Kauno bienalėje – naujas paminklas J. Basanavičiui

Ar bienalė pastatė naują paminklą J. Basanavičiui? Paminklo autorius skulptorius Juozas Zikaras šiemet dalyvavo pagrindinėje bienalės parodoje. Pirmą kartą šis jo paminklas buvo atidengtas Kauno Vytauto didžiojo Karo muziejaus sodelyje 1923 m., dalyvaujant pačiam J. Basanavičiui. Postamente įrašyta, kad jis pastatytas "iš tūtelių nuo šovinių, paleistų į Lietuvos priešus, ir akmens, kuris skyrė Didžiąją ir Mažąją Lietuvą." Sovietų okupacijos metais paminklas buvo pašalintas, o 1988 m. atstatytas buvusioje vietoje.

Kauno bienalė pastatė šį paminklą iš naujo – 2017 metais. Lygiai toje pačioje vietoje, ir iš pažiūros lygiai tokį koks jis buvo anksčiau. Kam reikėjo jį statyti iš naujo? Ar tai tas pats paminklas? Ir taip, ir ne. Jis kaip du vandens lašai panašus į tą, kurį matė pats J. Basanavičius, tačiau yra daug dviprasmiškesnis, ir ne tik dėl to, kad kartą buvo nukeltas ir vėl atstatytas, bet ir dėl to, kad jau matė praėjusių metų paminklo J. Basanavičiui Vilniuje projektus, o taip pat ir dar ne vieną jau pastatytą savo konkurentą. Naujasis paminklas turi ir didesnę masę – jį slegia metų našta, kuriai atlaikyti jis turi būti sunkesnis. Be to, pastatytasis šiemet yra ir visai kito stiliaus. Nuo 1923 m. varianto jis skiriasi formos konservatyvumu, o taip pat ir savo santykiu su tradicija bei aplinka. Akivaizdu, kad naujasis paminklas yra gerokai kontroversiškesnis už senąjį. Portretinis biusto panašumas irgi gerokai pasikeitęs. Senojo paminklo J. Basanavičių galima buvo atpažinti iš karto, tačiau daktaro bruožai buvo sutaurinti, pakylėti. Kita vertus, jis atrodė vyresnis už modelį. Naujojo paminklo J. Basanavičius atrodo jaunesnis už patį daktarą, tačiau tauriojo realizmo stilius čia įgijo natūralizmo bruožų – daktaras atvaizduotas labiau pavargęs, nusivylęs, pajuodusiais paakiais.

Įdomu, kad šis "galutinis" (?) J. Basanavičius yra savotiškas palimpsestas, kuriame regimos ir ankstesniojo paminklo žymės.

Pastatydama J. Basanavičiaus paminklą iš naujo, Kauno bienalė praturtino paminklų statymą nauju metodu. Jį galima naudoti bet kur. Perfrazuojant J. L. Borgesą, tokia technika paverčia paminklus nuotykingais.

Ar prieš statant šį paminklą reikėjo diskusijų? Galbūt vertėjo pasitarti su visuomene, išklausyti įvairių nuomonių? Nuomonių buvo išklausyta, bet po to. Žiūrovai į naująjį paminklą tautos patriarchui reagavo įvairiai. Vieni žavėjosi puikiai parinkta paminklo vieta, kiti – nepriekaištinga klasikine forma. Vieni klausė, kur jis buvo iki šiol, kiti rūpinosi "ką jūs jam padarėte?", dar kitiems kilo akademiškesnis klausimas "ar tie juodi milteliai ir yra menas?". Paminėtina, kad pajuodę J. Basanavičiaus paakiai yra užteršto mūsų miesto oro ir apskritai gyvenimo išdava.

J. Zikaras (1881-1944) – vienas pirmųjų profesionalių lietuvių skulptorių. Studijavęs akademinėje dvasioje, išliko ištikimas realizmui. Sukūrė pirmąsias lietuviškas monetas, kūrė žymių žmonių biustus valstybės užsakymu, privačių asmenų atvaizdus, mitologinės, religinės ir socialinės tematikos reljefus ir skulptūras. Daugelis jo kūrinių tapo nepriklausomos Lietuvos simboliais. Vienas pirmųjų tarpukario Lietuvos dekoratyvinės paminklinės skulptūros pavyzdžių buvo J. Zikaro Laisvės paminklas Kaune.

J. Zikaro paminklas J. Basanavičiui liks stovėti ir po bienalės uždarymo. Tai venas iš bienalės kūrinių, kurį, visuomenei jį priėmus ypač palankiai, nuspręsta palikti Kauno miesto centre.