Knyga apie Kauno žydus – ne akademikams, o smalsuoliams

Knyga „Kauno žydai“ viršeliu neišsiskiria nuo kitų, tačiau prikausto savo turiniu – į skaitytojus ji prabyla ne datomis, o įtraukiančiomis detalėmis.

Negirdėti faktai

Pirmiau, nei ėmiau skaityti knygą „Kauno žydai“, išskleidžiau ją tarsi vėduoklę ir pamosavau sau prieš veidą, o kai krūtinė užsipildė spaustuvės ir dažų aromatu, suleidau pirštus į puslapius. Žvilgsniu pasveikinau knygos sudarytojus Daivą Citvarienę, Arvydą Pakštalį ir likusią kūrybinę komandą: bent kelis autorius, redaktorę, dizainerį, iliustratorių, maketuotoją. Tada neskubėdama perbėgau pratarmės ir įvado eilutėmis. Ko gero, labiausiai sudomino sakinys, kad ši knyga nepretenduoja išsamiai atsakyti į visus klausimus apie Kauno žydų istoriją, kultūrą ir tradicijas. Veikiau tai prilygs bandymui pristatyti žydiškąją Kauno istoriją, pradedant svarbiausiais faktais, baigiant  sąvokomis ir vardais.

„Manau, bus įdomu“, – susipažinusi su šeštojo puslapio intriga – Žydkalniu, supratau, kad nuojauta neapgavo.

Iki šiol galvojusi, kad Žydkalnis – mišku apaugusi žemyninė kopa kažkur netoli Alytaus ar tokiu pat vardu vadinamas Susieko piliakalnis, knygoje „Kauno žydai“ sužinojau negirdėtų faktų. Pasirodo, taip buvo vadinamas pietryčiuose nuo Kauno centro, kairiajame Nemuno krante stovintis kalnas, dabar žinomas kaip Jiesios piliakalnis, arba Napoleono kalnas. Manoma, kad Žydkalnio pavadinimas galėjo atsirasti XV–XVI a., kai šią žemę ir kalvą Nemuno ir Jiesios santakoje ėmė valdyti karaimas muitininkas Zubas, arba Zubecas. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad jis buvo žydas. Būtent muitininkai – pavieniai asmenys arba asmenų grupės, kaip rašoma knygoje, buvo pirmieji vardais žinomi žydai Kaune. Muitinę iš valdovo jie esą išsinuomodavo ar atpirkdavo už iš anksto sutartą sumą, kuri rodė per muitinę vykusių prekių judėjimą. Muitinėje dirbo raštininkai, mokesčių rinkikai ir kiti pareigūnai. Netrukus sužinojau ir pirmojo šaltiniuose įvardijamo muitininko vardą. Tai buvo Danilas.

Taip, visų pirma, norėjome užpildyti miesto istorijos spragą.

Nežino arba pamiršo

Puslapis po puslapio susipažinau su žydų pirkliais ir karikatūrininkais. Dirstelėjau į žydų maldos namus ir žydų aprangą, jų gimnaziją, našlaičių namus, teatro trupes ir draugijas.

„O ar žinote, kokia įmonė Kaune tarpukariu gamino radijo imtuvus pavadinimu „Tautofonas“? Jie, kaip rašė to meto spauda, buvo „ne blogesni už užsienio“, – dar viena užuomina leido suprasti, kiek daug informacijos sutalpinta vos 200 puslapių knygoje ir kokios ribotos yra mano žinios apie Kauno žydus.

Taip, skaičiau ir domėjausi apie Holokaustą, ne kartą dalyvavau aukų pagerbimo popietėse IX forto muziejuje, ten dėjau akmenėlius su žmonių vardais, bet nė nenutuokiau, kad 106-ajame Laisvės alėjos pastate, pro kurį einu kone kasdien, 1900-aisiais Abelis Balošeris atidarė knygyną, o dar po metų – biblioteką, kurioje buvo galima rasti daug universalaus turinio lenkiškų, rusiškų, angliškų, prancūziškų ir vokiškų leidinių.

Nežinojau, kad automobilių remonto dirbtuvių vietoje Birštono gatvėje anksčiau buvo Naujoji sinagoga, Kęstučio gatvės 8-ajame name – privati ligoninė, Kauno apskrities sporto medicinos centre D.Poškos g. – sveikatos namai, Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakultete Jonavos gatvėje – profesinio mokymo mokykla, o Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje – Kauno žydų realinė gimnazija.

„Įdomu, ar tai žino mokykloje dirbantys žmonės? Nežinau, gal dabar jau pasikeitė, bet kažkada skaičiau muzikos mokyklos istoriją, kuri aprašyta kaip prasidedanti nuo 1945-ųjų. Tam tikra prasme tai iliustruoja mūsų santykį su istorija – vieni jos puslapiai ištrinami, o pasakojimas pradedamas nuo kito laiko, tarkim, po karo, nors pastatas stovėjo dar iki jo“, – viena knygos „Kauno žydai“ sudarytojų, programos „Atminties biuras“ kuratorė dr. D.Citvarienė neabejojo, kad gimnazijos paslaptį žino nedidelė dalis miestiečių.

Todėl ši knyga – tarsi savotiškas istorijos priminimas vyresnei kartai, o jaunesnei – pažintis su tuo, kas buvo ir ko nevalia pamiršti.

Knygą „Kauno žydai“ galima įsigyti „Kaunas 2022“ biure ir „Kaunas IN“. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Malonūs atradimai

Ne vienus metu žydų kultūrą tyrinėjusi D.Citvarienė atradimo jausmo, tokio kaip aš, galbūt ir nepatyrė, tačiau neslėpė, kad, pradėjusi rinkti medžiagą knygai, ne sykį džiūgavo kaip mažas vaikas, kišenėje aptikęs saldainį. Kaip ir tąkart, kai nuotraukoje pamatė pavėsinę ant Aleksoto kalno, kur moderniojo hebrajų romano pradininkas Abraomas Mapu rašė savo kūrinius. Menotyrininkė įsivaizdavo ją mažą, o gavusi nuotraukas iš Lietuvos aviacijos muziejaus, nustebo, kad pavėsinės gabaritai buvo gerokai didesni.

„Arba sudeginto geto fotografijų rinkinys. Tai vieni labiausiai sukrečiančių mano matytų miesto vaizdų. Vis dėlto šioje knygoje ne mažiau už iliustracijas mums svarbūs Kaune gyvenusių ar čia besilankiusių atsiminimai, liudijimai.

Džiaugiuosi, kad į knygą įdėjome nemažai anglakalbiuose šaltiniuose rastų atsiminimų apie XIX–XX a. pradžios Kauną, kurie vaizdingai papildė kuriamą miesto paveikslą. Be to, knygos turinį prasmingai praplečia ir mūsų pačių prieš keletą metų kalbintų kauniečių atsiminimai“, – vartydama leidinį, D.Citvarienė netrukus visus juos pristatė.

Knygos skaitytojai galės susipažinti su Fruma Vitkinaite-Kučinskiene, kilusia iš senos kauniečių giminės, gimusia 1933-aisiais Vulfo ir Rivos Vitkinų šeimoje. Prasidėjus karui ir išleidus įsakymą žydams persikelti į Vilijampolę, Vitkinai apsigyveno namelyje A.Kriščiukaičio gatvėje, netoli geto vartų. Frumą žydų policininkas slapta išvedė iš geto, kad ją išgelbėtų. Mergaitė buvo globojama skirtingų moterų namuose mieste. Kelis mėnesius praleido našlaičių vaikų globos namuose su padirbtu gimimo liudijimu, kuriame buvo įrašyta Danutės Vitkauskaitės pavardė.

Istorija – per žmones

Zarchi šeimos istorija knygos skaitytojams pasakos apie meilę, užgimusią tarp žydo Maušos ir vokietės Gertos Terezijos. Susipažinę Diuseldorfe prie Reino, susituokti juodu atvyko į Lietuvą, mat Vokietijoje santuoka tarp žydo ir vokietės buvo neįmanoma... Prasidėjus karui su sovietais, Julijanos tėtis Ukmergėje buvo nužudytas nacių. Kadangi Julijanos tėtis buvo žydas, o mama – vokietė, užėjus vokiečiams, ji, kaip žydė, buvo išsiųsta į getą. Atėjus sovietams, ji tapo vokiete ir kartu su mama buvo ištremta į Tadžikistaną. Tremtyje jos praleido net septyniolika metų, o į Lietuvą grįžo tik 1963-iaisiais.

„O šis veidas daugumai gerai žinomas“, – pašnekovė stabtelėjo ties 188–189 puslapiais – Šifrisų šeimos pavarde ir Bellos Shirin nuotrauka.

Paskutinieji knygos „Kauno žydai“ puslapiai skirti dviem asmenybėms ir istorijoms, kuriose taškai buvo padėti per anksti. Tai Leonidas Donskis ir Irena Veisaitė. Kai buvo pradėti kūrybiniai knygos darbai, viena ryškiausių kultūros asmenybių, lietuvių literatūrologė ir teatrologė I.Veisaitė dar buvo gyva, deja, pasikalbėti su ja knygos rengėjai taip ir nesuspėjo .

„Iš tiesų gaila, kad nespėjome su Irena pakalbėti apie šią knygą, kol dar galėjome tai padaryti. Rengiant tekstą apie Leonidą supratome, kiek mažai žinome apie jo šeimos istoriją. Kita vertus, mums buvo labai svarbu, kad šie ir kiti šių dienų kauniečiai mums primintų, kad žydų istorija Kaune gyva, ji tęsiasi“, – D.Citvarienė vylėsi, kad nepaprastų žmonių nepaprastos istorijos įkvėps skaitytojus.

Komandinis darbas

Nemažai sužinojusi apie knygą ir jos turinį, su pašnekove sugrįžome į jos rengimo pradžią.

„Kaip gimė mintis išleisti tokią knygą?“ – išgirdusi klausimą, D.Citvarienė prisiminė 2019-uosius, kai „Kaunas 2022“ programa „Atminties biuras“ pristatė nemažai žydišką atmintį aktualizuojančių projektų, o mieste pasirodė ne vienas gatvės meno kūrinys, primenantis čia gyvenusius žydų tautybės kauniečius. Vienas tokių – Rosian Bagriansky ir jos mamos Gertos atvaizdas ant pastato priešais Lietuvos karininkų ramovę, kur rankoje laikydama knygą pozavo D.Citvarienė.

D.Citvarienė įsitikinusi, kad istorija įdomesnė, kai ji pasakojama per žmones ir jų patyrimus. (Martyno Plepio nuotr.)

„Knygos idėją mes ėmėme vystyti gana anksti – vos tik laimėję Europos kultūros sostinės titulą. Taip, visų pirma, norėjome užpildyti miesto istorijos spragą. Antra, mums buvo svarbu sukurti išliekamąjį projektą, kuris nesibaigtų po 2022-ųjų. Tas momentas buvo labai svarbus“, – supratę, kad projekto kulminacija bus knyga, sudarytojai, anot D.Citvarienės, žinojo, kad jis bus skirta ne akademinei bendruomenei, o smalsiems, besidomintiems istorija žmonėms. Todėl galutinis rezultatas, kurį pokalbio metu savo glėbyje spaudė Daiva, nepriminė sausos enciklopedijos. Įkvėpta Lenkijos žydų istorijos muziejaus POLIN Varšuvoje ir ten esančios informacijos pateikimo lankytojams, menotyrininkė rengė kitokią knygą.

„Didelį vaidmenį pasakojime skyrėme istorinių šaltinių citatoms ir prisiminimams. Šie intarpai – laiko liudininkai. Jie suteikia istorijai gyvybės, kvėpavimo ir spalvų“, – pastarosios, anot menotyrininkės, labai kontrastingos.

Tokios pat, kaip ir knygos sudarymo procesas. Surinkę informaciją iš skirtingų šaltinių, D.Citvarienė su A.Pakštaliu turėjo paversti ją sklandžia visuma – knyga, kurią norėtųsi ir vartyti, ir skaityti. Istorikui teko užpildyti visas esamas spragas, o menotyrininkei – kontaktuoti su skaitytojais: kelti klausimus, kvestionuoti teiginius, kurie kartais atrodo savaime suprantami istorikams, bet ne tokie aiškūs paprastiems žmonėms.

„Be to, atrodė svarbu ne tik pasakoti, bet ir pristatyti papročius, kultūrą, specifinius terminus. Taip atsirado tekstą papildantis žodynėlis“, – kalbėjo „Atminties biuro“ kuratorė.

Ilgalaikiam atminimui

Apie knygą žinojusi nuo pat rengimo pradžios, Kauno žydų bendruomenė šią knygą jau esą įvertino. Leidinio rengėjai sulaukė ne vieno gero atsiliepimo.

„Mums tai ne tik duoklė čia gyvenusiems, istorijai, bet ir dovana šiai bendruomenei, žmonėms, kurie tapo mūsų draugais. Žinau, kad daugeliui jų ši knyga yra svarbus ženklas, kad jų istorija, jų šeimų, bendruomenės drama neužmiršta“, – „Atminties biuro“ kuratorė D.Citvarienė atkreipė dėmesį, kad ši knyga skirta plačiai auditorijai. Ne tik istorija besidomintiems kauniečiams, ne tik Kauno žydų bendruomenei, bet ir plačiai po pasaulį pabirusiems litvakams, todėl „Kauno žydai“ į skaitytojus prabilo dviem kalbomis. Išleista 1 tūkst. egzempliorių tiražu, rudenį knyga pasirodė lietuvių kalba, o maždaug prieš mėnesį – anglų.

„2022-ųjų spalio 29–30 d. Kaune vyks Pasaulio litvakų forumas. Be to, šiemet planuojame surengti apie 20 žydiškajai atminčiai skirtų renginių – parodų, koncertų, spektaklių. Na, o Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje visus ateinančius metus bus galima pamatyti vieno garsiausių pasaulio litvakų, Pietų Afrikos menininko Williamo Kentridge‘o parodą „Tai, ko nepamename“, – išvardijusi galingą šiųmetę programą, D.Citvarienė neabejojo, kad knyga „Kauno žydai“ taps svarbiu „Kaunas 2022“ projekto suvenyru, kuris papildys skaitytojų asmenines bibliotekas ir praturtins istorinėmis žiniomis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

romas

romas portretas
Pirma zydai patis isejo is egipto o kai grizo tai patys matot .Jus tokios valstybes neslauksite.O jus istreme i Sibira tai kokie grizuote.80% lietuviu buvo Kgb darbotuotojai 19% rusai ir lenkai ir vienas Dusanskis kuris kersijo uz Artimosius kurios nuzude lietuviai.

Algis.

Algis. portretas
O tau kvaileli teks nesti kudasiu is lietuvos jau ir taip puse pabego .O kai griz misko broliai -banditai Ramanauskai vanagai ir kiti saudis lietuvius nes zydu neliko .,tai sekantis Tu .o gal tu ir taip viena koja grabe.

,,,tarp kitko ..

,,,tarp kitko .. portretas
Cia tik naglumo igimtis,
VISI KOMENTARAI 42
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių