Kylanti fortepijono žvaigždė sunkiausias patirtis išgyvena viena

Pastarasis, beje, netrunka to įvertinti – pernai Kaune vykusiame tarptautiniame fortepijoninės muzikos festivalyje "Kaunas Piano Fest" A.Mazurkevič apdovanota specialiuoju publikos prizu, kurio materiali išraiška – koncertas su Kauno miesto simfoniniu orkestru, įvykęs balandžio 5-ąją. Publiką ji neabejotinai papirko ir šį kartą – po Ludvigo van Beethoveno koncerto skambėjo gausios ovacijos, reikalaujančios biso. Simpatijos, matyt, buvo abipusės, nes Aleksandra labai šiltai prisimena ir koncertą Kauno valstybinėje filharmonijoje, ir "Kaunas Piano Fest", į kurį ji šią vasarą vėl grįš. Tad jau antrojo jos apsilankymo Kaune proga su pianiste šnektelėjome ne tik apie įvykusį koncertą, bet ir jos gyvenimą bei požiūrį į muziką.

– Koncertavote Kauno valstybinėje filharmonijoje su Kauno miesto simfoniniu orkestru. Kokių įspūdžių paliko renginys?

– Paliko įspūdį pati filharmonijos salė – ji labai graži, o ir akustika bei instrumentas čia nuostabūs. Daug gražių žodžių noriu pasakyti ir apie Kauno miesto simfoninį orkestrą bei dirigentą Vilmantą Kaliūną, kuris man pasirodė labai subtilus, supratingas ir draugiškas dirigentas: vos tik jį sutikusi pasijutau taip, tarsi bendraučiau su senu labai geru draugu. Ir, žinoma, publika, negailėjusi aplodismentų, taip pat suteikė daug šiltų emocijų.

– Tai nebuvo pirmoji jūsų viešnagė Kaune – praeitą vasarą buvote viena iš pirmojo tarptautinio fortepijoninės muzikos festivalio "Kaunas Piano Fest" dalyvių. Kokių prisiminimų kelia šis renginys?

– Esu dalyvavusi daugybėje fortepijoninės muzikos festivalių, tačiau "Kaunas Piano Fest" visame jų kontekste prisimenu labai šiltai. Šio festivalio organizatoriai Monika Mašanauskaitė, Robertas Lozinskis ir Darius Stoskeliūnas labai nuoširdžiai stengėsi, kad mes – dalyviai – jaustumės gerai. Visa organizacija buvo tokio aukšto lygio, kad vargiai patikėtum, jog festivalis vyko pirmą kartą – viskas buvo apgalvota išsamiai, iki detalių. Tikrai jaučiau ore tvyrančią organizatorių meilę ir atsidavimą viskam, ką jie daro, tad man ir kitiems dalyviams beliko tik mėgautis puikia atmosfera. Esu labai dėkinga "Kaunas Piano Fest" ir jo organizatoriams ne tik už puikų specialųjį prizą – koncertą su Kauno miesto simfoniniu orkestru, bet ir už jų nuoširdų požiūrį į kiekvieną dalyvį. Be abejo, labai džiaugiuosi ir savo prizu – šiuo balandžio 5-ąją vykusiu koncertu.

– Į antrąjį "Kaunas Piano Fest", vyksiantį vasarą, vėl planuojate grįžti. Ko tikitės iš festivalio šiemet?

– Praeitų metų festivalio organizatorių, meistriškumo kurso dėstytojų ir dalyvių sukurta atmosfera buvo tikrai unikali ir ypatinga, tad noriu ją patirti ir vėl. Be to, buvo labai malonu susipažinti ir bendrauti su tiek daug talentingų muzikantų – tai mane labai įkvepia. Paliko įspūdį ir organizatoriai, spinduliuojantys meile savo darbui, tad sužinojusi, kad festivalis vyks vėl, net neabejojau: tokį pluoštą gerų emocijų noriu patirti ir vėl.

– Šį kartą koncerte Kaune skambinote L.van Beethoveno Koncertą fortepijonui Nr. 4 G-dur. Užsienio kritikai puikiai įvertino jūsų atliekamas Josepho Haydno sonatas ir Fryderyko Chopino muziką. Susidaro įspūdis, kad mėgstate atlikti švelnią, intymią, labiau introvertišką muziką.

– Tikriausiai esate teisi. Iš tiesų niekada neturėjau tikslo sąmoningai rinktis tokios muzikos. Apskritai mano repertuaro pasirinkimai nėra labai racionalūs: jeigu jaučiu, kad, atlikdama konkretų opusą, turiu ką pasakyti tiek emocine, tiek technine prasme, renkuosi jį.

– Kaip vyksta tas pasirinkimas – kas yra jūsų muzikinių simpatijų zonoje? Juk pasaulyje be galo daug muzikos, o atlikėjai retai būna – o gal net ir negali būti – universalūs.

– Pats svarbiausias dalykas man yra begalinė meilė konkrečiam atliekamam kūriniui. Kiekvienu juo užsikrečiu ir sergu. O toji meilė nekyla iš niekur ir staiga – labai retai kada atsitinka taip, kad išgirstu kūrinį ir iš karto užsimanau jį groti. Meilė gimsta pamažu, o po to auga ilgai – mėnesių mėnesius, kartais metus. Beje, tokiu pat principu renkuosi ne tik tai, ką groti, bet ir ką klausyti. Tad veikiausiai universalumas ar jo nebuvimas čia niekuo dėtas. Žinoma, muzikantas, kaip ir aktorius, gali turėti savo pasirinktą vienokį ar kitokį amplua, bet muzikos spektras, kuris mane domina, yra tikrai labai platus. Man patinka, kad muzikantų pasaulis yra toks įvairiapusis.

– Klausantis jūsų muzikavimo susidarė įspūdis, kad jūsų interpretacijos, taip pat ir prisilietimas prie instrumento yra labai rafinuotas, moteriškas, galbūt net intymus. Kiek glaudžiai jūsų atlikimo stilius yra susijęs su asmenybės bruožais?

– Jūs tikrai esate pirma, sakanti, kad mano grojime yra moteriškumo. Man išties sunku atsakyti į šį klausimą, nes į savo grojimą nieko nesistengiu diegti specialiai. Pats svarbiausias dalykas yra viską daryti natūraliai – grojant būti itin atvirai su savimi ir publika.

– Kaip ir visi pianistai, koncertuojate ir kaip solistė, ir kaip kamerinių ansamblių dalyvė. Kuris amplua jums artimesnis?

– Labai mėgstu kamerinę muziką, bet vis dėlto dažniau groju solo. Tikriausiai taip yra todėl, kad pačias sunkiausias patirtis esu linkusi išgyventi viena – tiek scenoje, tiek gyvenime. Man asmeniškai grojimas solo yra tarsi žvilgsnis į savo pačios vidų. Kamerinėje muzikoje viskas kitaip – bene 90 proc. dėmesio nukrypsta į bendravimą su scenos partneriu. Laimė, jeigu sutampa tavo ir jo ar jos nuomonė ir pajautimas. Bet jeigu vienas pradeda piktnaudžiauti savo indėliu į tandemą ir dominuoti – jis jau yra solistas, o kitam atitenka tik koncertmeisterio vaidmuo.

Pianisto gyvenime viskas vyksta čia ir dabar – tik būdamas scenoje gali jausti akimirkos laikinumą, kartu ir jos grožį.

– Muzikantų gyvenimas yra gana dinamiškas, kartu ir įtemptas...

– Pianistai visada turi būti pasirengę groti, nepaisydami emocinės ir fiziologinės būklės ar ne laiku ištikusių tam tikrų gyvenimo įvykių. Tai tikrai nėra lengva, be to, gali turėti ir neigiamą įtaką sveikatai. Kita vertus, pianisto gyvenime viskas vyksta čia ir dabar – tik būdamas scenoje gali jausti akimirkos laikinumą, kartu ir jos grožį. O atsakant į klausimą iš praktiškesnio požiūrio taško – mane asmeniškai žavi tai, kad nuolatos keliauju, o keliaudama sutinku daug įdomių žmonių.

– Ar yra koks nors pianistas, kurį laikytumėte savo autoritetu?

– Taip, tai Grigorijus Sokolovas. Beje, tuo metu, kai aš koncertavau Kaune, jis grojo koncertą Štutgarte. Tad viešnagė Kaune man sukėlė dviprasmiškų jausmų – džiaugiausi būdama čia, bet kartu ir liūdėjau, kad nesu Štutgarte. Beje, kaip labai svarbų ir ypatingą žmogų savo muzikinėje karjeroje įvardyčiau savo pirmąjį dėstytoją Olegą Weinsteiną, pas kurį mokiausi Sankt Peterburge, N.Rimskio-Korsakovo koledže. Jo indėlis į mano kaip pianistės karjerą – labai didelis ir svarbus: iš jo gavau labai daug palaikymo ir įkvėpimo. Ir iki šiol su juo palaikome glaudų ryšį – šis puikus bendravimas jau tęsiasi daugiau nei dešimtmetį.

– Pastaruoju metu vis daugiau jaunų klasikinės muzikos atlikėjų propaguoja požiūrį, kad akademinė muzika nebūtinai turi būti skirta tik intelektualams ar muzikinį išsilavinimą turintiems žmonėms, kartu teigdami, kad ją reikia populiarinti eliminuojant tam tikrą rafinuotumo momentą. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?

– Šiuo klausimu aiškios pozicijos aš neturiu. Išties, tai tokia tema, kuria galima diskutuoti be galo be krašto. Manyčiau, būtų tikslinga paklausti: kam ją populiarinti, jeigu tai visai nereikalinga? Tikriausiai daugelis žmonių su manimi sutiktų. Juk jeigu kažkas klausosi ar atlieka klasikinę muziką, tai visai neatspindi to žmogaus dvasinio gylio, ir atvirkščiai. Manau, šiomis dienomis reikėtų labiau koncentruotis į mokslo populiarinimą – fiziką, chemiją, biologiją, o šiame kontekste domėtis ir menais. Tik esminių pasaulio dėsnių žinojimas ir stiprus pasitikėjimas jais gali ugdyti kritinį požiūrį į aplinką. Tai taip pat gali padėti formuoti ir nuomonę apie muziką ir kitus menus – nesvarbu, turi muzikinį išsilavininimą ar ne. Be to, man atrodo, kad klasikinę muziką mėgtų kur kas daugiau žmonių, jeigu mes, muzikantai, mažiau vargintume kitus savo subjektyviomis teorijomis, nesiremdami objektyviais faktais. Manau, kad būtų geriau kompozitoriams, atlikėjams, taip pat ir publikai leisti suprasti, kad jie turi teisę matyti ir suprasti meną taip, kaip jie to nori patys.

– Šiuo metu gyvenate ir studijuojate Štutgarte. Regis, daugelis muzikantų, kilusių iš Baltijos šalių, mielai renkasi Vokietijos, Didžiosios Britanijos ar Prancūzijos miestus. Kokie jūsų pačios tokio pasirinkimo motyvai?

– Istorija labai paprasta ir neromantiška – kai baigiau koledžą Sankt Peterburge, mano draugai susiruošė važiuoti į Vokietiją. Aš prisijungiau vien dėl kompanijos. Tad mano atvykimas į Štutgartą buvo labiau atsitiktinis nei labai apgalvotas. Bet pamažu šis miestas tapo mano namais – todėl čia ir gyvenu. Štutgartas man patinka – jame jaučiuosi visapusiškai komfortiškai: čia gana aukštas pragyvenimo lygis, garantuojantis ne tik solidesnę finansinę padėtį, bet ir platesnį savirealizacijos spektrą. Manyčiau, kad kiti muzikantai čia atvyksta dėl panašių priežasčių.

– O kokia kultūrinio gyvenimo situacija Estijoje? Galėtumėte ją palyginti su kitais Vakarų Europos miestais – kad ir su Štutgartu?

– Kultūrinę situaciją Estijoje man komentuoti gana sunku, nes iš jos išvykau labai seniai, o dabar ten lankausi kur kas rečiau, nei norėtųsi. Estija kaip visuma man yra tarsi kažkokia tarpinė grandis tarp Rusijos ir Vokietijos: miestuose čia labai daug chaoso – panašiai kaip Rusijoje, kita vertus, nėra tokios griežtos tvarkos kaip Vokietijoje. Mano nuomone, Lietuva ir Estija šiame kontekste turi daug bendra.

– Kaip planuojate savo ateitį? Matote save, tarkim, po dešimtmečio?

– Tiesą pasakius – ne: gyvenu šia diena, tad, kur mane nukreips gyvenimas, nė neįsivaizduoju.