Kitokie praeities tyrinėjimai Kaune

Apie tai, kaip baltos galerijų sienos sukuria eksponuojamiems meno kūriniams neutralią aplinką, buvo rašyta jau ne kartą. Apie kūrinių eksponavimą netradicinėse erdvėse – taip pat. Menininkų grupė "Archyvas" šiuos visus eksponavimo būdus yra išbandžiusi ir nuo vienų erdvių pereidama kitų link, šįkart savo parodai atrinktus meno kūrinius eksponuoja gana tradicinėje meninėje erdvėje – Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Čia esanti keičiamų parodų erdvė nevisiškai atliepia balto kubo idėją – ją sunaikina langai, tarpduriai ir pagalbinės patalpos, bet "Archyvo" kūriniams ši vieta puikiai tinka.

Žvilgsnis į praeitį

1997 m. menininkai, siejami panašių idėjų, susibūrė į grupę "Archyvas". Dabar jau tris dešimtmečius tomis idėjomis besidalinantys menininkai pristato dar vieną parodą, kurią pavadino "Priklausomybe laisvei".

Vien jau parodos pavadinimas yra gana kontraversiškas – kalbama apie priklausomybę tam, kas simbolizuoja nepriklausomybę. Analizuojant parodos pavadinimą menine prasme ir gilinantis į pačią parodą, toks įvardijimas, pasirodo, yra visai logiškas ir netgi puikiai atspindi šioje parodoje eksponuojamų kūrinių bendrą idėją – kaip rašoma parodos pristatyme, "devyni "Archyvo" grupės dalyviai kviečia pažvelgti į surastas bendros temos išraiškos formas".

Taigi, bendra priklausomybė laisvai reiškiamoms formoms – tai  atsispindi tiek parodos pavadinime, tiek visoje parodoje. Svarbu pabrėžti ir tai, kad "Archyvo" grupės menininkai atsigręžia į praeitį ir būtent šis žvalgymasis ir darė didžiausią įtaką parodos dabartiniam vaizdui.

Tai, kas svarbiausia

Kiekvienas iš devynių menininkų, eksponuojančių savo kūrinius šioje parodoje, grįžta prie šaknų – prie civilizacijos, kultūros, bendruomenės ir savo pačių kilmės. Grafikė Giedrė Gučaitė (1948–2014) abstrakcionizmu dvelkiančiais darbais, kurie dar niekada nebuvo eksponuoti, grįžta į namus – tiksliau, į savo senelio A.Žmuidzinavičiaus namus. Parodos anotacijoje rašoma, kad šiuo grįžimu rūpinosi G.Gučaitės sūnus Rimas Okuličius-Kazarinas, pristatantis ir savo kūrinius. Taigi, tai ne tik grįžimas į netiesioginius namus, bet ir simbolinis kartų susibūrimas į vieną vietą – nuo skulptoriaus Rimo, iki jo mamos senelio A.Žmuidzinavičiaus.

Keramikai Dormantė ir Jurgis Penkinskiai savo darbais nagrinėja laiko spragas ir tų spragų užpildymus. Gal laiko spragos atsiranda tam, kad įsijaustume tik į dabar esantį laiką ir dabar esančią aplinką? Apie susikaupimą, netgi meditaciją, pažymėtą sąsajomis su tekančios saulės šalimi ir kalba D.Penkinski. Menininkė savo keramikinėmis skulptūromis sukuria netiesioginę arbatos gėrimo ceremonijos pasiruošimo sceną. Čia pat – skardinis arbatinukas, tik kiek didokas, samanotas, surūdijęs ir įskilęs – šį kūrinį menininkė pavadino "Radiniu". Šalia šio skardinio arbatinio – molinis dubuo, kiek lenktas, negilus. Visi šie simbolinės arbatos gėrimo ceremonijos atributai sudėti ant kvadratinių malkų – tarsi ant mažyčių stalų. Neapčiuopiama ir nežinia iš kur atsiradusi laiko spraga tampa užpildoma dabartimi ir tos dabarties suvokimu.

J.Penkinski eksponuoja tarsi ore kabantį lašo formos kūrinį. Ši kabanti skulptūra, rodos, esanti labai sunki, tačiau vaizduoja krintantį lašą – kaip tik labai lengvą ir trumpalaikį darinį. Toks supriešinimas – lengvo ir sunkaus, trumpalaikio ir ilgalaikio taip pat verčia atsigręžti į aplinkoje esančius daiktus ir jų suvokimo svarbumą.

Menininkas Liudvikas Ivaškevičius ir šioje parodoje žiūrovams pristato savo pamėgtą kūrybos personažą – angelą. Šį kartą jis ąžuolinis ir tvirtybę simbolizuojantis. Kūrinio autorius atsigręžia į lietuviškąjį liaudies meną ir medinių skulptūrų kūrėjų palikimą. L.Ivaškevičiaus kūriniuose susipina tiek senoji lietuvių liaudies skulptūra – vijomis aplinkui viena kitą pinasi gyvatės, tiek ir paties autoriaus pamėgtų angelų figūra – čia pat iškyla mediniai sparnai.

Neslaptos paslaptys

Giedrius Liagas savo fotografijose atsigręžia į gamtos ir žmogaus sukurtos aplinkos santykį. Menininkas fiksuoja sniegą, kaip viską dengiantį šydą, kuris, viena vertus, viską gali paslėpti ir taip tapti neutralus, nekuriantis jokių reikšmių; kita vertus – priešingai, tapti itin paslaptingu – juk neaišku, ką savo šydu sniegas paslepia ir kas pasirodys, kai šydas ištirps.

Fotomenininko nuotraukos nespalvotos – tai sukuria dar didesnę neaiškumo nuotaiką, kai tai, ką matai fotografijose, tampa mįsle akims, iki galo nesužinant, kuo baigiasi už fotografijos ribų pranykstantis vaizdas.

Menininkė Laima Dzigaitė savo kūriniais irgi paklaidina žiūrovo akis, kurios ne iš pirmo karto pastebi, kas yra vaizduojama jos darbuose. Ant sienų kabantys paveikslai – visai nėra nutapyti, tai mišria technika atlikti savotiški koliažai, įvardyti "Artėjančio pavasario nuojautomis".

Pojūčiai ir garsai

Kaip jauna kompozitorė pristatoma Gailė Griciūtė parodai pateikia garso ir šviesos instaliaciją, kurią pavadino "Be vietos". Šiai instaliacijai duota visa atskira muziejaus keičiamų ekspozicijų erdvės dalis, todėl tik į ją patekus, drąsiai galima pasinerti į šios menininkės sukurtą kūrinį. Ryški šviesa trūkčioja ir tai sukelia šiokį tokį dirglumą, sklindantis garsas iš garso kolonėlių šį dirglumą sumažina ir net apramina.

G.Griciūtė atsigręžia į aplinkoje esančių dirgiklių sukuriamus pojūčius mūsų kūnui ir mintims. Tai ir atsigręžimas į save, į tai, kaip esame stipriai veikiami supančios aplinkos.

Juozas Rimkus parodoje eksponuoja darbą, kurį sudaro medis, geležis, geltonas plastikas ir vilna. Visa tai menininkas sujungia į vieną skulptūrą, kurios bendras vaizdas parodos lankytojo gali būti suvoktas kaip kažkokia keista neaiškaus gyvio figūra.

Įdomiausia tai, kad apie jokį gyvį nekalbama arba nerašoma šioje parodoje, tačiau žmogaus protas, suradęs bent menką panašumą su žmogumi (pvz., geltonas plastikas gali turėti panašumų su žmogaus rankomis), tuojau pat priklijuos prie šios skulptūros ir žmogaus-gyvio etiketę.

"Archyvo" grupės nariai savo parodoje "Priklausomybė laisvei" kalba apie atsigręžimą. Jie visi šioje parodoje tampa priklausomi nuo šios temos, tačiau geba ją laisvai interpretuoti ir apie šį atsigręžimą kalbėti ne tik skirtingomis meninėmis priemonėmis, bet ir skirtingai sudėlioti prioritetus: į ką yra svarbiausia atsigręžti – į savo ar į viso pasaulio šaknis.


Kas? "Archyvo" grupės paroda "Priklausomybė laisvei".

Kur? A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kada? veikia iki kovo 5 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių