Kauno bienalės virtuali filmų programa: inuitų istorija ir J. Meko kūryba

  • Teksto dydis:

13-oji Kauno bienalė pristato filmų ir videodarbų programą, kurią sau patogiu metu iki vasario 20 d. galima žiūrėti bienalės kino platformoje filmai.bienale.lt. Virtuali filmų ir videokūrinių programa, kaip ir fizinė „Once Upon Another Time... gyveno jau jie kitaip“ paroda, apžvelgia šiandienos situaciją pasaulyje, atskleisdama ją per žmonių istorijų tyrimus.

13-os Kauno bienalės temą įkvėpė Jono Meko kūryba. Menininko biografija – tai išlikimo ir prisitaikymo istorija. J. Mekas gimė 1922 metais Semeniškių kaime, Lietuvoje ir Antrojo pasaulinio karo metais kartu su broliu Adolfu nacių buvo išvežtas į priverstinio darbo stovyklą Elmshorne, Vokietijoje. 1949 metais Jungtinių Tautų pabėgėlių organizacija atgabeno juos į Niujorką. Praėjus dviem mėnesiams nuo atvykimo, J. Mekas nusipirko savo pirmąją „Bolex“ kamerą ir pradėjo dokumentuoti trumpas savo gyvenimo akimirkas, taip neišvengiamai tobulindamas dokumentinių filmų kūrimo formą. Per kiek daugiau nei septyniasdešimt metų jis sugebėjo įamžinti kasdienybės grožį ir džiaugtis smulkiausiomis dalelėmis, kuriomis pasidalino su pasauliu. 13-os Kauno bienalės virtualioje kino salėje net devyni J. Meko filmai, tarp kurių avangardinio kino pradininkui reikšmingi darbai: „Ištraukos iš laimingo žmogaus gyvenimo“, „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“, „Zefiro Torna arba scenos iš Jurgio Mačiūno gyvenimo“ bei kiti.

Mąstant apie J. Meko palikimą, 13-os Kauno bienalės kuratorės Josée Drouin-Brisebois mintys nuklydo į inuitų filmų kūrėjų kolektyvą „Isuma“, kurių požiūris į filmų kūrimą panašus į J. Meko: novatoriškas, skvarbus ir humanistiškas. Pastaruosius 30 metų „Isuma“ (inuktituto kalba reiškia „mąstyti“) kuria nepriklausomus filmus inuitų kalba. Kartu kolektyvas sukūrė savo stilių – vaizdo įrašus galima suvokti kaip dokumentinę istorijų pasakojimo formą, kuri atliepia prarasto gyvenimo būdo įprasminimą ir nostalgiją. Panašiai kaip ir J. Meko atveju, „Isuma“ prašo žiūrovų sulėtinti žingsnį, įvertinti kitokį ritmą, kitaip įsiklausyti vienam į kitą ir tai, kaip mes egzistuojame šiame pasaulyje.

Filmo „Knudo Rasmusseno žurnalai“ stop kadras

13-ta Kauno bienalė pristato „Isuma“ filmų rinkinį: „Mano tėvo žemė“, „Knudo Rasmusseno žurnalai“, „Viena diena Nojaus Piugattuko gyvenime“, kuris atstovavo Kanadą 2019 metų Venecijos bienalėje bei tarptautinį pripažinimą kolektyvui atnešusį ir ne vieną apdovanojimų pelniusį filmą „Atanarjuat: greitasis bėgikas“. Tai pirmasis vaidybinis filmas, kada nors parašytas, režisuotas ir suvaidintas vien inuktitutų kalba.

Filmų platformoje galima pamatyti ir parodoje pristatomus specialiai Kauno bienalei sukurtus video darbus. Kristinos Inčiūraitės filmas „Dydžių pusiausvyra“, įkvėptas Šiaulių ilgalaikio gydymo ir geriatrijos centro personalo kasdienės darbo aplinkos COVID-19 pandemijos metu. Menininkė Simona Žemaitytė pristato daugiasluoksniais tyrimais paremto projekto „Menas mirti“ video darbą. Parodos ekspozicijoje Krepšinio namuose pristatomą menininko Petrit Halilaj kūrinį papildo kino platformoje prieinamas vaizdo įrašas „Shkrepëtima“, pasakojantis Kosovo kultūros centro griuvėsiuose vykusio teatro spektaklio fragmentus.

13-oji Kauno bienalė „Once Upon Another Time... gyveno jau jie kitaip“ Krepšinio namuose, T. Ivanausko zoologijos ir Velnių muziejuose, VDU menų galerijoje „101“ bei virtualioje kino platformoje filmai.bienale.lt veikia iki vasario 20 d. Dalis filmų programos bus pristatyta gyvuose kino seansuose Kauno valstybiniame lėlių teatre „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atidarymo metu sausio mėnesį bei bienalės uždarymo savaitgalį vasario mėnesį.


Šiame straipsnyje: Kauno bienalėinuitaifilmai

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių