Penktus metus iš eilės šalčiausiu metų laiku vykstantis eksperimentinės muzikos festivalis "Speigas" vasarį vėl atkeliauja į Kauną. Šiemet ypatingas dėmesys skiriamas performatyviam triukšmui, postindustriniam gausmui ir postpankiškai dvasiai. Festivalyje gros "Voyvoda" (Bulgarija), "Any" (Vokietija), "Sovijus" (Lietuva), "Tiese" (Lietuva), "Bruzgynai" (Lietuva).

"Speigo" atlikėjų ir grupių muziką sieja žiemiškas šaltis, ypatinga atmosfera ir stiprūs garsiniai potyriai", – taip 2010-ųjų kasmet vasarį vykstantį festivalį "Speigą" apibūdina jo organizatorius, garso menininkas Armantas Gečiauskas. Prasidėjęs Vilniuje, festivalis vėliau pasiekė ir Kauną, o šiemet vyks abiejuose miestuose.

– Į kokią koncepciją bus orientuotas šių metų "Speigas"?

– Kasmet stengiamės pateikti renginį naujai, keičiant muzikinę kryptį, erdves. Šįkart dėmesį telkiame į aktyvumą scenoje ir garsą, t. y. matysime menininkus, kurie atlieka vizualiai įdomius performansus, glaudžiai susietus su garsu. Bus ir gitarų, ir industrinių ritmų bei triukšmo. Žodžiu, programa turėtų būti stipriai paveiki.

– Performatyvus triukšmas – kas tai?

– Pavyzdžiui, vienas "Speigo" atlikėjų (beje, jis pasirodys tik Vilniuje) J.Lanz‘as kuria unikalią garso poeziją su epileptinio triukšmo išsišokimais, kilpose naudodamas kontaktinius mikrofonus ir kasetes. Rezultatas – ekstremali musique concrète forma, kuri sugretina spazmais papuoštus svaičiojimus su klaidinančia elektronika. Belieka tik pasitelkti fantaziją ir įsivaizduoti, kas gi bus. Bet, kaip ir minėjau, performatyvume bus vizualumo (tai būdinga šiam meno žanrui), susieto su aktyvaus garso išgavimu įvairiais prietaisais, objektais, instrumentais.

– Festivalis vyksta jau penktus metus. Kaip per tą laiką festivalis keitėsi, kokia jo ateitis?

– Keitėsi tik muzikaliai, idėjiškai išliko švarus. Sąmoningai nesiekėme sekti madų pėdomis, bet buvo eksperimentų su postroku ir witch house muzika, kuri tuo metu buvo populiari, ir tai suveikė – atvėrėme duris platesnei publikai. Žinau, kad prie šių muzikinių žanrų nebegrįšime, bet liksime ištikimi postindustriniams gausmams ir triukšmams. Tiesa, šiemet bus post-punk muzikos, kuri irgi šiuo metu gan populiari bei puikiai dera su renginio koncepcija. Gali būti, jog post-punk taps ilgamete "Speigo" dalimi. Na ir tikėkimės, kad festivalis taip pat gyvuos dar ne vieną penkmetį.

– Kaip galėtumėt apibūdinti savąjį projektą "Bruzgynai"?

– Mano projektą irgi būtų galima priskirti prie performatyvaus triukšmo srities, tačiau aš nemėgstu etikečių. "Bruzgynai" – kaip nepatogi ir neįdomi vieta, kaip pasąmonės užkaboriai. Gana negatyvus dalykas su polinkiu į transformaciją į pozityvumą, nes čia įžengęs, šioje disharmonijoje, gali rasti tai, kas seniai užmiršta ar iš pažiūros atrodė neįdomu, neypatinga, bet galop tampa artima, sava. Mano pasirodymus lydi ritualinis veiksmas, pasikartojimai, gaivališkos triukšmo iškrovos, atsiskyrėliškos nuotaikos, isteriški riksmai ir daug judesio, iki šokių. Nuo 2007 m. koncertuoju su šiuo vardu, projektas nuolat mutuoja ir įgauna tokias formas, kurios mane patį stebina ir džiugina.

– Kuo jus žavi žiemiškai šalta muzika?

– Manau, tai susiję su charakterio savybėmis. Kiekvienas savyje turime bent dalelę atšiaurumo, tik vienų jis išreikštas mažiau, kitų – stipriau. Kartu tai būdas atriboti save, tam, kad galėtum susitelkti. Neretai tokios muzikos kūrėjai yra dideli individualistai, sunkiai einantys į kompromisus. Taigi žiemiškai šalta muzika yra mūsų terpė, ir šį metų laiką mes stipriai išjaučiame. "Speigas" – tai tyli žiemos stichija, nustelbianti vidinį triukšmą.

– Kas sunkiausia per gyvus pasirodymus?

– Patys "Bruzgynai" yra iš esmės sunkus dalykas, o šiaip sunku išlaikyti garsų sodrumą ir intensyvumą, ypač jei dar atlieki kažkokius visai su garso išgavimu nesusijusius dalykus. Turi nenusibosti nei sau, nei kitiems, todėl ištempti pasirodymą ilgiau nei pusvalandį kartais darosi sudėtinga. Dar būna sunku groti tiems, kuriems tu visiškai nerūpi, kurie atėjo į renginį paplepėti. Sunku ir tam tikroje aplinkoje, kurioje, atrodo, nedera tavo muzika, todėl tenka suktis iš situacijos – nors geriausia yra labiau išjausti aplinką iki pasirodymo. Su patirtimi sunkumų vis mažėja, tik niekad nedingsta jaudulys scenoje, dėl to aš ir džiaugiuosi.

– Pernai 19 koncertą surengėte Rusijoje ir Ukrainoje. Kaip ten buvo sutikta tavo muzika? Kaip šiose šalyse žiūrima į eksperimentinę muziką, palyginti su Lietuva?

– Per visus 2013-uosius surengiau pusšimtį koncertų – Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Latvijoje, Lietuvoje bei Rusijoje ir Ukrainoje. Pastarosiose valstybėse sulaukiau tikrai nemažai dėmesio iš spaudos, televizijos ir iš publikos. Rusijoje užsieniečiai surengia mažai turų, todėl ten atvykėliai sutinkami tikrai svetingai. Mane labai žavėjo publikos atvirumas – tai sunku patirti persisotinusiuose Vakaruose. Keistesnei, eksperimentinei muzikai jie yra tikrai imlūs, ne vienas žmogus po koncerto man sakė, kad niekad nieko panašaus nėra girdėjęs, ir tai jam paliko didelį įspūdį. Ukrainoje viskas panašiai, tik viskas dar paprasčiau, dėl to mieliau. Šias šalis ketinu būtinai aplankyti 2015 m.

Kas? festivalio "Speigas" koncertai.
Kur? "Punto Jazz" palėpėje.
Kada?  vasario 8 d. 20 val.