Koncertmeisterė R. Blaškytė: ne aš pasirinkau – profesija mane pasirinko

„Mano sėkmės receptas paprastas – meilė muzikai ir atlikėjams“, – sako Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) koncertmeisterė, pianistė Rūta Blaškytė. 50-metį pasitinkanti muzikė pripažįsta visada besižavėjusi solistų balso grožiu ir mėgusi komandinį darbą. Tikriausiai todėl ji ir pasirinko koncertmeisterės, o ne solo pianistės kelią.

– Jūsų muzikinis kelias prasidėjo dar vaikystėje, kai darželyje apsilankę muzikos mokytojai pasiūlė jūsų tėvams jus leisti į muzikos mokyklą. Ar augote muzikalioje šeimoje? Kada susižavėjote muzika?

– Muzika mano gyvenime visada buvo tarsi savaime suprantamas dalykas. Matyt, reikia dėkoti genams, nes abi močiutės buvo labai muzikalios. Gyvendamos kaime jos nepraleisdavo nė vienos vakaronės su dainomis. Tačiau jokių profesionalių mokslų jos nebuvo baigusios, tad ir mano tėvai pasirinko tais laikais populiarias technines specialybes. Nors jie nebuvo muzikantai, mėgo muziką. Tėtis, kiek tik rasdavo, pirkdavo muzikines plokšteles, jų klausydavomės namuose. Vis dėlto pirmasis stiprus muzikinis įspūdis mane aplankė darželyje. Čia dirbo nuostabi muzikos mokytoja Gerda, kuri, besiruošiant įvairioms šventėms, mus mokė dainelių. Žiūrėdavau į ją, grojančią pianinu, ir jausdavausi tarsi užburta. Atrodė, kad Gerda tiesiog spaudo klavišus ir liejasi stebuklingi muzikos garsai. Galbūt dėl to taip ir apsidžiaugiau, kai darželyje apsilankę muzikos mokytojai, įvertinę mano muzikinę klausą ir rankas, puikiai tinkančias groti pianinu, pakvietė mokytis muzikos mokykloje. Taip atsidūriau J. Naujalio muzikos gimnazijoje, vėliau – akademijoje ir galiausiai teatre.

– Daugiau nei 20 metų esate profesionali pianistė, koncertmeisterė. Kurį savo muzikinio gyvenimo etapą laikytumėte aukščiausiu karjeros tašku? Ar turite muzikinį prisiminimą, kuris jums mieliausias?

– Didelės karjeros niekada nesiekiau, tiesiog ėjau savo gyvenimo keliu ir dariau tai, kas man įdomu. Žvelgiant į mano biografiją turbūt atrodytų, kad aukščiausia pasiekta viršūne tapo darbas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), kur sutelktas šalies kultūros elitas. Čia praleisti septyneri metai man dovanojo daug įspūdingų susitikimų su solistais, dirigentais.

Jei reikėtų išskirti vieną reikšmingiausių pažinčių, kurios niekada nepamiršiu, tai būtų darbas su operos soliste, profesore Irena Milkevičiūte, rengiant Richardo Vagnerio operos „Valkirija“ pastatymą. Man teko laimė šiai solistei padėti ruošti muzikinę medžiagą. Be muzikinės įtaigos ir nuostabaus grožio balso, mane labai sužavėjo jos reiklumas pačiai sau ir darbštumas. I. Milkevičiūtė galėdavo vieną trumpą epizodą kartoti tol, kol pavykdavo jį padainuoti tiesiog tobulai. Šis jos bruožas man ypač imponavo. Nors bijojau, kad žymiai primadonai būsiu neįdomi, ji žiūrės į mane iš aukšto (juk buvau dar gana jauna), užsimezgė išties graži ir šilta draugystė, kuria labai džiaugiuosi.

Ruošiantis palikti LNOBT, daug kas man patarė nedaryti klaidos – juk Lietuvoje nieko geriau nerasiu. Dabar, vertindama tokį apsisprendimą iš laiko perspektyvos, suprantu, kad darbas Vilniuje buvo kaip meistriškumo kursai, kad sukaupusi žinių bagažą galėčiau grįžti į gimtąjį Kauną ir dalytis savo profesiniais įgūdžiais su ne mažiau talentingais artistais. Mano manymu, LNOBT ir KVMT yra meniniu pajėgumu lygiaverčiai teatrai, kurie tiesiog puoselėja skirtingų muzikinių žanrų tradicijas.

Parvažiavau į gimtinę ir visa galva pasinėriau į pasakišką žaismingų operečių ir miuziklų pasaulį. Gyvenimas tapo džiaugsmingesnis, šviesesnis.

– KVMT pradėjote dirbti dar muzikinės karjeros pradžioje. Vėliau, kaip minėjote, septynerius metus praleidote LNOBT, o tada vėl sugrįžote į KVMT ir čia dirbate jau dešimtą sezoną. Kodėl nusprendėte sugrįžti į Kauną? Kokią reikšmę jums turi gimtasis miestas ir darbas tarpukario laikus menančiame teatre?

– KVMT startavau iš karto po studijų. Labai apsidžiaugiau, kai  režisierius Gintas Žilys (dabar jau amžinatilsį) pakvietė prisijungti prie itin įdomaus pastatymo – kauniečio kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus operos „Karalienė Bona“. Spektaklyje dainavo tuometis Lietuvos žvaigždynas: Rita Preikšaitė, Sabina Martinaitytė, Vytautas Juozapaitis, Tomas Ladiga, Kęstutis Alčauskis ir kiti. Matyt, tai ir lėmė, kad tapau muzikinio teatro gerbėja.

Antrą kartą į teatrą grįžau dabartinio vadovo Benjamino Želvio pakviesta. Parvažiavau į gimtinę ir visa galva pasinėriau į pasakišką žaismingų operečių ir miuziklų pasaulį. Gyvenimas tapo džiaugsmingesnis, šviesesnis. Žinoma, širdį šildė ir draugiškas teatro kolektyvas, apie kurį jau seniai sklando legendos. Iš karto atsirado bendrystė su solistais, labai žaviuosi jų darbu, nuoširdumu scenoje ir sugebėjimu save atiduoti 100 proc. Turbūt tai jaučia ir žiūrovai. Mano vilnietės draugės kartais klausia: kas ten pas jus tame teatre vyksta, kad į spektaklius labai sunku gauti bilietus? Man tai geriausias įvertinimas.

Linksmai: praeitų metų premjera – solisčių K. Siurbytės ir A. Garbenčiūtės sumanytas, kartu su R. Baranausku ir R. Laureckiu atliekamas muzikinis spektaklis „Barokiniai paveikslėliai“. R. Blaškytės asmeninio archyvo nuotr.

– Vis dėlto nepamirštate ir sostinės. Šiuo metu gyvenate tarp Kauno ir Vilniaus.

– Turbūt jau mano pavardėje užkoduota (Blaškytė), kad negaliu būti vienoje vietoje. Kadangi dirbu Kaune, čia praleidžiu daugiau laiko, o savaitgalį, jeigu neturiu repeticijų ar kitokių muzikinių renginių, vykstu į Vilnių. Šis miestas man yra poilsio ir atsipalaidavimo vieta. Dažnai apsilankau Vilniuje vykstančiuose kultūriniuose renginiuose. Tiek metų čia pragyvenus, išliko tam tikrų sentimentų. Abu miestai man yra brangūs, bet jei tarp jų reikėtų rinktis, vis dėlto vėl pasirinkčiau Kauną.

– Esate koncertmeisterė – padedate solistams ruoštis naujiems vaidmenims, akompanuojate jiems per koncertus. Kodėl pasirinkote būtent tokį profesinį kelią, o ne solinę karjerą? Labiau mėgstate bendradarbiauti, nei viena pasirodyti ant scenos?

– Ne aš pasirinkau – profesija mane pasirinko! Dar muzikos mokykloje buvo pastebėta, kad man ypač sekasi atsiskleisti atliekant kamerinę muziką, ansambliuose. Akademijoje studijavau akompanimentą pas Rasą Jakutytę, tuometę prof. Virgilijaus Noreikos koncertmeisterę. Ji užkrėtė meile gyvam instrumentui – žmogaus balsui. Dainuojanti siela – kas gali būti aukščiau! Žinoma, fortepijonas – taip pat puikus instrumentas, bet tai mechaninis išradimas. Man didžiausią laimę teikia galėjimas muzikuoti kartu su vokalistais, kartu ruoštis koncertui, kūrybiniai ieškojimai.

Štai praeitų metų vienas maloniausių mano prisiminimų – teatro kūrybingų solisčių Kristinos Siurbytės ir Akvilės Garbenčiūtės sugalvotas, kartu su manimi, Raimondu Baranausku ir Roku Laureckiu atliekamas muzikinis spektaklis „Barokiniai paveikslėliai“. Linksmą, nuotaikingą programą parodėme Renavo, Užutrakio, Antazavės ir kituose dvaruose. Atsiliepimai buvo patys geriausi, kai kur mus kvietė net po keletą kartų. Smagu dirbti su tokiais kūrybingais žmonėmis, kurių fantazija neišsenkanti, praturtinanti ir įkvepianti.

– Jei taip žavitės vokalu, ar pačiai niekada nekilo noro tapti vokaliste?

– Tiesą pasakius, niekas man vokaliste tapti per daug ir nesiūlė. Be to, manau, kad neturiu ir tokių gabumų, gražaus balso tembro, tad nė kiek dėl to nesigraužiu, jaučiuosi laiminga esanti savoje kėdėje.

– Koncertmeisteris akompanuoja solistui scenoje. Tad tikriausiai reikia mokėti užmegzti tvirtą ryšį su solistais? Ar turite savo sėkmės receptą, kaip tai padaryti?

– Manau, kad receptas yra paprastas – tiesiog meilė muzikai ir atlikėjams. Be profesionalių žinių, mano profesijoje labai svarbi empatija. Stengiuosi pažinti solistus, su kuriais dirbu, visada galvoju, kaip jiems padėti. Vienus reikia paskatinti, kitus – sudrausti užmigus ant laurų. Solistus stengiuosi palaikyti, padėti jiems komfortiškai jaustis scenoje. Per koncertą negaliu sau leisti panikuoti, nes stresas persiduos ir solistui, turiu mokėti save ramiai nuteikti.

– Kartu su dainininke Aiste Širvinskaite ir smuikininke Migle Dikšaitiene esate kamerinės muzikos ansamblio „RAMuzika” narė. Kaip susibūrė jūsų ansamblis? Išbandžius didžiąsias teatrų scenas, jūsų ir kolegių širdys užsinorėjo jaukesnės, subtilesnės muzikos?

– Sakyčiau, kad mūsų trijulę subūrė atsitiktinumas. Susipažinau su Aiste, kai dar dirbau Vilniuje, o ji tuo metu stažavosi pas prof. V. Noreiką operos studijoje prie LNOBT. Kažkada geriant kavą, Aistė išsakė mintį, kad būtų smagu dainuoti tai, kas miela širdžiai, o ne vien tai, ką reikia atlikti viename ar kitame teatro spektaklyje. Mūsų muzikinis skonis sutapo, vėliau dar į kompaniją pasikvietėme ir M. Dikšaitienę. Taip jau vienuolika metų, nors ir gyvendamos skirtinguose miestuose, kasmet paruošiame po naują koncertinę programą. Jos man yra tarsi muzikinis metraštis, tam tikras dienoraštis. Esame parengę vokiečių, italų, ispanų kamerinės muzikos programas.

Praėjusiais metais pasirinkome prancūzų kompozitorių kamerinę muziką. Man ji ypač artima – stilinga, kerinti, tikra gurmė. Lapkritį kaip tik atlikome šią programą Onos ir Jono Karvelių istorinėje sodyboje Anykščiuose, kuri maždaug prieš metus atvėrė duris. O. Karvelienė (Anna Zabello) buvo puiki tarpukario ir ankstyvojo pokario operos dainininkė, mokslus baigusi Romoje. Koncertuodamos šioje kamerinėje istorinėje erdvėje, kurioje puiki akustika, jautėmės ypač pakylėtos ir laimingos.

Bičiulystė: su dainininke A. Širvinskaite ir smuikininke M. Dikšaitiene sukurtas kamerinės muzikos ansamblis „RAMuzika“. Po koncerto Onos ir Jono Karvelių sodyboje. R. Blaškytės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Dainavimo katedros akompaniatorė ir akompanimento dėstytoja. Ką pastebite, dirbdama su bręstančia naująja solistų karta? Galbūt šiuolaikiniai jaunuoliai yra labiau užsispyrę, motyvuoti, puikiai žinantys, ko nori iš gyvenimo? Ką patariate savo studentams – kaip suprasti, kad muzika išties yra tavo pašaukimas?

– VDU Muzikos akademijoje akompanuoju ten dirbančių dviejų iškilių bosų profesorių Tomo Ladigos ir Vladimiro Prudnikovo klasių studentams. Labai džiaugiuosi šia veikla ir besimokančiu jaunimu. Lietuva yra iš tiesų labai balsinga tauta, turinti daug gražaus balso tembro savininkų. Šiandienos studentai, lyginant su mano karta, tikrai yra labiau pasitikintys savimi, aišku, ir turintys daugiau galimybių. Galbūt todėl jaunuoliams šiek tiek trūksta kantrybės, jiems norisi greito rezultato ir išgarsėti. Tad jiems palinkėčiau tiesiog daugiau dirbti, nes muzikanto kelias tikrai yra sudėtingas. Visada mėgstu cituoti garsiojo italų dirigento Riccardo Muti žodžius: muzika nėra vien profesija, tai  misija. Mano nuomone, žodis „pašaukimas“ yra kiek bauginantis, įpareigojantis, tarsi uždeda atsakomybę vykdyti planą, dėl kurio atkeliavai į šį pasaulį. Jei tai yra tavo kelias, jauti pasitenkinimą galėdamas save realizuoti, o jei ne, vadinasi, savojo kelio reikia ieškoti toliau.

– Ar, daug dirbant ir aktyviai koncertuojant, dar lieka laiko poilsiui? Kokios jūsų atostogos, kaip atsipalaiduojate po darbo dienos?

– Turbūt esu iš tų žmonių, kurie nemoka ilsėtis. Kita vertus, jei vasarą koncertuoju prie jūros, stengiuosi planus suderinti taip, kad galėčiau porą papildomų dienų ten pasilikti ir pailsėti. Jei turiu laiko, labai mėgstu trumpam pabėgti į SPA centrą, Birštono ar Druskininkų gydyklas. Pasilepinusi pirtyje ar baseine iškart atsigaunu. To pakanka, kad grįžusi į Kauną vėl kibčiau į darbus.

Dar viena ypatinga vieta, padedanti atgauti dvasines jėgas, man yra Šiluva. Labai džiaugiuosi, kad kartais „Marijos radijas“ mane su kitais solistais pakviečia dalyvauti naktinėse adoracijose. Atlikdami sakralinę muziką kaip reikiant įsikrauname geros šviesios energijos. Nors atrodo, kad po tokių naktinių išvykų turėtų kamuoti nuovargis, tačiau emociškai jaučiuosi atsigavusi.

Po darbo, jei turiu galimybę, einu pasivaikščioti. Judėjimas visada gerai nuteikia, padeda susidėlioti mintis. Kaune gyvenu netoli Ąžuolyno, tad šalia namų turiu išties puikią pasivaikščiojimų vietą. Patinka vaikščioti ir Nemuno pakrante, keliaujant nuo Nemuno salos Senamiesčio link. Dabar Kaunas toks išgražėjęs, atsinaujinęs, kad smagu išeiti juo pasigrožėti. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo miestu.

Ištikimai: savo koncertinę veiklą R. Blaškytė pradėjo su aktore V. Kochanskyte ir soliste R. Preikšaite. Šiuo metu visos ruošiasi koncertui, kuris kovo 18 d. vyks Kauno filharmonijoje. R. Blaškytės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokie muzikiniai planai šiuo metu sukasi galvoje? Galbūt rengiatės svarbiam koncertui?

– Šiuo metu su aktore Virginija Kochanskyte ir soliste R. Preikšaite ruošiame koncertą, kuris kovo 18 d. vyks Kauno filharmonijoje. Būtent su jomis pradėjau savo koncertinę veiklą, kartu paruošėme įdomių literatūrinių muzikinių programų. Šis koncertas man labai svarbus, simbolinis, nes muzikuosiu su menininkėmis, kurias galėčiau pavadinti savo, kaip kamerinės muzikos atlikėjos, krikštamotėmis. Na, o teatre pavasarį taip pat laukia naujas, labai įdomus bendras KVMT ir Estijos koncertinės įstaigos „PromFest“ projektas – Lietuvoje dar nestatyta J. Massenet opera „Pelenė“, kurios premjera vyks rudenį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ekspertas

Ekspertas portretas
Faina moteris
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių