Kasos aparatų karalienės

Trys kaunietės menininkės ir Nepriklausoma kūrybinė grupė „Operomanija“ pristato operą, paneigiančią ne vieną mitą apie šį muzikos žanrą. „Geros dienos!“ – neįprasta opera. Įprasti tik jos herojai. Pernelyg įprasti, kad, kasdien juos matydami, pastebėtume.

Kasdienybės simboliai

Pasilabinimas, tikslus rankos mostas imant nuo konvejerio prekę, brūkšninių kodų skenerio pypsėjimas, pinigų stalčiaus skambtelėjimas, mechaniški „Laba diena! Ačiū! Geros dienos!“ Ar bėgdami apsipirkimo maratoną pastebime žmogų, sėdintį kitapus šios garsų sienos?

Teigiamai galvą linktelės tik tie, kurie neskuba, laukdami eilėje prie kasos nervingai nežvilgčioja į laikrodį. Vadinasi, mažuma. Dar mažiau galėtų apibūdinti žmogų, išlydintį mus, apsunkusius nuo dešrų, butelių vyno ar varškės kibirėlių, pro pilvo šventyklos – prekybos centro – vartus. Nusišypsos ir atsilieps į palinkėjimą tik vienas kitas.

Moterys ir vyrai, sėdintys kitapus skenerio garsų sienos, – savotiški kapitalistinės sistemos simboliai. Neatsiejami nuo mūsų kasdienybės, bet nematomi, beveik tapę kasos aparato dalimi.

„Kaip jos jaučiasi skenuodamos prekes, ką jos galvoja? Kokia gyvenimo istorija slepiasi už kortelės su vardu „Renata“, „Odeta“ ar „Božena“?“ – užduodamos sau šiuos anaiptol neretorinius klausimus kaunietė poetė Vaiva Grainytė ir kompozitorė Lina Lapelytė vienoje kūrybinėje stovykloje sukūrė miniatiūrą, netrukus virtusia opera „Geros dienos!“

Muziką kuria balsai

Rašydama muziką L. Lapelytė galvojusi apie patį reiškinį, apie darbo monotoniją, apie tai, kokias melodijas galėtų dainuoti pačios pardavėjos. „Buvo svarbu, kad muzika įtikintų – dėl tos pačios priežasties nedomino operos solistai profesionalai, operai ieškojome tikrų žmonių ir tikrų balsų“, – atskleidė kompozitorė.

Ją opera sužavėjo beribėmis galimybėmis. „Kurdama operą negaliu galvoti tik apie muziką – visuma ir skirtingų sričių susipynimas yra tai, kas daro šio žanro kūrinį sėkmingą“, – sakė L. Lapelytė, kuriai „Geros dienos!“ buvo vienas iš pirmųjų stambios apimties kūrinių, daręs stiprią įtaką jos dabartinei kūrybai ir darbo pobūdžiui.

Pirmuoju kūrybiniu prisilietimu prie operos žanro „Geros dienos!“ buvo ir Rugilei Barzdžiukaitei, jau turėjusiai kino operatorės ir teatro režisierės patirties. „Operoje kompozitorius iš režisieriaus atima didžiąją darbo dalį – tai tikrai įdomu. Teatre ar vaidybiniame kine su aktoriumi ilgai bendrauji, psichologizuoji, kol pasieki, kad jis ar ji reikiamu momentu perduotų reikiamą emociją. Operoje emocijas įrėmina kompozitorius. Jeigu melodija teksto atžvilgiu tiksli, nebereikia nieko daugiau aiškinti. Ir atvirkščiai – jei melodija netiksli, režisūra padėties nepataisys“, – sakė operos režisierė R. Barzdžiukaitė.

Ovacijos užsienyje

Klasikinį supratimą apie operos žanrą paneigiantis veikalas sėkmingai skinasi tarptautinio pripažinimo link. Tarptautiniame konkurse „Music Theatre NOW“, pritraukiančiame šimtus paraiškų iš viso pasaulio, šiemet „Geros dienos!“ buvo atrinkta kartu su šio žanro lyderių darbais. Atsiimti vieno iš keturių šio konkurso prizų operos kūrėjos vyks iš karto po pasirodymo Kaune, XVIII tarptautiniame šiuolaikinės muzikos festivalyje „Iš arti“.

Po dviejų spektaklių Šanchajuje laukia intensyvios gastrolės Niujorke, galimybių išvysti „Geros dienos!“ veikiausiai turės ir Prancūzijos bei Nyderlandų žiūrovai. Planuose – rusiška „Geros dienos!“ adaptacija, kurią sukurti siūlo vienas Rusijos festivalis.

Viena operos sėkmės priežasčių – kūrinys apie nužmoginantį mechanišką darbą yra universalus, suprantamas įvairių kultūrų ir tautybių žmonėms. Tai neturėtų stebinti: prieš dvejus metus operoje dainavo ir tikra pardavėja, davusi menininkėms ne vieną vertingą patarimą. O ir po pasaulį aktyviai važinėjančios kūrėjos, regis, perprato vidutinio statistinio prekybos centro darbuotojo portretą.

„Užsienio publika, netgi nesuprasdama teksto, šį kūrinį vertina ir supranta. Galbūt tai reiškia, kad pasiekėme norimą universalumo pojūtį, – sėkme džiaugiasi kompozitorė L. Lapelytė ir vis dėlto pastebi, kad angliškasis „laba diena – ačiū – geros dienos“ – beveik įtikina savo nuoširdumu. – Jungtinėje Karalystėje egzistuoja ir plečiasi prekybos centrai, kuriuose visi įdarbinti žmonės tampa to prekybos centro partneriais ir metų gale gauna premijas, kurių dydis priklauso nuo bendro kompanijos pelno. Galbūt dar ir todėl pardavėjoms Londone lengviau šypsotis.“

„Žmonės kaip jūs ir aš“

Mintis sukurti muzikinį scenos veikalą apie prekybos centrų kasininkes kilo V. Grainytei, kurios ši tema neapleido net ir gyvenant toli nuo Lietuvos didcentrių, Pekine.

– Jums pirmai kilo mintis įamžinti šį reiškinį. Kaip ir kodėl?

– 2010-aisiais dalyvavome „Operomanijos“ organizuojamoje kūrybinėje stovykloje Kražiuose. Į komandas susiskirstę kompozitoriai, rašytojai ir atlikėjai turėjo sukurti operos eskizą. Sėdėdamos pievelėje su Lina laužėme galvą, apie ką galėtų būti toji mūsų opera. Lina siūlė Jono Mačiūno ir fluxus temą. Man norėjosi aktualijos, gyvos temos iš „čia ir dabar“, kuriai ruoštis nereikėtų bibliotekose, vartyti istorinių dokumentų ar leidinių. Taip laužant galvą atėjo mintis apie kasininkes. Lina sukūrė minimalistinę, monotonišką melodiją, atkartojančią prekių keliavimą konvejeriu. Diskutuodamos nutarėme, kad tokią temą geriausia atskleistų aplinkos garsai, o ne dirbtinai sukurtos instrumentinės melodijos.

Maždaug penkių minučių eskizas sulaukė didelio susidomėjimo. „Operomanijos“ vadovė, prodiuserė Ana Ablamonova pasiūlė kūrinį išplėtoti ir pristatyti Šiuolaikinės operos festivalyje „Naujosios operos akcija“. Galvojant, kas galėtų mūsų operą režisuoti, iš karto pagalvojau apie Rugilę Barzdžiukaitę – imponavo jos braižas, neteatrališkas matymas, kinematografinis mąstymas, jautrumas. Rugilę tema sudomino – taip tapome trio. Rudenį išvykau metams studijuoti į Kiniją, tad libretą rašiau Pekine. Bendrabučio kambarėlyje gimė skirtingų kasininkių personažai. Siųsdavau tekstus gabalais Linai ir Rugilei, Lina siųsdavo atkarpomis pardavėjų melodijas – svarstydavome, ar melodija atitinka vienos ar kitos kasininkės charakterį. Paskui prasidėjo atlikėjų paieška.

Rugilė su Lina peršukavo turbūt visus Vilniaus chorus (norėjome, kad dainininkės išvaizda įtikintų, veidas ir laikysena būtų natūrali, kasdieniška, balsas – nepastatytas). Siųsdavo man į Kiniją moterų nuotraukas – diskutuodavome, kuri iš jų galėtų tikti, tarkim, vienišos mamos vaidmeniui arba moters, kurios sūnus emigravęs į Angliją, personažui. Žodžiu, vyko be galo intensyvus tarpkontinentinis bendradarbiavimas.

– Ar bendravote su kasininkėmis, ar rėmėtės įspūdžiais iš kasdienybės, nuojautomis apie tai, kas slypi kitapus jų šypsenų ir atodūsių?

– Libretą rašiau pasitelkusi vaizduotę – norėjosi išlaikyti poetinę mintį, bet kartu neatitrūkti nuo aktualijų. Domėjausi prekybos centrų politika, siaubingais kasininkių darboviečių užkulisiais – apie tai skaičiau internete, peržiūrėjau kelias dokumentines ir publicistines laidas. Rėmiausi savo draugės, kuriai teko pasėdėti kasininkės kėdėje, patirtimi, nemažai dalykų sužinojau iš pažįstamos kasininkės. Vis dėlto nesinorėjo nukrypti į bulvarinį TV žanrą, eskaluoti skandalingų ir grynai socialinių temų, kalbėti su tragiška gaidele balse. Rūpėjo į neišvengiamą vartojimo ratą, kuriame besisukanti ta pati kasininkė yra vartotoja, pirkėja, žvelgti ironiškai, su švelniu humoru, vengti patoso ar didaktikos.

Trumpai tariant, kasininkių operą sudaro keli sluoksniai: sociologinis tyrimas (dokumentika), vaizduotė, poezija, asmeninė patirtis (tarkim, kasininkės menotyrininkės veikėja radosi iš asmeninės patirties, kai, baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, užsiregistravau į Darbo biržą. Konsultantėms teatrologijos specialybė atrodė nepaprastai egzotiškas nesusipratimas, neturintis jokių perspektyvų.)

– Ar kitur prekybos centrų kasininkės skiriasi nuo kasininkių Lietuvoje?

– Viso pasaulio kasininkės visų pirma yra ŽMONĖS. Gali skirtis jų aptarnavimo pobūdis, uniformos, antropologinis tipas, likimai, išsilavinimas, kalbos maniera, tačiau kiekviena kasininkė yra toks pats žmogus kaip jūs ar aš.

Komentaras

Ana Ablamova, prodiuserė

Operą rodome retai, nes taip susiklostė aplinkybės. Anksčiau, po premjeros 2011 m., visos kūrėjos buvo išsibarsčiusios po pasaulį, o ir spektakliui rodyti reikia nemažai finansinių pajėgų – to anksčiau nepavykdavo rasti, nes Kultūros ministerijai atrodė nesvarbus šio projekto tęstinumas ir mūsų teiktos paraiškos nebuvo įvertintos teigiamai, pinigų negaudavome. O, kaip žinome, vien iš bilietų spektaklio rodyti nepavyksta – išlaidos tikrai didelės. Šiemet laimėjus „Music Theatre NOW“ prizą, pavyko pritraukti daugiau dėmesio – ir užsienyje, ir Lietuvoje: įtikinome kultūros finansavimo klausimus sprendžiančias mūsų šalies institucijas, kad projektas yra rimtas ir svarbus, išskirtinis tarptautiniu mastu. Todėl dabar rodome spektaklį, laukia įrašai LRT garso studijoje, vinilinės plokštelės leidimas ir pan. Džiugu, kad opera, nors ir retai, bet rodoma. Kita vertus, Lietuvos kultūros rinka nėra didelė. O jeigu ją dar susiaurintume iki šiuolaikinio muzikos teatro gerbėjų, tuomet ji taptų itin maža. Taigi vienintelis logiškiausias šio projekto aktyvaus plėtojimo žingsnis – rodyti spektaklį užsienyje. Šia linkme aktyviai ir dirbame. Dar viena mintis, kurią ketiname realizuoti 2014-aisiais, – rodant operą jos gimtuosiuose namuose, kur įvyko premjera, t.y. Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje, pasikviesti tikrų kasininkių ir po spektaklio aptarti su jomis kūrinį. Tai būtų savotiškas socialinis eksperimentas.