Kauno modernizmo architektūra – kelrodė kelyje į ateitį

Projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ architektūros ir paveldo programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė su būriu talkininkų Kauno centrinį paštą pavertė Architektūros centru. Jau netrukus Kaune vyks tarptautinė konferencija „Modernizmas ateičiai“, o jos metu – unikalaus filmo „Klostės“ premjera.

Didžiausia savo kuruojamos programos sėkme ji laiko patirtį. „Nesu dirbusi prie įdomesnio, tiek galimybių ir iššūkių turinčio projekto su tokia profesionalia komanda“, – sakė dr.V.Migonytė-Petrulienė. Nuo 2018 m. stojusi prie programos „Modernizmas ateičiai“ vairo ji sako radusi gerai strategiškai parengtą programą, logiškai išskirtas tikslinių veiklų grupes, apimančias skirtingas auditorijas, ambicingus tikslus, – belikę mąstyti apie priemones jiems pasiekti.

„Didžiausia motyvacija buvo, kad Kaunas jau turėjo tarptautinį pripažinimą, 2015 m. gautą Europos paveldo ženklą, o kartu su tuo ėmė vis aktyviau veikti bendruomeninės iniciatyvos, pavyzdžiui, „Gražinkime Kauną“. Taigi, vienu metu tai buvo ir dovana, ir atsakomybė. Dalytis ja kvietėme Kauno ir kitų miestų kultūros organizacijas. Nepaisant to, kad intensyviai darbavomės visus penkerius metus, pirmąkart stiprus jausmas, kad programa tikrai pasiteisina, apėmė pakvietus partnerius teikti paraiškas į visas Kultūros sostinės programų kryptis. Kad „Modernizmas ateičiai“ idėja tikrai sėkminga, jaučiu šiais metais pagaliau dalyvaudama partnerių renginiuose. Visi jie yra vientisa programos sėkmės ir skirtingų patirčių istorija. Tuo labai tikiu“, – interviu sakė dr. V.Migonytė-Petrulienė.

– Kuriuos partnerių renginius įsiminsi kaip itin pasisekusius?

– Visus! Nebūčiau svajojusi apie geresnį turinį modernizmui. Partnerių programa apima labai plačią auditoriją, kurta skirtingų interesų ir amžiaus grupėms. Nuo architektūros specialistams ir entuziastams skirtų projektų, kaip knygos apie Arną Funką leidybos (Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus), su aklaisiais ir silpnaregiais kurto taktilinio interaktyvaus architektūros pažinimo paviljono, geidulingas modernistinio miesto paslaptis dekoduojančios parodos „Geismo architektūra“ ar kaskart aktualiausias pasaulines šiuolaikinės architektūros temas aktualizuojančios Kauno architektūros festivalio programos (Lietuvos architektų sąjunga), tarpkontinentines architektūros idėjas jungiančios modernizmo vasaros mokyklos (KTU) iki įspūdingas fotografijos asmenybes pristatančių parodų (Kauno fotografijos galerija), meno objektų, inspiruotų modernizmo istorijų, miesto viešose erdvėse (Lietuvos dailininkų sąjunga), išplėsti modernybės geografines ribas skirtų pranešimų, paskaitų, parodų, performansų (Kauno menininkų namai), patirtinių ekskursijų („Ekskursas“, Kauno šokio teatras „Aura“) ar intelektualios muzikos festivalio metalo fabrike „Optimismo“ ir po įvairias Kauno ir Kauno rajono erdves pasklidusių pasaulio muzikos programų („GM Gyvai“).

– Sausį kultūros sostinės metus Kaune pradėjo tarptautinė paroda „MoFu 360 / 365“, kurios pavadinime esantys skaičiai simbolizavo atitinkamai visas galimas modernizmo perspektyvas ir kasdienybės paveldą. Kaip pačiame Kaune sekėsi su komanda įgyvendinti užsibrėžtą formulę „360 / 365“?

– Visad mačiau šią programą kaip bendruomeninių ir tarpsektorinių paveldo patirčių platformą, kurioje visi mokomės, turime teisę suklysti, nesutarti, atrasti ir bendrai kurti, dalytis atsakomybe už tai, kad modernizmas būtų dar labiau suprastas, pastebėtas ir įvertintas. Prisipažinsiu, tiesioginis darbas su bendruomene man niekada nebuvo komforto sritis, todėl esu be galo dėkinga komandos nariams, kurie ėmėsi lyderystės mezgant kontaktą su vietos gyventojais. Žilvinas Rinkšelis su savanoriais aplankė daugybę modernistinių butų, nufilmavo dešimtis įdomių pasakojimų, aprašė šimtus pastatų modernizmo svetainės žemėlapyje. Taip palaipsniui skaičiais „360 / 365“ užkoduota kasdienybės paveldo sąvoka įgavo aiškesnį pavidalą.

Taip, „360“ – visos įmanomos modernizmo perspektyvos: kultūrinė, socialinė ir t.t. buvo paliestos ne tik asmeninių pokalbių su gyventojais, viešų diskusijų metu, bet ir įvairių sričių kūrėjų meninėse interpretacijose apie XX a. architektūrą ir ją liudijantį idėjų sudėtingumą, skirtingus pastatų, visuomenės likimus. Kitaip tariant, sukaupti autentiški liudijimai apie Kauno modernizmą tapo inspiracija naujam pasakojimui ir kalbai, kuri būtų suprantama platesnei auditorijai, kurti.

Skaičius „365“ skirtas atkreipti dėmesį ne tik į bažnyčių, muziejų ar pan. įstaigų reprezentatyvumą, bet ir į kasdienybės architektūrą: gyvenamuosius namus, pramonės pastatus ar laisvalaikio vietas. Ar visiems modernizmo interpretacijų kalba buvo įdomi? Būtų naivu manyti, kad ir šio laikotarpio paveldą visi iki ausų ėmė ir įsimylėjo, kaip ir visų kūrėjų perduodamas žinutes perskaitė ar jomis susižavėjo. Tai nedemotyvavo, gal tik kėlė didesnį galvosūkį – kaip dar, kaip kitaip, kur ieškoti sumanymams lėšų.

Tęstinumas: dr. V. Migonytė-Petrulienė didžiausia savo kuruojamos programos sėkme laiko patirtį. / M. Plepio nuotr.

Džiaugiuosi, kad fortūna stovėjo ne nugarą atsukusi ir ne visai toli, tik laukė didesnių pastangų, kurios pasiteisino visus keturis kartus gaunant papildomą finansavimą iš „Kūrybiškos Europos“ ir „Interreg Europe“ fondų. Tai atrišo rankas pasitelkti užsienio parnerius, kviesti ir priimti Ukrainos, Belgijos, Čekijos, Izraelio ir kitų šalių kūrėjus siekiant vientisesnio pasakojimo apie modernizmo architektūrą kaip reiškinį, kurį patyrė Rytų, Vidurio ir Vakarų Europos miestai. Didelė pagalba ir entuziazmas jaučiamas ir iš užsienio ambasadų, Lietuvos kultūros instituto. To rezultatą matome ir šiandien. Kaip tik šiuo metu visą rugpjūtį Kaune vieši Ukrainos menininkė Lija Dostlieva. Kuruojama Monikos Amyros Pociūtės, ji kuria dviejų kultūrų tapatybę sujungsiantį futuristinį kostiumą, kuriame menininkė paliks žinutę ir apie savo šalies ateities (at)statymo / (at)kūrimo jausmą.

– Kaip vertintum kauniečių įsitraukimą į savo aplinką? Ar jiems labiau įsitraukti padėjo „Modernizmo ateičiai“ ir partnerių iniciatyvos – ekskursijos, parodos net vaikams, straipsniai, video-, projektai pasitelkiant šokį ir kitus menus… Ar tai sužadino didesnę meilę miestui? Ir ar būtent meilė, empatija yra tas jausmas, apie kurį reikia kalbėti aiškinantis apie miesto ir asmens santykį?

– Miestas bunda ir tampa atviresnis naujoms patirtims. Tikiu, kad inerciją tokiam pojūčiui sukurti suteikė partnerių veiklos ir miestiečių iniciatyvos. Tiek minėtos ekskursijos, tarptautinės fotografijos, architektūros parodos, šokio pasirodymai, intelektualios šiuolaikinės ir pasaulio muzikos koncertai, skulptūrinės kompozicijos, atsiveriančios netikėtose miesto erdvėse ir t.t. Nors kokybiško kultūrinio turinio, kuris yra skirtas architektūros temai, šiais metais ypač daug, kartais imu galvoti, kad modernizmo kaip reiškinio vaidmuo čia vis mažesnis.

Ypač Naujamiestyje tarpukario palikimas kultūrai yra ideali scenografija, kuri kartais inspiruoja, kartais papildo ar asistuoja, o kartais padeda atskleisti ar sustiprinti projekto idėją, meninei formai suteikia unikalumo, ženkliškumo. Tai vienareikšmiškai padeda didinti žinojimą, auginti smalsumą ir supratimą, pamatyti galimybes, kartu lemia ir glaudesnio emocinio ryšio su savo aplinka atsiradimą. Iš to atsiranda ir praktinių sėkmingų mažųjų ar didžiųjų paveldosaugos procesų. Vieni susiję su asmeninėmis meilės modernizmui istorijomis, kiti – su politine valia ir intelektualinių resursų jungimu.

– Vienas itin lauktų įvykių dėl karo ir jo padarinių nukeltas neribotam laikui – Kauno modernizmo architektūros įtraukimas į UNESCO (t.y. nukelta UNESCO sesija Rusijoje, kur ir galėjo būti priimtas šis sprendimas). Optimizmo lyg ir mažiau... Kokios nuotaikos dėl to tvyro „Modernizmo ateičiai“ ir bendraminčių komandoje?

– Būkime optimistai. Kol laukiame ir viliamės agresoriaus kapituliacijos, niekas rankų nesuriša veikti išvien paveldo išsaugojimo ir darnaus, kokybiško miesto kūrimo linkme. UNESCO miestui vertės neprideda, tik žinomumą, todėl čia svarbus kasdienis visų indėlis ir pastangos.

– Viena programos puošmenų, režisierės Aideen Barry kurtas filmas „Klostės“, jau pristatytas ne viename tarptautiniame festivalyje. Kokių atgarsių sulaukė šis kūrinys?

Miestas bunda ir tampa atviresnis naujoms patirtims. Tikiu, kad inerciją tokiam pojūčiui sukurti suteikė partnerių veiklos ir miestiečių iniciatyvos.

– Pirmiausia pasidžiaugsiu, kad filmas, nuo metų pradžios rodytas didžiuosiuose Kanados, Anglijos, Airijos ir Italijos ekranuose, rugsėjį pagaliau bus pristatytas ir Kaune, kino teatre „Romuva“. Ilgai to laukėme.

Tarptautinių filmų festivalių organizatoriai dalijosi labai pozityviais atsiliepimais, daugelis žiūrovų po peržiūrų spėriai gūglino artimiausius skrydžių bilietus į Kauną, domėjosi miesto istorija ir kultūrine programa. Beje, prieš seansus žiūrovai buvo kviečiami perskaityti Sandros Bernotaitės tekstą, kuriame rašytoja meistriškai sudėlioja esminius filmo naratyvo akcentus, atsako į klausimą, koks architektūros, kaip pagrindinio personažo, vaidmuo ir kodėl pasitelkiama siurrealistinė, kelianti nuostabą ir šypseną judančių paveikslėlių estetika. Premjeros Kaune metu lauks įdomus pokalbis, kuriame dalyvaus filmo režisierė A.Barry, S.Bernotaitė ir filmui į tarptautinius festivalius padėjusi patekti kino komunikacijos specialistė Rita Stanelytė.

Šis projektas pristatomas ir kaip unikalus daugiau kaip 600 vietos gyventojų ir profesionalų sujungęs kūrybinis procesas, trukęs dvejus metus. Filmo kūrimą lydėjo pandemija, todėl tai pareikalavo milžiniškų  mūsų komandos, ypač prodiuserės Ugnės Marijos Andrijauskaitės,  pastangų. Įsitraukti buvo kviečiami muzikos, kūrybinio rašymo, stop kadro animacijos entuziastai ir net maisto gamybos studentai iš Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro, kurie, beje, po filmo peržiūros žiūrovus pakvies pasivaišinti milžinišku modernistiniu tortu.

Nespėję užsiregistruoti į premjerą rugsėjo 21 d., filmą pamatyti galės ir 22–24 d. „Romuvos“ fojė žiūrovus pasitiks specialiai šiam filmui pristatyti A.Barry, Povilo Vincento Jankūno ir Mindaugo Barnatavičiaus kurta patirtinė instaliacija.

– Modernistai jau laukia ir tarptautinės konferencijos rugsėjį. Kaip šis renginys, pavadintas kaip ir pati programa, išaugo nuo 2018 m., kai vyko pirmąkart?

– Pirmoje tarptautinėje konferencijoje „Modernizmas ateičiai“ (2018 m.), kuri kartu buvo ir simbolinis programos atidarymas, daugiausia  dėmesio buvo skiriama kultūrinės modernizmo paveldo vertės suvokimui ir Kauno unikalumo paieškoms, ypač pasitelkiant užsienio šalių patirtis. Tarp jų pristatyti ir pirmą kartą Lietuvoje viešėjusios filmo „Klostės“ kūrėjos A.Barry videoprojektai, skirti jautrioms socialinėms temoms, Sharon Golan Yaron Tel Avivo-Liebling House taikomi šiuolaikiniai kūrybiniai ir edukaciniai paveldo pažinimo metodai, diskutuota ir mūsų kontekstui aktualia nacionalinių modernizmų tema ir kt.

Šių metų konferencijoje (rugsėjo 21–22 d.) „Modernizmas ateičiai. Interpretacijos“, užbaigiančioje programą, turėsime daug daugiau kuo pasidalyti ir patys. Penkerius metus šiuolaikinėje „kultūros paveldo laboratorijoje“ veikė, mokė ir neįtikimų patirčių dovanojo šimtai miestiečių ir rajono gyventojų, dešimtys kultūros organizacijų ir menininkų, todėl tikiu, kad dviejų dienų programoje įdomybių ir aktualių dalykų ras visi.

Nuo kūrybinių paveldo prieinamumo dirbtuvių, seminarų, kuriuose, remiantis Kauno – Europos kultūros sostinės patirtimi, bus diskutuojama apie šiuolaikinių interpretacijų vaidmenį, šia tema vyks aktualių pokalbių, pranešimų ir diskusijų „Žalgirio“ arenoje su žymiuoju Niujorko menininku, architektu ir paveldosaugininku Jorge Otero-Pailos, architektūros kritiku ir tyrinėju Grzegorzu Piąteku, architekte, architektūros istorike, architektūros ir meno projektų kuratore Jevgenija Gubkina ir daugeliu kitų. Programoje numatyti ir dviejų parodų atidarymai, Marijos Drėmaitės knygos apie Arną Funką pristatymas ir jau minėta „Klosčių“ premjera. Taigi, simbolinis atsisveikinimas bus labai optimistinis.

– Kokių planų turi „Modernizmo ateičiai“ komanda, pasibaigus šiam projektui?

– Labai sunku kalbėti ar svajoti apie ateitį, nors ir netolimą, kai priešaky su nepamainoma Vaiva Marija Bružaite ir kitais kolegomis liko nuveikti tiek darbų. Žinau, kad visi modernistai, kad ir ką ateityje veiktų, turės ypatingą asmeninį ryšį su paveldu. Galiu tik visiems palinkėti, kad neprarastų užsidegimo ir nepatingėtų dalytis su kitais išmoktomis pamokomis ir patirtimi.