Kostiumo dizainerė J. Rimkutė: mados industrija – laivas ant neramių bangų

– Esate mados dizainerė. Kaip pasirinkote tokį kelią?

– Sakyčiau, kad kelias pasirinko mane (juokiasi). Kai kuriais atvejais nežinai, kas ką gyvenime renkasi. Niekada negalvojau apie tokį pasirinkimą – studijavau Kaune, buvusiame Stepo Žuko technikume, pabaigiau odą. Buvau linkusi į visus menus ir visi menai sekėsi puikiai – tiek tapyba, tiek skulptūra, o vėliau ėmiau galvoti, kad noriu stotį į juvelyriką. Po to susidomėjau teatru. Tačiau aplinkybės susiklostė kiek kitaip – baigusi studijas įstojau į Dailės akademiją. Iš tiesų ganėtinai ilgai ieškojau savęs kaip kūrėjos – ieškojau per kokias raiškos priemones galėčiau išreikšti save. Ir galų gale, viskas susivedė į kostiumo dizainą. Nors pirmame kurse studijavau pedagogiką, tačiau perstojau į kostiumo dizainą. O tuo metu kostiumo dizainą studijavo garsusis septynetukas – Sandra Straukaitė, Juozas Statkevičius ir kiti. Akademijoje jie sukūrė tokią uždegančią atmosferą, o tuo metu buvo 1993–1994 metai ir tokios studijos atrodė tikrai labai įtraukiančiai. Kostiumo dizainas atrodė kaip labai palanki terpė saviraiškai. O be to, mano prosenelis buvo kriaučius (siuvėjas), mano senelio brolis buvo kriaučius, senelis kalvis. Leisdama vasaras pas močiutę eidavau pas vieną siuvėją, vien tik todėl kad gaučiau įvairių medžiagų atraižų. Kai taip pažvelgi į praeitį, tarsi atrodo toks mano pasirinkimas buvo nulemtas iš ankščiau.

– Įvardinote 1993–1994 metų laikotarpį. Galbūt šį laikotarpį būtų galima laikyti mados dizaino kūrimosi pradžia nepriklausomoje Lietuvoje?

– Nepriklausomoje Lietuvoje atsivėrė visiškai naujas mados puslapis. Pirmiausia, pagalvokime, kas buvo iki tol. Buvo fabrikai ir Vilniaus modelių namai, kurie formavo savo kolekcijas, rodėsi žurnaluose. Atrodo labai didelis visuomenės išsluoksniavimas – tai, kas skirta visiems, ir tai, kas skirta išrinktiesiems. Ir šalia to egzistavo gūdūs džiunglių laikai – kažkas kažką atveža, siuva ir panašiai. Taip pat buvo ir vadinamieji „buitiniai“, į kuriuos atėjęs pas dizainerį galėdavai kažką išsirinkti pasiuvimui. Tačiau jau viskas vyko atviriau, laisviau – galėjai laisvai domėtis kur užsienio šalyse kokie yra dizaineriai, kokios vyrauja mados, taisyklės.

O ta profesija – kostiumo dizainas, atrodė taip pasakiškai. Kurti kostiumus modeliams, podiumui. O kaip iš to uždirbti, niekas nepamokė. Taigi tie metai – 1992–1996 – buvo sunkūs, pereinamieji. Fabrikai tuo metu buvo krizėje – jie užsidarinėjo. Bet jau vyko mados festivaliai – „InVogue“, „Septyni+“, „Armada“. Viskas virė, konkuliavo. Vykome į užsienyje vykstančius festivalius, be jokio didesnio finansavimo, tik gaudami paramą medžiagomis. Ir tas konkuliavimas, virimas buvo labai netolygus – vieni išgyveno, kiti smuko. Mados industrija yra laivas, ant neramių bangų – labai nestabilus. Atsivėrė ne tik Rytų, tačiau ir Vakarų įtaka. Vyko tikrai labai radikalūs pokyčiai.

– Pabrėžiate, kad buvo tikrai sunku pradėti dirbti mados industrijoje. Tačiau stebint dabar vykstančius įvykius, feisbuke ir kituose socialiniuose tinkluose jauni dizaineriai ima vis aktyviai reikštis. Rodos, jau būtų sunku rasti jauną žmogų, kuris nekuria. Kaip jūs vertinate tokią situaciją?

– Vertinu labai palankiai. Man yra džiugu, kad mūsų bendras tautos bruožas yra kūrybiškumas. Kitas dalykas, pas mus Lietuvoje, yra lengvosios pramonės tradicijos – daug kieno šeimoje yra siuvėjų, mezgėjų ir panašiai. Juk deficito laikai išmokė pasirūpinti savo apranga. Taigi, tai tarsi persiduoda iš kartos į kartą. Trečia, o ko jūs norite? Aplinkoje yra didžiulė fikcija. Tiek, kiek jaunų dizainerių pabaigia studijas – jiems nėra sukurta tiek darbo vietų. Taigi, jie susikuria darbo vietas sau patys. Ketvirta, kas yra labai svarbu, socialiniai tinklai labai palengvina kelią nuo kūrėjo iki vartotojo. Prieš dešimt metų būdamas kūrėju ir norėdamas parodyti savo kūrinius, tai galėdavai padaryti mugėse arba iš lūpų į lūpas. O dabar viskas vyksta žymiai greičiau.

– Kaip manote, ko reikia jauniems kūrėjams, kad jie taptų žinomi, kad susikurtų savo vardą?

– Pirmiausia, reikia laiko ir noro kūrybiškai dirbti. Nevyksta viskas taip greitai. Yra kelios išimtys, kuomet sėkmė aplanko labai greitai, tačiau tai tik menki pavyzdžiai. Taip pat reikia įvertinti savo charakterio savybes – jeigu sukuri savo vardą, jau turėsi į jį investuoti labai daug. Tai kaip mažas vaikas, kurį turėsi užauginti. Jeigu šiandien sukūrei įdomų, paklausų daiktą, reikia įvertinti, ar turi verslumo, ar mokėsi ir vėliau dirbti su tais produktais. Vėliau jau tau reikės komandos, įgyvendinant savo idėjas. Reikia neskubėti, neperdegti ir orientuotis į tikslesnius planus. Taip pat čia yra svarbus ir kitas dalykas. Dabar gyvename labai vartotojiškoje visuomenėje, ir sukurtų daiktų yra be galo daug. Todėl reikia savęs klausti, ar nekuriame dar vieno nereikalingo produkto. Reikia sukurti ne vieno sezono prekes, kurios netampa šiukšlėmis madai praėjus. Kitas kelias, kad taptum pastebėtas – sugalvoti kokią nepaliestą nišą – savo turimą hobį susieti su dizainu. Reikia suvokti ir tai, kad turi išnaudoti savo kūrybiškumą – tarkim, susikuriant vieną produktą, kurio visiems reikės...

– Esate Vytauto Didžiojo Universitete studijų „Mados dizaino“ programos dėstytoja. Galbūt galite palyginti savo studijų laikus ir tai, kas vyksta jau su naujais būsimais dizaineriais?

– Tai, kas vyksta čia – Vytauto Didžiojo Universitete, Mados dizaino programoje, apskritai yra labai skirtinga nuo to, kas vyksta Lietuvoje. Čia yra britiška sistema, kurią bandoma pritaikyti esamai rinkai. Labai įdomu, kokie dalykai prigis. Studentų patirtis yra jau kita – paskaitos vyksta anglų-lietuvių kalba. Įgaunamas labai stiprus žodynas, ir studentai gali drąsiai po studijų konkuruoti tarptautiniame kontekste, o ne vien čia, savo šalyje. Galimybės yra žymiai didesnės.