Kino kompozitorius A. Apanavičius: daugiausia mokiausi iš savęs

Algimantą Apanavičių iš tiesų galima vadinti vienu ryškiausių Lietuvos filmų muzikos kūrėjų. Jo muzika skambėjo daugelyje ryškių lietuviško kino pavyzdžių. "Niekas nenorėjo mirti", "Tadas Blinda", "Sodybų tuštėjimo metas" – tik keletas iš daugybės.

Projekte "Muzika kaip kinas" atgimė ir gyvai atliekama senojo lietuviškojo kino muzika. Jame taip pat skamba ne vienas A.Apanavičiaus kurtas kūrinys. Kompozitorių kalbinome apie tai, kaip jis pasuko darbo su kinu link ir kuo ypatingas darbas su režisieriais ir vaizdais.

– Beveik visą gyvenimą dirbote čia – Lietuvos radijuje ir televizijoje ir kartu parašėte labai daug muzikos filmams. Minėjote, kad dažnai dirbdavote naktimis – turbūt tuomet, kai turėdavote laiko po kitų darbų?

– Taip, mano pagrindinės buvo garso režisieriaus pareigos televizijoje. Pradėjau joje dirbti 1960 m., o praėjus septyneriems metams mane paskyrė vyriausiuoju garso režisieriumi. Kaip ir visame pasaulyje, kiekviena kūrybinė sritis turi turėti vadovą, kuris vadovauja ir gamybai, ir kūrybai. Šias pareigas su nedidele pertrauka nepriklausomybės atgavimo metu ėjau beveik ketvirtį amžiaus. Taigi garso režisieriumi dirbau iš tiesų labai daug. Teko dirbti su daugybe spektaklių, filmų, įvairiausių transliacijų – nuo dainų švenčių iki valstybinės svarbos renginių, taip pat koncertų ir operų. Iki 1970 m. ir netgi 1980 m. vyravo tiesioginio eterio transliacijos – viskas buvo transliuojama gyvai.

– O kaip jūs įsitraukėte į darbą su režisieriais ir jų kuriamais filmais? Kaip suprantu, viskas buvo šalia, nes dirbote garso režisieriumi, todėl nuolat buvote toje virtuvėje. Kaip jus patraukė būtent muzikos kinui komponavimas?

– Kai pradėjau dirbti, vyriausiuoju garso režisieriumi dirbo a.a. Česlovas Biveinis, kartu dirbo dar keturi garso režisieriai ir asistentės. Garsas tuo metu būdavo įrašomas naudojantis gervėmis, kartais dar pasitelkiant porą stovų mikrofonams, o moterims tekdavo "šokti baletą" gaudant kiekvieną garso šaltinį. Aš pakeičiau garso režisierių Stasį Laimutį, kurį laikau savo mokytoju. Tuomet pradėjau dirbti žinių redakcijoje, o mano darbas buvo parinkti muziką siužetams. Tais laikais žinias skaitė diktoriai, o filmavimo grupės faktiškai nebuvo – iš Lietuvos atsirasdavo vos vienas kitas siužetas. Paprastai eterio laikas būdavo skiriamas "didžiosios tėvynės" – Maskvos siunčiamiems siužetams, kurie aprėpdavo Sovietų Sąjungą ir mums prijaučiantį pasaulį. Tokie siužetai buvo įvairiausi: partijos suvažiavimai, ūkio, technikos, gamyklos dalykai – visuomet reikėjo įdomios muzikos.

– O kaip jūs vis dėlto įsitraukėte į darbą su kinu?

– Tuo metu fonoteka buvo labai kukli, įrašus siųsdavo Maskva, taip pat buvo šiokie tokie Lietuvos fondai, šis tas iš socialistinių šalių – muzikos buvo mažai. O ją vis dėlto reikėdavo parinkti. Darbo eiga buvo labai intensyvi. Ketvirtą valandą – repeticija, kur ateinama su chronometru, pasižiūrimi siužetai. Ilgainiui išsivystė gebėjimas tai atlikti greitai ir kokybiškai. Nuėjus į studiją laikas dažnai nesutapdavo su tuo, kurį matuodavome savo magnetofonu, todėl reikėdavo taisyti, o aštuntą valandą – eteris. Suktis reikėdavo greitai, nebūdavo laiko galvoti apie nieką kita.

Taip susipažinau su įvairia muzika, o kino studijoje vyriausiuoju muzikos redaktoriumi tuomet dirbo Algimantas Bražinskas – jis labai geras mano draugas, su juo bendraujame ir šiandien. Jis mane dirbti pasikvietė 1961 m., po metų darbo televizijoje. Taigi aš 1961 m. kovo 8 d., Moters dienos proga skirtam siužetui "Tarybų Lietuva" parinkau muziką – ten buvo, regis, aštuonetas siužetų. Vėliau eidamas šias pareigas tapau labai populiarus – kino studijai buvo atsiųsti tik fondai iš Maskvos, o muzika turėjo aiškų partinį braižą. Tuo metu aš šiek tiek perėjau prie lengvosios muzikos – valsų, tango, nors lengvosios muzikos prieinamumas buvo labai ribotas. Naktimis mes šį ir tą užsirašydavome iš užsienio – tuomet tai buvo labai gerai. Į darbą su kinu pirmiausia įsitraukiau 1963 m., kai garsus to meto operatorius Algimantas Mockus režisavo filmą "Elektrografija",  užsakytą iš Maskvos. "Elektrografija" buvo gamykla, skirta karo pramonei, o filmas buvo dviejų dalių, po 20 min. Baigus filmuoti ir montuoti, muziką turėjo parašyti A.Bražinskas, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių negalėjo to padaryti. A.Mockus kreipėsi į mane, nes tuo metu jau buvome pažįstami, prašydamas tinkamos muzikos. Aš pažiūrėjau į filmuotą medžiagą, o ten – gryna elektronika – laidai, lemputės, nei tango, nei fokstrotas  nebūtų tikę. Pasakiau, kad tinkamos muzikos neturiu. Tuomet jis man sako: tai rašyk. Iš pradžių kiek dvejojau, tačiau įsidrąsinęs ėmiausi šio darbo. Turėjome vadinamąją joniką – vieną pirmųjų elektrinių klavišinių instrumentų, turėjome tokį sulūžusį fortepijoną, kuris itin įdomiai skambėjo – tarsi klavesinas. Užrašiau šį bei tą natomis, kai ką palikau improvizacijai ir keletą naktų įrašinėjome. Muzika išėjo visai neprasta.

– Ar tuo metu rašoma kino muzika skyrėsi nuo jūsiškės?

– Kino studijai tais laikais rašė grandai – Jonas Navakauskas, kuris kūrė partiniams filmams, žinoma, Balys Dvarionas, Eduardas Balsys – tačiau jie rašydavo orkestrams. O čia itin maža sudėtis, kuri kūrė labai unikalų įspūdį. Juo, kaip ir savo nemokšiškumu, aš ilgą laiką ir piktnaudžiavau, iš nemokėjimo išėjo tų laikų šiuolaikinė muzika.

– Dirbote ir su Vytautu Žalakevičiumi. Kaip susiklostė, kad kūrėte muziką jo garsiajam filmui "Niekas nenorėjo mirti"?



NAUJAUSI KOMENTARAI

Maksimalus ženklų kiekis komentare: 1000. Liko: 1000 ženklų.
Būk pirmas pakomentavęs!

Galerijos

Daugiau straipsnių