Kino kritikas: beldžiant į vienatvės duris

Kas geriausia žmogui – prisijungti prie bendruomenės, ar likti vienam? Ši vienatvės tema – viena pagrindinių, įkvėpusių kino kritiką Denis Cote peržengti fronto liniją ir pačiam tapti kūrėju.

Tarptautiniame Kauno kino festivalyje jis pristatė savo debiutinį pilnametražį filmą "Vik ir Flo pamatė lokį", pelniusį Lokarno kino festivalio apdovanojimą. Už originalų požiūrį vizionieriumi vadinamas kanadietis kūrėjas pokalbyje atviravo nemėgstąs socialiai orientuotų filmų. Nesuprantu žmonių, kurie siekia filmu pakeisti pasaulį – reikia filmų, kurie priverstų žmones mąstyti, sako D.Cote.

– Apie kokius žmones labiausiai mėgstate kalbėti savo filmuose?

– Daugelis žurnalistų yra rašę, kad aš mėgstu marginalus. Tačiau su tuo visiškai sutikti negaliu, nes aš mėgstu žmones, kurie gyvena tik šiek tiek už visuomenės ribų. Kai ateina laikas mokėti mokesčius, kai reikia eiti į polikliniką ar išsikviesti policiją, kai kurie žmonės bijo, vengia tai daryti. Jie yra normalūs, bet jiems nerūpi kaimynai; kai tenka susidurti su policininku, jie iškart susinervina. Jie nenori turėti reikalų su išoriniu pasauliu. Bet aš nemanau, kad jie yra keistuoliai, man jie įdomūs.

Mano filmų veikėjai ir yra tokie žmonės, kurie gyvena atsiskyrę, yra prisirišę prie savo gyvenamosios erdvės ir nenori jos palikti, bijo išorinio pasaulio, yra vieniši. Naujausiame filme "Vik ir Flo pamatė lokį" (2013) dvi moterys, išėjusios iš kalėjimo, mano, kad gali gyventi kartu, atsiskyrusios nuo išorinio pasaulio, miške, mažame namelyje. Ir joms nerūpi bendruomeniškumas, visuomeniškumas. Man patinka analizuoti visuomeniškumo idėją – ar man prisijungti prie berndruomenės, ar likti vienam? Bet mes nekuriame socialinio kino.

– Kaip reikėtų vertinti šiuos veikėjus – susitapatinti su jais ar žvelgti kritiškai?

– Pirmiausia žiūrovai turi surasti ryšį su filmu. Tai labai natūralu. Jeigu labai susidomi filmu, jis tau ima patikti, net jei nepatinka veikėjai. Holivudiniuose filmuose pagrindiniai veikėjai yra mieli, tu juos tiesiog įsimyli. Aš to nesiekiu. Vienuose mano filmuose galima pajausti simpatiją herojams, kituose nėra nė vieno mielo veikėjo ir tu negali iki galo įsijausti į filmą, kaip, pvz., filme "Viskas, ko ji nori" (2008).

Naujausiame filme "Vik ir Flo pamatė lokį" žaidžiame su daugeliu kino žanrų, jame yra ir dramos, ir humoro, ir intymumo, ir siaubo kino elementų. Tad žiūrovų reakcija taip pat turėtų būti nevienareikšmė. Šiuo metu kuriu naują filmą apie fabriko darbuotojus, jis bus labiau dokumentinis ir eksperimentinis. Man įdomūs šių dirbančių vyrų ir moterų rankos, veidai, akys. Ar jiems žiūrovai pajus simpatiją ar ne, taip pat priklausys nuo jų pačių.

– Kaip gimsta jūsų filmų istorijos?

– Tokie klausimai mane šiek tiek gąsdina, nes sunku pasakyti, iš kur jos ateina. Esu sukūręs septynis pilnametražius filmus ir dalis jų yra improvizuoti. Man visada svarbu sukurti kažką naujo. Tai, kas yra nauja man pačiam, mano akiai. Pavyzdžiui, filme "Vik ir Flo pamatė lokį" nauja tai, kad man pirmą kartą teko filmuoti moteris. Istorijos gimsta analizuojant pagrindinę, jau aptartą, mano kūrybos temą – žmonės, gyvenantys už pasaulio, vienatvė. Bet manęs neįkvepia realaus pasaulio realios istorijos, užrašytos knygose, dramose ar laikraščiuose. Yra tik baltas popieriaus lapas ir aš rašau, rašau, rašau... Ir niekada nežinau, kur link tai nuves. Tai – labiau instinktas. Kai kurie žmonės rašo tam, kad pakeistų pasaulį ar todėl, kad jo motina serga ir t.t. Man įkvėpimas yra labiau instinktyvus dalykas. Man įdomios kartais keistos, neįprastos vietos, žmonės.

– Jūsų filmai – tai veidrodis, atspindintis jūsų vidinį pasaulį?

– Turėčiau sakyti taip, nes tai ateina iš manęs, bet aš niekada nekuriu didelio užbaigto psichoanalitinio darbo apie save. Galbūt personažai kažkiek panašūs į mane patį, tačiau čia jau reikėtų atlikti psichoanalizę. Kartais filmuose matau, kad kažkas primena mano tėtį ar potyrius, kuriuos patyriau būdamas dvylikos metų, bet man to niekada neišeina daryti sąmoningai. Aš niekada sąmoningai nepasakoju savo gyvenimo istorijų, nesu sukūręs autobiografinio filmo. Bet galbūt kažkada tai padarysiu.

– Koks kino stilius jums labiausiai patinka?

– Dešimt metų buvau kino kritikas, turėjau puikiai išmanyti kino istoriją, privalėjau peržiūrėti daug filmų, netgi animaciją, filmus vaikams, visus Kanados filmus. Dabar žiūriu tuos filmus, kurie, man rodos, gali kažką man duoti. Daugiau nebežiūriu Holivudo filmų, kurie man nieko neduoda. Niekada neinu į kiną kaip į pramogą, nes manau, kad man to užtenka realiame gyvenime. Eiti gatve man yra pramoga! Man taip pat nereikia filmų apie superherojus. Tačiau aš puikiai suprantu žmones, kuriems to reikia, nes jų gyvenimas yra nuobodus ir jie nori pamatyti žmogų vorą. Nežiūriu daugiau ir animacijos, fantastinių filmų. Vis daugiau ir daugiau mane domina filmai apie socialinį realizmą, filmai apie tikrą gyvenimą. Man patinka tai, kas atrodo tikras gyvenimas, bet kartu tai yra šiek tiek už realaus pasaulio. Nuo vaikystės mėgau žiūrėti siaubo filmus, nors vėliau atradau ir kitus žanrus, tačiau simpatija siaubo filmams išliko. Patinka kuriant romantišką istoriją įvesti ir siaubo filmų elementų.

– Koks kinas jums yra nuobodus?

– Kai kurie žmonės kuria kiną siekdami pakeisti pasaulį. Tai nėra kinematografiški filmai, juose daug informacijos, kalbama apie tai, ką žmonėms reikėtų daryti, kad kažką pakeistų. Mane tai erzina. Nesakau, kad tai blogai, bet aš nesuprantu tų žmonių, kurie naudoja kiną siekdami pakeisti pasaulį. Manau, kad per kiną reikia išreikšti save ir filmas turi skatinti mąstyti žmones, bet ne versti kažką keisti.

– Anksčiau dirbote kino kritiku. Dabar kaip kūrėjas pats sulaukiate kritikos. Ar skaitote savo filmų recenzijas?

– Taip, skaitau – man svarbu išgirsti kitų nuomonę. Jeigu neskaityčiau, galėčiau sakyti, kad filmus kuriu pats sau. O tai yra blogai. Kinas yra grupinis, kapitalistinis menas, mes turime kinu dalytis su visais ir klausytis to, ką kiti sako. Ir kai žmonėms nepatinka mano filmai, aš dėl to nesijaudinu, nes jeigu visiems patiktų, tai reikštų, kad aš kuriu kiną visiems. O aš to nenoriu. Kartais recenzijos yra labai naudingos, kartais atsižvelgi į pastabas. Bet skaitau visada, nes manau, kad yra labai svarbu komunikuoti su savo auditorija. Ir jeigu režisierius sako, kad neskaito savo filmų recenzijų, vadinasi, jis meluoja.

– Kaip vertinate šiuolaikinį kiną?

– Nenoriu būti tuo kino režisieriumi, sakančiu, kad anksčiau kinas buvo geresnis. O juk daugelis taip teigia. Aš manau, kad laikai keičiasi, o kinas atspindi laikotarpį, kuriuo  mes gyvename. Visada bus gerų kūrėjų, kurie išmanys kino gramatiką, kaip kurti filmą. Šiuo metu vis didesnis atotrūkis tarp komercinio ir meninio kino. Kurdamas pastarąjį išgirsti, kad tai kinas, skirtas kino festivaliui. Tai šiek tiek erzina. Bet manau, kad ir dabar yra gerų filmų.

– O ar šiuolaikinis kinas yra vis dar postmodernus?

– Postmodernizmas buvo labai stiprus tarp nuo 1970 m. pabaigos iki 2000-ųjų. Tada buvo sukurta nemažai įdomių naujų filmų. Dabar yra vis sunku sukurti kažką naujo. Anksčiau mano kūryboje nauja buvo dokumentikos ir fikcijos maišymas. Dabar sunku pasakyti, kas yra naujo. Manau, nauja karta žino apie eksperimentinį ir meninį kiną. Dabar jie nori būti labiau tradiciniai ir pasakoti geras istorijas iš naujo. Naujoji karta turi būti labai protinga, norint atrasti kažką originalaus.

– Ką žinote apie Lietuvos kiną?

– Apie Lietuvos kiną nesu labai daug girdėjęs. Kai kurie kvaili žmonės maišo lietuvišką kiną su rusišku. Tikrai žinau, kaip turbūt ir daugelis kitų režisierių pasaulyje, Šarūną Bartą ir Joną Meką. Manau, kad tai normalu, kad nėra labai daug žinomų režisierių jūsų šalyje, nes čia gyvena tik trys milijonai, nėra didelės kino industrijos. Daugelis jaunų lietuvių emigruoja ir gali sutikti jaunų kino režisierių kitose šalyse. Kalbant apie festivalius, teko girdėti apie tris Lietuvoje vykstančius tarptautinius festivalius – "Kino pavasaris", "Scanorama" ir Tarptautinis Kauno kino festivalis. Kaip mažai šaliai tai visai nemažai.

Kritikas, tapęs režisieriumi

Režisierius ir prodiuseris Denis Côté gimė 1973 m. Niu Bransvike, Kanadoje. 1992 m. baigė Menų ir kino studijas koledže Monrealyje. Režisavo ir prodiusavo keliolika mažo biudžeto trumpametražių filmų, rodytų tarptautiniuose kino festivaliuose.

D.Côté dirbo radijo laidų vedėju, 1999–2005 m. – kino kritiku kultūros žiniasklaidoje. 2001–2006 m. buvo Kanados Kvebeko kino kritikų asociacijos viceprezidentas.

Tarptautiniame Kauno kino festivalyje buvo parodyti šio autoriaus ankstesnis filmas "Bestiariumas" ir naujausias darbas – ilgametražė vaidybinė drama "Vik ir Flo pamatė lokį".