Kauno rajono skulptorius ir kryždirbys K. Martinaitis: esu balta varna

Kaip ateina įkvėpimas

Jų, pasak garliaviškio, turėtų būti 24 ir pasklisti po visą Lietuvą. Koplytėlių tik aukštis bus panašus – 60 cm, o motyvai – skirtingi. "Jau turiu šv.Kazimierą, dabar drožiu Kristų, po jo bus Marija. Lietuvai reikia tokių dalykų, nes žmonės nusisukę nuo Dievo, noriu, kad jie stabtelėtų ir susimąstytų, jog šiek tiek ne ten eina", – sumanymą atskleidė medžio skulptorius.

O mintį apie koplytėles jam įkvėpė pasivaikščiojimas vaikystės kaime. "Uosį, pro kurį vaikystėje eidamas persižegnodavau ir pasimelsdavau, neseniai išvertė vėjas ir suskaldė jame buvusią koplytėlę. Pagalvojau: o kodėl nepadarius koplytėlių ir neišplatinus jų po šalį", – sakė K.Martinaitis.

Liaudies meistras neslėpė, kad jam jau šiek tiek nusibodę dideli dirbiniai, todėl pastaruoju metu dauguma sumanymų – apie pusės metro aukščio. Tokie yra ir prieš dvejus metus, kai Lietuva šventė valstybės atkūrimo 100-metį, K.Martinaičio išdrožti signatarų bei visų šalies prezidentų bareljefai, vos didėlesnės ir koplytėlės.

Žmonės yra skirtingi, vienas, žiūrėdamas į medžio gabalą, mato stalą ar spintą, kitas – malkas, o trečias kryžių ar koplytstulpį.

Rankos nenustygsta be darbo

"Taip ir bovijuosi mažame kambariukyje. Rankos vis dar nenustygsta be darbo. Kolega Adolfas Teresius užkrėtė dar viena liga – jei nedrožiu, važiuojame žvejoti. Kadangi augau prie miško, iki šiol patinka juose pasivaikščioti. Smagiau gyventi, kai ką nors dirbi ar ką nors planuoji. Žinau, kad antros kadencijos nebus, tad kasdien stengiuosi ką nors padaryti, džiaugiuosi kiekviena diena", – šypsojosi pašnekovas.

Tačiau paprašytas atskleisti kūrybinius planus, K.Martinaitis patikino naujų dar neturįs: "Jei Dievulis leis dar gyventi, darysiu koplytėles. Ir kitus paraginau, bet pasijutau balta varna, jie nustebo: medžiagos kainuoja, darbas kainuoja, o aš koplytėles dovanoju. Tačiau kas nors turi pradėti tai daryti, nes Lietuvoje mažėja koplytėlių, jas tiesiog sunaikina laikas ir oro sąlygos."

Pomėgis atsiskleidė vaikystėje

Grabavos kaime, Garliavos apylinkėje gimęs liaudies meistras dar būdamas vaikas lenktinio peiliuko nepaleisdavo iš rankų – gretimame miške rankiodavo keistai išsiraičiusias šakas, ant jų raižydavo, iš žilvičio darė švilpynes.

Iš kur talentas valdyti įrankius ir prakalbinti medį, garliaviškis tikino nežinąs. "Nors tėtis bet ką paėmęs sugebėdavo padaryti, menininku tikrai nebuvo. O aš nuo mažens mėgau piešti. Pamatę piešinius, sakydavo: tau, Kaziuk, į dailę stoti reikia. Bet nebuvo sąlygų, tėvai dirbo fermoje, o ir mano vasaros buvo parduotos: ravėjau runkelius ir plušėjau laukuose. Esu savamokslis medžio gadintojas", – šypsojosi pašnekovas.

Ne vienas, pamatęs garliaviškio darbus, yra drožėjui pasakęs: na, bet tu ir turi kantrybės. "Gali tos kantrybės turėti daug, bet jei nesi apdovanotas gebėjimu ąžuole įžvelgti būsimo kūrinio, nieko nebus. Skulptoriai daro maketus, o mes, liaudies menininkai, dirbame be jų. Žmonės yra skirtingi, vienas, žiūrėdamas į medžio gabalą, mato stalą ar spintą, kitas – malkas, o trečias kryžių ar koplytstulpį", – pasakojo K.Martinaitis.

Tiesa, ir K.Martinaičiui yra pasitaikę, kad nesugebėjo 6 m ąžuole pamatyti Marijos. "Nuėjau į kambarį, ramiai pasimeldžiau ir pradėjus dirbti atrodė, kad kažkas ranką vedžioja, – prisiminė garliaviškis. – Dievdirbiu esu dėl tikėjimo. Ir vadovaujuosi posakiu: tarnaukime vienam ponui, todėl velnių ir raganų nedrožiu."

Santalka: nemažai K.Martinaičio rankų darbo kryžių stovi Kryžių kalne.

"Aukso vainiko" laimėtojas yra sukūręs šimtus kryžių, koplytstulpių, stogastulpių, mažesnių medžio skulptūrų. "Kai dirbi iš širdies, visi dirbiniai vienodai mieli, – tikino paklaustas, kuris darbas jam pačiam yra mieliausias. – Net neįsivaizduoju, kiek mano rankų darbo kryžių stovi Kryžių kalne. Vienas iš jų yra 8 m aukščio."

Aukščių skirtumai

Tik pastaraisiais metais K.Martinaičio darbai pažemėjo. Didžiausias liaudies menininko darbas stovi Naujienos kaime, Marijampolės rajone. Tai 10 m aukščio koplytstulpis čia gimusiam kunigui, XX a. pokario disidentui, kovotojui už tikinčiųjų teises Juozui Zdebskiui. Ir čia pat K.Martinaitis pabrėžė, kad jis tėra šio sumanymo vykdytojas, o maketą nubraižė profesionalus skulptorius. Pats garliaviškis yra sukūręs ne vieną kryžių ar koplytstulpį, kurių aukštis 6–7 m. "Bet esmė – ne dydis, o kaip pavyksta išreikšti mintį", – įsitikinęs pašnekovas.

Nuostata: liaudies meistras save vadina dievdirbiu.

"Esu padaręs ir patį didžiausią rūpintojėlį Lietuvoje, – rimtu tonu dėstė pašnekovas ir pridūrė: – 7,5 mm aukščio." Išgirdusi jo šelmišką juoką, suvokiu, kad žodį "didžiausias" reikia rašyti kabutėse. Kai drožėjas iš Vilkaviškio paskelbė, kad išdrožė mažiausią – 1 cm – rūpintojėlį, K.Martinaičiui kilo mintis padaryti panašaus dydžio dirbinį. Pasirinkęs obelį, nes ąžuolo ir uosio poros retos, liaudies meistras pagerino anksčiau buvusį mažiausio rūpintojėlio rekordą.

Tokiems mažiems darbeliams, pasak liaudies meistro, prireikia ne tik akinių, bet ir laikrodininko monoklio bei specialių įnagių. O jų K.Martinaitis pasigamina pats: iš adatos, spyruoklės ar kitos geležėlės. "Kai esi meniškas, visko sugalvoji", – šypsojosi pašnekovas.