Kanados menininkė S. Boyle: menas – tai būdas pradėti svarbias diskusijas

Įkvėpta J.Tumo-Vaižganto dovanotos, Velnių muziejuje eksponuojamos skulptūros, S.Boyle sukūrė sustabdyto kadro animacijos filmą. Jame atskleidžiama amžina kova tarp gėrio ir blogio. Pokalbis su viena garsiausių šiuolaikinių Kanados menininkių – apie neįprastą lietuvių santykį su velniu, užsienio svečius, stebinančią Kauno erdvę ir meno galią skatinti pokyčius.

– Sulaukusi kvietimo dalyvauti Kauno bienalėje, ruošėtės atvykti patyrinėti miestą. Tačiau prasidėjusi pasaulinė pandemija sutrukdė pamatyti Kauną savomis akimis. Tad kaip vyko pasiruošimo procesas?

– Labai gaila, kad, rengdama savo projektą, negalėjau atvykti į Kauną. Kol vakcinos nebuvo išrastos, kelionė į Lietuvą tapo tiesiog neįmanoma. Planas atidžiai ištyrinėti Velnių muziejaus kolekciją žlugo. Laimei, muziejuje dirba nuostabūs ir entuziastingi žmonės, kurie labai rūpinosi mano projektu. Jų dėka sulaukiau puikių reikiamos skulptūros nuotraukų ir netgi dalyvavau virtualiajame ture po muziejų.

Didžiausią įspūdį man paliko kunigo J.Tumo-Vaižganto tapytojui A.Žmuidzinavičiui dovanota velnio skulptūra, kuri ir suteikė pradžią visai muziejaus kolekcijai. Būtent ją ir pasirinkau savo projektui. Pati esu skulptorė, todėl pajaučiau labai stiprų ryšį su muziejuje eksponuojamais objektais. Daugumos jų autoriai nežinomi, tačiau, žvelgdamas į kiekvieną skulptūrą, gali puikiai matyti individualaus menininko prisilietimą. Tyrinėdama kolekciją tarsi palaikiau pokalbį su eksponuojamų skulptūrėlių autoriais. Nežinau, kas jie tokie, bet savo darbu įspūdį šie menininkai man tikrai paliko.

Mane nustebino ir pats muziejus. Įsivaizduoju, kad kauniečiams jis turbūt neatrodo ypatingas. Lankydamiesi čia nuo vaikystės, greičiausiai neįžvelgiate jo unikalumo, nematote šio muziejaus šiuolaikinio meno kontekste. Daliai žmonių tikriausiai nepatinka ir tai, kad jo architektūra mena sovietinius laikus. Tačiau man, žmogui iš pašalies, Velnių muziejus atrodo nuostabus. Visada domėjausi liaudies menu ir tradicijomis, tačiau niekur pasaulyje nemačiau nieko panašaus. Gaila, kad daugelis pasaulio muziejų ir galerijų vis labiau vienodėja. Šiuo metu itin populiarus skandinaviškas minimalizmas, tad tokio dizaino menui skirtų erdvių rasime visur. Nesvarbu, kur būtume – Afrikoje, Ispanijoje, ar Japonijoje, galerijos atrodo bemaž taip pat. Velnių muziejus šiame kontekste labai išsiskiria savo unikalumu ir nepaaiškinamu žavesiu.

Kadras iš S.Boyle filmo „Sutryptas velnias“. / J. Joneso, J. Price’o nuotr.

– Įkvėpta J.Tumo-Vaižganto dovanotos velnio skulptūrėlės, kuriai trūksta dalies, sukūrėte sustabdyto kadro animacijos filmą "Sutryptas velnias". Kadangi didžiąją jūsų kūrybos dalį užima skulptūros, atrodė, kad pasirinksite būtent tokią meninę išraišką. Kodėl nusprendėte vis dėlto kurti filmą? Kokią skulptūros istoriją – tikrą ar išgalvotą – muziejaus lankytojai jame išvys?

– Iš tiesų, labiausiai esu žinoma dėl savo skulptūrų ir gyvų performansų. Filmus kuriu retai, tačiau Kauno bienalės projektui nusprendžiau pasirinkti būtent tokią kūrybos formą. Kai bienalės kuratorė Josée Drouin-Brisebois mane pakvietė prisijungti, ji tikėjosi, kad kursiu skulptūrą. Taip ir padariau, tačiau maža skulptūrėlė buvo tik šalutinis projektas. Tai dovana muziejui, nes jame gyvuoja man labai patikusi tradicija įstaigai padovanoti velniuką. Tačiau tikrasis bienalės projektas yra filmas. Mane labai įkvėpė muziejaus dvasia, jame eksponuojamų skulptūrų istorijos ir jas gaubianti mitologija. Pamaniau, kad visa tai bus lengviau perteikti judančiu vaizdu.

Kaip jau minėjau, projektas gimė man susižavėjus A.Žmuidzinavičiui kunigo J.Tumo-Vaižganto dovanota skulptūrėle. Ji vaizdavo Šv.archangelą Mykolą, kojomis pamynusį velnią. Tačiau archangelą kunigas nupjovė, nes taip dovaną į Kauną traukiniu buvo patogiau atvežti, todėl liko tik velnias su nupjautomis archangelo kojomis.

Kurdama filmą, naudojau specialią techniką, dėl kurios atrodo, kad filmo herojai išlenda tiesiai iš originalios skulptūros. Mane labai sudomino nupjauto Šv.Mykolo kūno istorija, todėl filme skulptūroje likusių kojų savininkais tampa įvairiausi archetipiniai veikėjai. Juos įkūniju aš pati, apsirengusi kostiumais, kuriuos sukūriau. Čia matome šikšnosparnį, Baltąją raganą, velnią, netgi įtartinai į menininką Andy Warholą panašų finansininką. Filme kalbu universaliomis moralės, etikos, kovos tarp gėrio ir blogio temomis. Visada domėjausi mitologija, tad mane sudomino mintis, kad paukščiai yra Dievo kūriniai, o šikšnosparniai – velnio. Dalis žmonių šikšnosparnius taip pat lygina su vampyrais, baiminasi jų pernešamų ligų. Šių dienų kontekste įdomus ir nuogąstavimas, kad šie gyvūnai platina koronavirusą. Vienas iš filmo veikėjų yra būtent šis vampyrą primenantis gyvūnas.

Kadras iš S.Boyle filmo „Sutryptas velnias“. / J. Joneso, J. Price’o nuotr.

Filme visi šie veikėjai susilieja į vieną ir galiausiai tampa neaišku, kas yra kas. Tarp jų rasime daug kompromisų, tačiau ir įtampos. Visi personažai turi savo prigimtį ir nenori nusileisti vienas kitam. Taip iš esmės tyrinėju žmogiškumą – kiekviename mūsų nuolat vykstančią kovą tarp vidinių demonų ir geros prigimties. Filmą kurti nebuvo lengva, nes viską privalėjau atlikti Kanadoje, atvykti į Kauną neturėjau jokių galimybių. Galėjau naudoti tik velnio skulptūros su Šv.Mykolo kojomis fotografiją, o ne originalą. Nufilmuoti 12 minučių trukmės filmą užtruko gerą savaitę.

– Lietuvių santykis su velniu be galo įdomus. Liaudies pasakojimuose jis dažniausiai nevaizduojamas kaip blogio įsikūnijimas, o labiau kaip gudruolis, bandantis apgauti žmogų. Kaip velnias atrodo Kanados mitologijoje?

– Susidariau įspūdį, kad lietuvių mitologijoje velnias užima išties svarbią vietą. Kanadoje vienas svarbiausių mitologinių personažų yra didžiapėdis – didelis plaukuotas vyras, gyvenantis miškuose. Įdomu tai, kad daugelyje pasaulio kultūrų velnias yra tikras blogio įsikūnijimas, šėtonas. O lietuvių liaudies padavimuose jis tiesiog bando sugundyti žmogų alkoholiu, lošimu ir kitu nemoraliu elgesiu. Tačiau žmogus dažniausiai tam atsispiria. Žinau, kad lietuviai buvo paskutiniai Europoje, atsivertę į krikščionybę. Nieko keisto, kad jūsų šalyje iki šiol jaučiasi pagoniškos kultūros įtaka, ypač pasakojimuose apie velnią. Gaila, kad krikščionybė suniveliavo daugelį Europos kultūrų į vieną, bet džiugu, kad dalis skirtumų iš pagonių laikų išliko.

Kalbant apie Kanados mitus ir kultūrą, mūsų situacija yra kitokia nei Lietuvoje. Pati esu kilusi iš atvykėlių į Kanadą šeimų. Juk prieš kelis šimtmečius čia įsikūrė daugybė žmonių iš įvairių Europos šalių. Kanados valdžia kvietė žmones atvykti ir dirbti didžiulius neapgyvendintus žemės plotus. Daugybė neturtingų, bet labai ambicingų europiečių susigundė tokiu pasiūlymu. Vis dėlto Kanados valdžia nepasakė, kad ši žemė nėra niekieno, ji priklauso vietiniams žmonėms. Kanadoje iki šiol jaučiama įtampa dėl vietiniams kanadiečiams padarytų skriaudų. Dėl sudėtingos šalies istorijos mūsų kultūra nėra vienalytė. Tai tikras įvairių Europos šalių ir vietinių kultūrų mišinys. Požiūris į velnią ir kitus mitologinius personažus mūsų kultūroje yra labai skirtingas.

– 2013 m. Kanadai atstovavote Venecijos bienalėje. Jūsų kurtas paviljonas sulaukė itin daug dėmesio. Savo instaliacija tyrinėjote vienatvės, tylos, izoliacijos temas. Lankytojai grožėjosi porcelianinėmis skulptūromis, vaizduojančiomis žmones, nešančius didžiules planetas, stebėjo nebylų filmą ir realaus dydžio dirbtinį povandeninį urvą. Vienatvės tema puikiai tinka šiandienai, kai visi dėl karantino buvome priversti ilgą laiką izoliuotis. O kas jus įkvėpė besiruošiant Venecijos bienalei?

– Buvau pakviesta surengti parodą didžiuliame meno renginyje, kuriame įprastai dalyvauja kūrėjai iš labai skirtingų kultūrų ir daugiau nei 50 valstybių. Pradėjau mąstyti apie tai, ką mes, visi pasaulio žmonės, turime bendro. Supratau, kad visi ateiname į pasaulį vieni ir vienumoje išgyvename mirties procesą. Tada ėmiau galvoti apie tai, kas mes esame, kai nieko nėra šalia, niekas nežiūri. Įsivaizdavau tą tylią ramumą ir man tai pasirodė labai gražu bei poetiška. Mano paviljone nebuvo jokios kalbos – nei rašytinės, nei sakytinės. Vyravo visiška tyla. Buvo rodomas filmas, kuriame vaidino kurčia aktorė. Ji mano parašytą tekstą interpretavo gestų kalba. Tačiau filme nebuvo jokių subtitrų. Tikėjausi, kad lankytojai, kad ir iš kokios šalies jie būtų, pasinaudos savo intuicija ir pajaus tai, ką aš noriu pasakyti. Taip bandžiau sujungti visus žmones, surasti bendrą vardiklį. Venecija yra labai triukšmingas, spalvingas, nuolat užgrūstas didžiulių minių miestas. Paviljone sukūriau tylią, tamsią, vėsią erdvę. Lankytojai galėjo čia prisėsti, pabūti vienumoje ir pailsėti nuo varginančios minios.

Kadras iš S.Boyle filmo „Sutryptas velnias“. / J. Joneso nuotr.

– Kitais metais po Kanadą pradės keliauti naujausia jūsų paroda "Outside the Palace of Me" (liet. Už mano rūmų ribos). Joje daug kalbate apie žmogaus identitetą – šiandien riba tarp asmeninio gyvenimo ir tapimo vieša persona, yra pavojingai plona. Ar turite omenyje socialinių tinklų sukurtą realybę?

– Taip, parodoje kalbu apie socialinius tinklus, bet ne tik. Visi mes kasdien vaidiname tarsi teatre, naudojame tam tikrus kostiumus ir grimą, vieni prieš kitus bandome pasirodyti geresni, nei esame. Mane labai domina tai, kaip viešumoje mes stengiamės pagražinti savo gyvenimą ir save nulipdyti iš naujo, tarsi būtume skulptūros. Venecijos bienalėje gilinausi į tai, kokie mes esame, kai niekas nežiūri. O šįkart atvirkščiai – mane domina mūsų elgesys, kai žinome, kad kažkas stebi. Parodoje naudoju daug teatrinių metaforų, todėl galerijos erdvę pakeičiau, kad ji primintų teatrą. Įėję į galeriją lankytojai pasijunta taip, tarsi būtų užkulisiuose. Patekę į pagrindinę erdvę, jie staiga nustemba supratę, kad yra scenoje, o į juos šviečia nukreipti prožektoriai. Ši situacija man atrodo labai šmaikšti, nes menininko ir žiūrovo vaidmenis parodoje tarsi sukeičiau vietomis. Parodoje eksponuojama apie 80 kūrinių, daugiausia skulptūros ir tapybos darbų.

Žaismingu būdu bandau kalbėti apie mūsų, kaip visuomenės, atsakomybę. Pavyzdžiui, bendraujant internetu, labai lengva jaustis pasislėpus. Tad žmonės neretai ima įžeidinėti vieni kitus. Tačiau aš norėčiau, kad būtume sąmoningesni. Man labai svarbi ir nelygybės tema, ypač rasinės. Kanada yra labai daugiakultūrė šalis, tačiau čia neretai kyla rasinių įtampų. Aš gyvenu Toronte, kuris laikomas vienu daugiakultūriškiausių miestų pasaulyje. Toks jausmas, kad čia gali sutikti žmogų iš bet kurio pasaulio kampelio. Vis dėlto Kanada turi skaudžių praeities patirčių. Nors vergija pas mus nebuvo tokia išplėtota, kaip JAV, prieš kelis šimtmečius čia atvykę kolonialistai išnaudojo vergus darbui plantacijose.

Dėl sudėtingos šalies praeities Kanadoje vis dar jaučiama daug pykčio, neteisybės. Pati savo parodose neretai kalbu apie tai, ką reiškia būti baltuoju menininku ir apmąstyti kitoms rasėms padarytas skriaudas. Esu viena iš nedaugelio šia tema Kanadoje kalbančių menininkų, nes daugumai ji yra itin nemaloni. Stengiuosi palaikyti diskusiją šio klausimu, nes manau, kad buvimas menininku yra privilegija, suteikianti nemažai galios. Tad visada savęs klausiau, kokia yra mano pozicija šiame galingame lauke. Pati esu kilusi iš darbininkų šeimos, niekas iš mano artimųjų neturi kultūrinio išsilavinimo, aš esu vienintelė menininkė. Dažnai pagalvoju – ar mano močiutė būtų supratusi mano meną? Ar mano tėtis jaustųsi jaukiai atėjęs į šią galeriją? Tad stengiuosi savo profesijos suteiktas galimybes išnaudoti tikslingai.

– Kanada daugeliui atrodo tikra svajonių šalis. Tačiau jūs savo gimtinėje jaučiate daug įtampos?

– Mano šalies istorija – labai sudėtinga. Vietiniai kanadiečiai su vyriausybe vis dar kovoja dėl teisių, kurios kitados buvo iš jų atimtos. O mes, prieš šimtmečius į Kanadą atvykusių europiečių vaikai, neretai jaučiamės tarsi būtume be kaltės kalti. Dažnai galvoju apie tai, ką reiškia augti save laikant geru, padoriu žmogumi, tačiau vėliau suprasti, kad nuo gimimo esi priespaudos sistemos dalis. Norėčiau, kad būtų kartą ir visiems laikams aiškiai atsiprašyta vietinių žmonių, jie sulauktų reparacijų. Tačiau kol kas dėl patirtų skriaudų visuomenė dar nepradėjo gyti. Jaučiu atsakomybę kalbėti apie tai viešai – nieko nekaltinant ir nebadant pirštais, nepamirštant humoro, švelnumo, žmogiškos užuojautos, grožio. Manau, kad menininkai yra tie žmonės, kuriems puikiai sekasi pradėti stiprias diskusijas. Tikiuosi sužadinti bent minimalius pokyčius. Vietinių kanadiečių situacija man primena okupacijų metais lietuvių išgyventus sunkumus. Todėl tikiu, kad puikiai galite suprasti, ką jie jaučia.

Kas? S.Boyle filmas "Sutryptas velnias".

Kur? Velnių muziejuje.

Kada? Demonstruojamas iki vasario 20 d. Vėliau filmas bus paliktas visiems 2022-iesiems.