Kaip tarpukario Kaunas jaukinosi Paryžiaus madas

(Ne)meilė Paryžiui

Tarpukariu Paryžiaus mada buvo savotiškas etalonas, į kurį bent jau reklamose lygiavosi tiek kičinės gatvės mados kūrėjai, tiek pripažinti, gerą vardą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje turintys siuvėjai.

Kosmopolitiškam ir įvairių mados renginių išlepintam šiuolaikiniam žmogui madų tendencijos, atkeliaujančios iš įvairiausių pasaulio šalių, atrodo savaime suprantamos. Tačiau noras rengtis madingai ir žengti koja kojon su pasauline mada tarpukario Kaune nebuvo toks įprastas ir visapusiškai palaikomas.

Pavyzdžiui, visiems gerai žinomame "Moters" žurnale buvo atstovaujama tai visuomenės daliai, kuri madą ir jos tendencijas vertino skeptiškai. Kai kam atrodė, kad noras rengtis madingai – nepatriotiškas ir net žalingas. Aklas madų vaikymasis esą kenkia šeimos ir visuomenės gerovei, išstumia tautiškus elementus aprangoje. Jei būtų buvusi jų valia, tai, galima numanyti, kad geltonkasės lietuvaitės iki šiol dėvėtų tik tautinius kostiumus ar prastą marškonį ir kaip velnias kryžiaus bijotų gundančių ar moteriškumą atskleidžiančių drabužių.

Žinoma, būta ir ne tokios kategoriškos nuomonės: kai kurie pripažino, kad rengtis madingai nėra blogai. Tokiu atveju kritikos strėlės buvo nukreiptos į kai kurių šalių madų specifiką: pasak jų, Paryžiaus mada mums netinkanti dėl klimato, o drabužiai iš Vokietijos tiesiog demonstruoja prastą skonį. Mums atseit  labiau tinkanti šiaurietiška mada ar Anglijos sportinės mados tendencijos. Ir nėra ko, pasak jų, pataikauti madai dėvint ažūrines kojines, permatomus drabužius šaltuoju metų laiku ar išleidžiant paskutinius pinigus madingam drabužiui.

Vis dėlto toks skeptiškas požiūris į Paryžiaus madą ir natūralų norą rengtis madingai nevyravo ir beveik neturėjo įtakos mados raidai Kaune. Kažin ar rastume Laikinosios sostinės siuvyklos, skrybėlių dirbtuvės ar mados salono reklamą, kurioje nebūtų pabrėžta, kad ten viskas siuvama pagal paskutinę Paryžiaus madą. Kiek siuvėjų iš tos gausybės tikrai žinojo pasaulinės mados tendencijas ir į jas reagavo, dabar jau niekas nepasakys. Nors straipsnyje "Kauno siuvėjai turi gerą vardą" ("Amatininkas" – 1937, gruodžio 1 (Nr. 22), p. 320–321) paminėti tik keli geriausi, tačiau ne vienas žymus Kauno siuvėjas iš tikrųjų turėjo gerą vardą.

Aukštosios mados užuomazgos

Ar laikinosios sostinės mada turėjo savo veidą? Vienareikšmiškai galima teigti, kad Kaune susiformavo kelios siuvėjų mokyklos, taikiusios savo sukirpimo metodus ir propagavusios savitą mados supratimą.

Ar tai buvo pakankamai originalu, kad galėtume kalbėti apie tam tikras drabužių kolekcijas? Tikriausiai, ne. Savų statkevičių tuo metu dar neturėjome. Savo drabužių sukirpimo metodais ir siuvėjų rengimo kursais, išugdžiusiais gero lygio amatininkus, garsėjo Volfas Jalovas, Juozas Bernotas, Andrius Grincevičius, Juozas Močiškis, Kirilas Dubošinas ir kt. Jų pagrindinis tikslas buvo pigiai ir gerai pasiūti drabužį, pasiūlyti kuo paprastesnį sukirpimą, kad kitų siuvėjų darbas taptų lengvesnis. Tačiau aukštosios mados jie nekūrė.

Siuvėjai, aišku, atsižvelgė į pasaulinės mados tendencijas, kartais jas kopijavo. Galima drąsiai teigti, kad Kauną operatyviai pasiekdavo madingos sukirpimo tendencijos, kurios vyravo renkantis drabužių ilgį, formą, stilių. Siuvėjai naudojo tam tikras madingas medžiagas (pvz., tvidą, kailius) ir aksesuarus (plunksnas ir pan.).

Kaip visiškai naują pasaulinės praktikos dalyką galima paminėti vyrų kostiumų reformą, inicijuotą žurnalo "Mūsų Vilnius" redaktoriaus Vinco Uždavinio. Mados atžvilgiu tai nebuvo išskirtinis drabužis, tačiau siekta padaryti kostiumą patogesnį bei pasiūti jį paprasčiau ir pigiau.