Karantino iššūkiai: ar grąžinsime skolą kultūrai?

  • Teksto dydis:

Nors karantino gniaužtai po truputį atsiveria, kūrėjus tebeslegia nežinomybė. "Kaip ir gyvenime, taip ir kūryboje pandemija vieniems suteikia priežastį veikti, kitiems – pasiteisinimą neveikti", – sako profesorė Jurgita Staniškytė. Nors kultūra leido sklandžiai išgyventi karantiną, anot VDU Menų fakulteto dekanės, kūrėjai ir toliau turės įrodinėti politikos lauko atstovams, koks svarbus visuomenei yra menas.

"Patyrimas, kad socialinis įtrūkis, duobė, atsivėrusi dėl priverstinės fizinės distancijos, gali būti naikinama kūrybiniu bendradarbiavimu, per šiuos mėnesius neabejotinai bus įtvirtintas. Galų gale meno galia tiesiog nukreipti dėmesį nuo slegiančios tikrovės, trumpam nuo jos išsivaduoti yra seniai įrodyta", – sako prof. J.Staniškytė. Pokalbis su žinoma kultūros lauko tyrėja – apie svarbiausius karantino laikotarpio atradimus.

– Kokie didžiausi iššūkiai kultūros sektoriaus laukia po karantino?

– Galima pajuokauti, kad laukia vienas didelis ir, regis, ilgalaikis iššūkis. Tiesą sakant, aš manau, kad egzistuoja bent du dalykai, kurie tikrai nesikeis, o visa kita galėtume vadinti tiesiog klausimais, kurie kankins kultūros lauko dalyvius dar ilgai. Nors visi suprantame, kad kūrybos procesus, ypač tam tikrose srityse (atlikėjų menai, kinas), karantino suvaržymai neišvengiamai palies, tačiau, nepaisant nieko, menininkai ir toliau kurs įsivaizduojamus pasaulius, bandys suteikti meninį pavidalą krizės bei traumų išgyvenimams ir savo kūriniuose kritiškai įvertins visa tai, kas vyksta dabar. Vienas dažniausiai šiuo laikotarpiu kartojamų optimistinių pasakojimų yra apie tai, kad Williamas Shakespeare'as išgyveno ne vieną maro epidemiją ir jų metu parašė geriausias savo dramas. Tad kūrybos vitališkumas, manau, išliks konstanta.

Antra konstanta – ši mažiau optimistinė – menininkai ir kultūros institucijos ir toliau bus priverstos įrodinėti savo svarbą ir būtinumą politinės galios laukui. Nors virtualaus kultūros lankomumo skaičiai karantino metu dauginasi dešimtimis kartų, o valstybė stengiasi neatsilikti nuo europinių paramos kultūrai standartų, galvojant apie ilgalaikę perspektyvą, būtina burti ir auginti kuo platesnį kultūros "advokatų" lauką, nes panašu, kad artimiausiais metais jis taps gyvybiškai svarbus.

O klausimų kyla tikrai daug: nuo trumpalaikių organizacinių – kaip kultūros įstaigoms veikti ir kurti saugiai – iki ilgalaikių ekonominių: ar naujai atrastos vadinamosios skaitmeninės auditorijos gali bent iš dalies užtikrinti kultūros institucijų ir menininkų finansinį tvarumą; ar srautinės platformos panaikins meno tarpininkus, o privačios interneto platformos, kuriose dabar dauguma talpina savo kūrybą, neprivatizuos mūsų viešojo gėrio – kultūros ir meno; kaip institucijos ir menininkai susitvarkys su didėjančia globalaus kokybiško internetinio turinio konkurencija. Ir, žinoma, sunkiausiai atsakomi – amžini estetiniai klausimai: kokios naujos kūrybos formos įkūnys ir įprasmins mus taip netikėtai nugalėjusią tikrovę.

– Kaip karantinas gali pakeisti valstybės požiūrį į kultūros finansavimą? Ar kūrėjus ir kultūros įstaigas šis karantinas padarys dar labiau priklausomus nuo valstybinio finansavimo? O galbūt ši situacija paskatins ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių?

– Suomijos teatro agentūra TINFO paskaičiavo, kad per karantino savaitę šalies teatrai prarado 1,7 mln. eurų pelno ir 80 800 žiūrovų. "Metropolitan Opera" skelbia apie šimtamilijoninius nuostolius ir darbuotojų atleidimus. Muziejams JAV atleidžiant darbuotojus, o galerijoms užsidarant, "The New York Magazine" meno kritikas Jerry Saltzas apokaliptinę jauseną dar labiau sutirštino savo straipsnio antrašte "Paskutinės meno pasaulio dienos". Ką jau kalbėti apie didelius tarptautinius meno renginius. Masinius meno mugių, festivalių, bienalių perkėlimus ir uždarymus "Art Newspaper" redaktorė Alison Cole įvertino konstatuodama, kad įžengiame į periodą, kai mažiau yra daugiau. Akivaizdu, kad taip stipriai nukraujavęs sektorius negali išsiversti be valstybės paramos, ypač turint omenyje tai, kad ekonominės krizės akivaizdoje verslo dėmesio sulaukti bus sunku, o ir jis pats taps konkurentu grumiantis dėl valstybės išteklių.

Tad, esant šiai situacijai, alternatyvių finansavimo šaltinių laukas labai susiaurėja – visų akys krypsta į publiką. Kultūros lauko atstovai svarsto, kiek publikos, leidus vėl vykdyti veiklą, nepabūgs sugrįžti, pavyzdžiui, į teatro ar filharmonijos sales. Kinijos kultūros institucijų patirtys, bent jau iš karto po karantino apribojimų panaikinimo, buvo lyg ir optimistinės. Kita vertus, jeigu vakcinos atradimas ar koks kitas stebuklas neįvyks per pusmetį, akivaizdu, kad teks ieškoti kitų publikos įtraukimo būdų ir pirmiausia bandyti ją pratinti mokėti už skaitmeninį turinį. O tai tikrai nebus lengva. Britų nacionalinio teatro spektaklis "Frankenšteinas", režisuotas Danny Boyle'o su populiariuoju Benedictu Cumberbatchu pagrindiniame vaidmenyje per vakarą surinko beveik 40 tūkst. svarų. Spektaklį žiūrėjo keli šimtai tūkstančių žiūrovų.

Interneto platformos tapo vienintele gija, jungiančia menininkus, institucijas ir publiką.

– Karantino laikotarpiu sulaukėme gerokai daugiau virtualių kultūros sklaidos projektų, parodų ir spektaklių įrašų. Ar radosi naujų kultūros pateikimo formų, kurios, pasibaigus karantinui, galėtų išlaikyti populiarumą?

– Iš tikrųjų tai, kas vyko kultūros sektoriuje karantino laikotarpiu, galime pavadinti skaitmenine karštine. Internetas sprogo nuo įvairių kūrybinių iniciatyvų: menininkai kėlė savo kūrinius į skaitmenines platformas, institucijos atvėrė savo archyvus publikai, festivaliai vyko srautinių medijų režimu, galerijos kvietė į virtualiąsias parodas, tinkle buvo kuriami bendrais žiūrovų ir atlikėjų išgyvenimais paremti spektakliai, menininkai plėtojo įvairias socialines ir edukacines veiklas: nuo nuotolinių pamokų moksleiviams iki knygų pristatymo į namus. Paradoksalu, bet būtent karantinas privertė meno institucijas visiškai kitaip pažvelgti į kultūros politikų taip mėgstamą skaitmeninę auditorijų plėtrą ir socialinę atsakomybę. Tai, kas skambėdavo nuobodžiai ir neįtaigiai biurokratų lūpose, kas neretai susilaukdavo skeptiško požiūrio ir abejonių, karantino tikrovėje tapo skaitmeniniu spyriu ir savotiška neišvengiamybe – interneto platformos tapo vienintele gija, jungiančia menininkus, institucijas ir publiką.

Neabejotinai, tie, kurie įvairiais būdais stengėsi palaikyti socialinį ryšį su žiūrovais virtualiojoje erdvėje, padėti jiems užsimiršti sunkiu laikotarpiu, dalytis su jais patirtimi ir įdirbiu, rizikavo menine kokybe, medijų netvarumu ir finansais, tačiau, kaip pademonstravo internetinių svetainių lankomumas ir peržiūrų skaičiai, žmonėms to labai reikėjo. Dauguma kūrėjų ar meno institucijų atstovų pripažįsta, kad karantine atrasti nauji bendravimo su publika būdai labai pravers ir gyvenime po karantino.

Skaičiau ne vieną interviu su menininkais, kurie teigia, kad pradžioje jiems buvo nejauku, pavyzdžiui, dainuoti kompiuterio ekranui, bet ilgainiui virtualiosios grįžtamojo ryšio galimybės ne vienam pasirodė esančios daug asmeniškesnės nei, sakykime, tradiciniame koncerte. Ar toks virtualusis kultūros sprogimas slepia pavojų – be abejo, apie juos jau šiek tiek užsiminiau, tačiau neabejoju, kad karantino metu parodyto solidarumo publika neužmirš.

– Nutolstant nuo ekonominių krizės aspektų, ar šis trūkis, funkcionuojant įprastam kultūriniam gyvenimui, kaip nors paveiks kūrėjų kūrybinius ketinimus? Ar galima laukti kūrybinio palikimo, naujų sumanymų proveržio, kurio be pandemijos nebūtų buvę?

– Kaip jau minėjau, neabejoju kūrybos gyvybingumu. Taip pat nemanau, kad, kartą įžengusi į virtualiąją erdvę, ji iš jos nebesugrįš. Karantinas tampa puikia galimybe permąstyti socialinę meno misiją, kuri ilgą laiką gražiai atrodė meno teorijoje, o dabar įgavo būtinybės pavidalą. Kaip ir gyvenime, taip ir kūryboje pandemija vieniems suteikia priežastį veikti, kitiems – pasiteisinimą neveikti. Vis dėlto patyrimas, kad socialinis įtrūkis, duobė, atsivėrusi dėl priverstinės fizinės distancijos, gali būti naikinama kūrybiniu bendradarbiavimu, per šiuos mėnesius neabejotinai bus įtvirtintas. Galų gale meno galia tiesiog nukreipti dėmesį nuo slegiančios tikrovės, trumpam nuo jos išsivaduoti yra seniai įrodyta. Tad tikiuosi geriausio, nes kūryba, kurią pavyko pamatyti karantino metu, nuteikia viltingai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

vdu

vdu portretas
kaunas kulturos sostine 2022 yra kultura o visa kita ne.

Taip sakant ...

Taip sakant ... portretas
Ne visi traukuliai yra kultūra, ar menas ... Kartoninės dėžės "tėvas" taipogi buvo medis, ko nepasakysi apie dėžę . Su kultūra ir skoniu, būkime sąžiningi -prastoki reikalai . Ypatingai tai liečia teatrus ... Premjerų "lietus", kaip Lietuvoje...Kokybės , meninės vertės - NULIS ... Na , vienetas, tiek to...

Fredis

Fredis portretas
Gražiai parašyta, taip.
VISI KOMENTARAI 10
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių