Kokios muzikos tendencijos ir problemos vyrauja Lietuvoje?

Tik jauniems?

Diskusijoje, skirtoje pristatyti Lietuvos muzikos informacijos centro leidžiamą žurnalą "Lithuanian music Link", dalyvavo literatūros ir muzikos kritikė Emilija Visockaitė, viena iš leidinio "Kaunas pilnas kultūros" redaktorių Kotryna Lingienė, tekstų apie kiną, muziką, scenos menus autorius Tautvydas Urbelis ir muzikologė, Lietuvos muzikos informacijos centro vadovė Asta Pakarklytė.

Žurnalas, užsienio auditorijai pristatantis įdomiausius Lietuvos muzikos padangės atlikėjus, neretai susilaukia kritikos dėl neva propaguojamo jaunystės kulto. "Vis dėlto, ar muzika apskritai nėra susijusi su jaunyste? – diskusijos dalyvių klausė A.Pakarklytė. – Juk dauguma muzikos grupių yra jaunos, vis susiburiančios ir čia pat išsiskiriančios."

E.Visockaitės nuomone, jaunystės kultas daug labiau pastebimas alternatyvioje ar populiariojoje muzikoje, tačiau akademiniuose žanruose jo yra kur kas mažiau. "Klasikinėje, "rimtojoje" muzikoje visi procesai prasideda vėliau ir vyksta kur kas stabiliau, – pastebėjo ji. – Jei žmogus yra kompozitorius, tai tampa jo karjera visam gyvenimui. Tačiau alternatyvioje muzikoje kasdien kas nors keičiasi: atsiranda naujų grupių, o senos išnyksta, nes jose groję dvidešimtmečiai baigia studijas ir susiranda geriau apmokamus darbus."

T.Urbšys pritarė, kad šioje situacijoje ypač svarbus ekonominis aspektas. Jei atlikėjas negali pragyventi iš savo veiklos, muzika galiausiai jam tampa tik laisvalaikio užsiėmimu. Vis dėlto, su muzika ir amžiumi susiję ir begalė stereotipų. "Man artimesnė eksperimentinė ir šokių muzika – šiose sferose ypač jaučiami stereotipai, formuojantys, ką tam tikro amžiaus žmogus gali ir ko negali daryti. Tokią muziką atliekantį šiek tiek vyresnį žmogų dar galime įsivaizduoti. Tačiau kalbant apie linksminimąsi koncertuose, su metais tai tampa vis didesniu tabu", – pastebėjo jis.

K.Lingienė svarstė, kad muzika vis dėlto labai susijusi su jaunyste, nes žmogus jos klausosi, kai yra niekuo neįpareigotas, dažniausiai paauglystėje. "Jei paklaustume 15-mečio, koks jo hobis, šis nepasakytų, kad muzika, nes tiesiog jos klausosi visą laiką, muzika yra jo gyvenimo dalis, – atkreipė dėmesį diskusijos dalyvė. – Vėlesniuose gyvenimo etapuose hobiai išsigrynina. Jeigu žmogus yra melomanas, jis pradeda kolekcionuoti plokšteles, lankytis koncertuose. Kita vertus, Lietuvoje yra atlikėjų, kurių masiškai klausosi įvairaus amžiaus žmonės, pavyzdžiui, Andrius Mamontovas. Tačiau tokių yra nedaug."

Sėkmės receptas

O kokia muzika galėtų išpopuliarėti už Lietuvos ribų ir garsinti šalį užsienyje? Anot A.Pakarklytės, tai padaryti daugiausia pavyksta klasikinės bei džiazo muzikos atlikėjams. Štai, pavyzdžiui, Mirga Gražinytė-Tyla tapo pirmąja moterimi dirigente, paskirta Birmingamo simfoninio orkestro muzikos direktore. Tačiau, ar tokia lietuvės sėkmė lems ir didesnį Lietuvos muzikantų žinomumą Jungtinėje Karalystėje? K.Lingienė suabejojo, kad Birmingemo gyventojas, kuris nesidomi klasikine muzika, išvis sužinos apie šią lietuvę.

Diskusijos dalyviai pastebėjo, kad vis dėlto, šiais, įvairiausių internetinių platformų laikais, muziką rodyti užsieniui nebėra toks sudėtingas dalykas. Atlikėjas gali tiesiog įkelti savo kūrinį į "YouTube" kanalą ir džiaugtis pasauline sėkme.

Tačiau, T.Urbelio teigimu, egzistuoja svarbi problema: mūsų kūrėjai dažnu atveju pernelyg stengiasi įtikti kitiems, kadangi Lietuva dar neišaugo iš mažos šalies sindromo ir begalinio noro būti pripažintai užsienyje. Pasak jo, kitose šalyse laimėti konkursai ar gauti apdovanojimai savaime nėra blogai, tačiau siekiamybe turėtų būti ne savęs reprezentacija, o autentiška kultūrinė muzikinė veikla, generuojanti kokybišką turinį.

"Manau, kad šis žūtbūtinis noras išvažiuoti į užsienį turėjo išnykti su deficitinėmis prekėmis. Tai yra visiškas anachronizmas, – pastebėjo jis. – Galiausiai, net jeigu kažkas pasako, kad štai šis žymus atlikėjas yra iš Lietuvos, kokią reikšmę tai turi?"

K.Lingienė atkreipė dėmesį, kad šlovę užsienyje pasiekusių ir išgarsėjusių lietuvių išvažiavimas iš Lietuvos dažnu atveju buvo priverstinis. "Jonas Mekas tikriausiai nebūtų tapęs tuo Meku, kurį mes pažinojome, jeigu būtų likęs Lietuvoje. Vis dėlto, kodėl jis išvažiavo? J.Mekas neišvyko daryti menininko karjeros, o bėgo nuo karo. Lygiai taip pat pasielgė daugybė Lietuvos žydų, apie kuriuos kalbėdami mėgstame pabrėžti jų lietuvišką kilmę. Tad šlovės kaina buvo tokia, kad šie žmonės niekada nebematė tėvynės. Kaip dabar pakartoti tą sėkmę? Manau, neverta siekti kažko, kas jau pasiekta. Reikia tiesiog gyventi ir kada nors kam nors patiks tai, ką darai", – garsių lietuvių istoriją priminė kultūrinių tekstų autorė.

Tačiau kodėl kažkam pasaulyje turėtų būti svarbu, kad jo mėgstamas atlikėjas yra iš Lietuvos? Juk tai nieko nereiškia vertinant šio muziką. K.Lingienė atsiminė ir kitados rengtą interviu su žymios amerikiečių grupės "Red Hot Chili Peppers" vokalisto Anthony Kiedžio tėvu. Visame pasaulyje garsaus muzikanto proseneliai kilę iš Tauragės. "Atrodė be galo įdomu, kad tokio kalibro grupės turi ryšį su Lietuva. Tačiau tai nieko iš tiesų nereiškia pačiam A.Kiedžiui", – pastebėjo K.Lingienė.

E.Visockaitė neabejojo, kad Lietuvos muzikos sėkmė dar laukia ateityje. "Šiuo metu pasaulyje itin populiarėja posovietinės erdvės atlikėjai – vakariečiai atranda kokybišką muziką, kuri tarsi paklūsta tarptautiniams standartams, bet turi ir egzotiškų prieskonių, – pastebėjo muzikos kritikė. – Turime daug potencialo, bet dar bijome jį išnaudoti. Stengiamės daryti lygiai taip, kaip užsienyje: padainuoti be akcento, atkartoti tą patį stilių. Norint ko nors pasiekti, būtina įveikti savo kompleksus."

T.Urbelis pritarė minčiai, kad reikia atsikratyti begalinio geismo įtikti kitiems ir nuolatinio svarstymo "kas kitose šalyse mąstoma apie abstrakciją "Lietuvos muzika". "Reikia ne galvoti, kaip tai parodyti, o tiesiog rodyti, – sakė jis. – Jeigu tai bus geras kūrinys, jis bus pastebėtas net ir kitoje planetoje."

K.Lingienė pabrėžė, kad aklai bandydami įtikti standartams ir būti "kaip vakariečiai", patys kišame sau pagalius į ratus. "Kam amerikiečiui ar britui, turintiems savo muzikos istoriją, klausyti lietuviško roko, kuris skamba taip pat, tik yra prastesnės kokybės? – retoriškai klausė ji. –  Bet jei tai – rokas, skambantis su sutartinėmis, darosi įdomu. Kaip tik šį mūsų muzikinį paveldą gyrė amerikietis džiazo muzikantas Michaelas Moore'as, su kuriuo teko bendrauti jo rezidencijos Kaune metu. Jis nesuprato, kodėl neišnaudojame gilios savo muzikos istorijos."

Siekiamybė turėtų būti ne savęs reprezentacija, o autentiška kultūrinė muzikinė veikla, generuojanti kokybišką turinį.

Scenoje – tik vaikinai?

Diskusijoje buvo paliestas ir lyčių lygybės muzikoje klausimas. Nors moterų kompozitorių yra nemažai, tačiau kituose muzikos žanruose merginų itin trūksta. K.Lingienė atkreipė dėmesį, kad tokios situacijos formavimas prasideda dar vaikystėje, kai mergaitės muzikos mokykloje yra nukreipiamos būti vokalistėmis, pianistėmis ar smuikininkėmis, bet ne būgnininkėmis, saksofonininkėmis.

E.Visockaitė pripažino, kad ją stebina tai, jog dažnai problema nematoma ar jos nepaisoma. "Vienoje diskusijoje teko kalbėtis su dviem roko grupėmis, kuriose groja tik merginos. Galvojau, kad laukia aistringa diskusija, bet supratau, kad jos apie lyčių nelygybę muzikoje net nesusimąsto, – pasakojo ji. – Viena vertus, galbūt grupių narės scenoje neskirsto muzikantų į vyrus ir moteris. Vis dėlto, būdamos išimtimi, turėtų kalbėti apie situaciją, atkreipti kitų dėmesį į ją."

Anot T.Urbelio, problemos nematymas ar nuvertinimas nereiškia, kad jos apskritai nėra. Diskusijos dalyvis pasisakė už muzikos renginius tik merginoms, atkreipiant dėmesį į nelygią situaciją. "Jeigu sutinkame, kad egzistuoja problema – nelygybė lyties atžvilgiu, neturėtume jos spręsti pagal tuos, kurie yra galios pozicijoje, – sakė jis. – Vyrai dominuoja muzikos sferoje, tad moterims prasibrauti į sceną yra žymiai sunkiau. Todėl reikia tokių vietų ir renginių, kurie suteiktų galimybę identifikuoti problemą ir pradėti ją spręsti. Tai gali būti įvairios iniciatyvos, pavyzdžiui, moterų didžėjų bendradarbiavimo tinklai."

Vis dėlto, K.Lingienė išreiškė abejonę, ar rengiant tokius muzikinius įvykius nenukentėtų kokybė: juk nesant dideliam kiekiui muzikančių, nebūtų galima rengti adekvačios atrankos. "Taip pat kyla klausimas, ar moterų, kaip kitokių, išskyrimas neprasilenkia su lygybės siekio idėjomis?" – abejojo ir A.Pakarklytė.

Lietuvos muzikos informacijos centro vadovė pastebėjo ir tai, kad Skandinavijos šalys muzikantų lyčių lygybės srityje nužengė dar toliau ir pradėjo įgyvendinti dirbtinius procesus. "Šiose šalyse ypač svarbu, kad muzikantų vyrų ir moterų būtų po lygiai. Tačiau dažnu atveju, bandant surinkti, pavyzdžiui, saksofonininkų grupę renginiui, pastebima, kad nėra užtektinai moterų, kurios grotų šiais instrumentais. Tada bandoma dirbtinai jų atrasti, prikviesti. Kita situacija – kuratoriai menininkams pareiškia, kad nedirba su garso menu, nes ten – vien vaikinai. Kaip manote, galbūt to jau per daug?" – retoriškai klausė muzikologė.

T.Urbelio nuomone, toks bandymas sulyginti situaciją puikiai išryškina problemą. "Tai turbūt vienintelis būdas kompensuoti tą ilgą nelygybės periodą, kurio metu merginos buvo skatinamos veikti ką nors kitą, bet ne, pavyzdžiui, groti saksofonu", – sakė jis.

K.Lingienės nuomonė buvo kitokia: "Ne tada, kai organizuoji dirbtuves ar rezidenciją menininkams, reikia kaišyti skyles puode. Situacijos keitimas turėtų prasidėti muzikos mokykloje, kai mergaitės, kurioms dar nesvarbu kuo groti, renkasi būsimą instrumentą. Juos užsiims tuo, kas pasirodys žavinga, tad galima paskatinti rinktis ne vien tradiciškai moteriškas veiklas. O vėliau vykstantis dirbtinis muzikančių ieškojimas kelia labai didelį kokybės klausimą", – pastebėjo ji.