mėlyna spalva, kuri, pasak L.Trukio, sugrąžina kūrybines jėgas. Paryžiaus operoje žavėjosi G.Verdi muzika, dainininkų balsais, tačiau scenografija, jo nuomone, visiškai nederėjo su didžiojo kompozitoriaus muzika. Ir štai tada jis išsikėlė tikslą – kurti scenografijas, derančias su muzika, tampančias jos dalimi, tęsiniu. Ir, kaip žinome, tai jam su kaupu pavyko. Bene taikliausiai – scenos alchemiku – scenografą L.Truikį yra pavadinęs Tomas Sakalauskas. Ta alchemija spinduliavo ir L.Truikį su M.Rakauskaite gaubęs paslapties ir ramybės pasaulis.

Abu mirė sulaukę 83-ejų

J.Ragaišytė interviu "Kauno dienai" prisiminė paskutinį savo susitikimą teatre su L.Truikiu. "Tai buvo 1986 m. statant "Madam Baterflai". Užsukusi į teatro dekoracijų cechą, pamačiau L.Truikį. Jis tada, jau sunkiai sirgdamas, sėdėjo ant dekoratyvinio kelmelio ir žiūrėjo į baigiamuosius savo sukurtų dekoracijų gamybos darbus. Kai priėjau prie jo, šis didis kūrėjas buvo per silpnas atsistoti. Aš pasilenkiau ir pabučiavau jį tiesiai į lūpas. Jos buvo bejausmės, šaltos. Netrukus sužinojome apie jo mirtį", – prisiminė pašnekovė.

Originalas:  anot D.Bieliūnaitės, name išlikęs autentiškas vonios kambarys, šarko dušo galvutės. Laimio Steponavičiaus nuotr.

Priminsime, kad čia minima pora, L.Truikys ir M.Rakauskaitė, mirė, sulaukę 83 metų amžiaus. Skirtumas tas, kad ji iškeliavo dvylika metų  anksčiau – tiek, kiek buvo vyresnė už savo Truikinį. Po L.Truikio mirties ji buvo perlaidota iš Romainių į Petrašiūnų kapines.

Socializmo akivare

Sovietmečiu abu netekę darbo, jie gyveno iš mažytės dainininkės pensijos, nes ji, atsisakiusi pakeisti savąjį JAV pasą į sovietinį, buvo priversta anksčiau laiko išeiti į pensiją. O jos jaunesnis draugas buvo atleistas iš darbo todėl, kad savo studentams Kauno meno mokykloje dėstė ne socrealizmą, o propagavo senovės Egipto kultūrą.

Ši menininkų pora 1944 m. galėjo pasitraukti į Vakarus – jų draugas Faustas Kirša siūlė jiems palikti Lietuvą drauge, bet L.Truikys kategoriškai atsisakė tai daryti. Vėliau, sovietmečiu, jiems, greičiausiai, teko gailėtis šio savo sprendimo: jie iš dalies gyveno pardavinėdami gausios bibliotekos knygas ir savo meno kolekciją. Taip pat porai padėjo giminaičiai, siųsdami maistą, dažus ir drabužius iš JAV.

L.Truikys iki savo gyvenimo pabaigos liko ištikimas savo gyvenimo draugei, pagarbiai laikydamas M.Rakauskaitės nuotrauką svetainėje. Mirus Marijonai, L.Truikys dėdavo gėles prie jos nuotraukos, o jai gyvai esant po premjeros gautas gėles – prie dainininkės kojų.