Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje vyksta šiauliečio fotomenininko Sauliaus Jankausko autorinė paroda "Didžioji M".

Žinomas Šiaulių menininkas drąsiai kuria savo vizualųjį pasaulį, nebijodamas atrodyti keistai. Jis ateina su savo vertybėmis, personažais – atpažįstamais ir suprantamais. Apie juos ir įkvėpimą – pokalbis su parodos autoriumi.

– Kaune pristatomos fotografijos – tarsi įvilktos į dailės rūbą. Kada jūsų kūryboje atsirado tokia tapybinė fotografija?

– Labai gražiai pavadinote – įvelki į dailės rūbą. Ačiū. Visų pirma atsirado galvoje. Ne visada pavyksta nufotografuoti tai, ką nori, ir ne visada nupiešti taip, kaip pavyksta nufotografuoti. Tapyba  fotografijoje suteikia daugiau šilumos kūriniui, padeda padaryti jį ne tokį kasdienišką. Pradėjau eksperimentuoti prieš trejus metus.

– Kas jums arčiau – fotografija ar dailė? Klausiu, nes esate surengęs ne vieną tapybos ir fotografijos parodą.

– Kuriu, ieškau, darau, gimsta kūriniai tiek tapybos, tiek fotografijos. Kaip dabar gali pasakyti, kuris mielesnis? Mano akimis, jie vienas kitą papildo. Bandau ieškoti simbiozės. Gal ir rasiu? Piešti pradėjau anksčiau. Peiziodavau į klasės draugų sąsiuvinius. Vėliau, kai užsidirbau pinigų darbo ir poilsio stovykloje, nusipirkau pirmą fotoaparatą. Nuo tada jau lygiagrečiai – ir fotografija, ir paišyba.

– Esate bene vienintelis, o gal ir vienintelis Lietuvos fotografas, kurio kūrinį visame pasaulyje platino IKEA. Kaip ši fotografija atsirado didžiuliame interjero fabrike. Su šypsena menu, kai vieno provincijos laikraščio redaktoriaus pavaduotoja pareiškė, kad ši fotografija nieko verta, o pasaulinis interjero mados guru ją išplatino savo prekybos centruose.

– Kad vienintelis, kažkaip nedrįsčiau teigti, o pardavinėti, tikrai pardavinėjo. Kaip atsirado? Ko gero, likimas taip lėmė. Kaip ir padaryti gerą fotografiją. Atsidūriau geru laiku geroje vietoje. Buvau gavęs pasiūlymą, pasirinko vieną fotografiją. Na, redaktoriaus pavaduotoja, kaip tame animaciniame filmuke: ji yra baigusi dvylika klasių ir galėjo pareikšti savo nuomonę. IKEA atstovai taip pat pareiškė. Man jų nuomonė labiau tiko. Ypač finansiniu požiūriu.

– Pakalbėkime apie moterų aktus. Kaip atsirenkate modelius? Ar sunku moteriai apsinuoginti pries fotoobjektyvą ir fotografą? Gal joms paprasčiau, nes jūsų žmona neretai būna fotosesijose ir padeda modeliams pasirengti sesijai?

– Kaip atsirenku modelius? Kažkaip nesusimąsčiau. Gal ir vėl tas pats likimas suveda? Sugalvoji, o gal mūzos atneša mintį. Brandini ją ir žiūri – galbūt tai tavo minties išpildytoja. Tada ją kalbini. Svarbiausia būti atviram, be jokių užuolankų, be nutylėjimų. Kas, kur, kada. Papasakoju savo viziją, papasakoju, ko norėčiau iš modeliuko. Tada arba sutinka, arba ne. Ar sunku apsinuoginti? Gal reikėtų klausti modeliukų? Manau, kad neįprasta. Juk kasdien to nedarai.  Žmona Ilona man labai padeda sumanymus įgyvendinti. Suprantame mes vienas kitą.

– Ne vienas menininkas ne pačiais geriausiais žodžiais mini Lietuvos valdžią, kuri "rūpinasi" kūrėjais – verčia juos mokėti didžiulius mokesčius. Ar esu neteisus?

– Taip. Vien iš kūrybos niekaip neišgyvenčiau. Keikti valdžią vienas iš paprasčiausių būdų. Patys išsirenkame, jie pas mus iš kosmoso nenukrenta. Nors kai kalba ir daro, tampa labai panašūs į ateivius. Mokesčiai visada bus per dideli. O kad politikai padėtų menininkams? Nors padeda. Kai menininkas pasiekia kažkokias  aukštumas, būtinai atsiras politikas, kuris atsistos šalia nusifotografuoti.