X Kauno bienalė, įpusėjusi savo viešnagę mieste, toliau džiugina žiūrovus edukacinėmis programomis, supažindinančiomis su šiuolaikiniu menu. Prieš keletą dienų smalsūs meno (ir ne tik) gerbėjai, buvo kviečiami į ekskursiją "Tekst(il)iniai maršrutai".

Joje drauge su architektūrologais dr. Vaidu Petruliu, Vilte Migonyte-Petruliene, Kauno bienalės meno vadove Virginija Vitkiene ir menininke Monika Žaltauskaite-Grašiene, gilintasi į gamyklų "Drobė" ir "Dirbtinis pluoštas" istorijas, buvo supažindinti su bienalėje dalyvaujančių ir savo kūrinius (post)industrinėse erdvėse eksponuojančių, menininkų darbais ir turėjo galimybę paskutinį sykį pamatyti gyvą "Psilikono teatro" pasirodymą drauge su džiazo trio grupe "Chui".

Išgyvenimų pėdsakais

Vienas iš ekskursijos maršrutų vedė į "Dirbtinį pluoštą". Trijuose gamyklos aukštuose – gausybė praėjusio laiko artefaktų: baldų, knygų, dokumentų, ant sienų kabo kalendoriai, kuriiuose jau suskaičiuotas būtasis laikas. Jei ne aptrūpėję sienų dažai ir netvarkingai kabinetų erdvėse išsklaidytos įvairiausios bylos, žurnalai, darbuotojų sąrašai, būtų galima suabejoti, ar šiose erdvėse tikrai niekas nebedirba. Ištuštėjusios patalpos pasitinka slogiu, tankiu praeities alsavimu į nugarą. Pirmas durų pravėrimas, pirmoji įveikta laiptų pakopa, aplankytas kabinetas  svetingai nepasitinka. Jausmas toks, lyg būtum svetimšalis, sutrikdęs miegančio laiko ramybę ir įsiveržęs į privačią erdvę, kurioje daugybę metų niekas nebuvo įkėlęs kojos.

M.Žaltauskaitė-Grašienė, pasakodama apie parodoje apsilankiusių, čia dirbusių žmonių įspūdžius, taikliai pastebėjo: "Gamykloje likę tai, kas yra tų žmonių širdyse, o jaunoji karta – to niekada nesužinos." Neryškiai apšviestos erdvės, ilgais koridoriais ir tankiai išdėliotų kabinetų atsilapojusios durys, girgždesiai ir traškesiai, pelėsio kvapas, besismelkiantys pro langus naktin grimztančio miesto garsai jaudina vaizduotę, sukurdami mistišką naratyvą, kurio akcentus dėlioja žiūrovas, vaikščiodamas gamyklos koridoriais.

Apleistų vietų dokumentacija

Trečiajame "Dirbtinio pluošto" aukšte – akistata su menininko, fotografo Igno Maldžiūno specifine vietos instaliacija "Work‘n‘Fun". "I.Maldžiūnas fotografavo sanatorines zonas visoje Lietuvoje, kurias statė didžiųjų gamyklų šeimininkai savo darbuotojų sveikatai taisyti", – pasakojo V.Vitkienė. Eksponuojamose fotografijose, užfiksavusiose apleistas erdves, juntama vienatvė, liūdesys. Kūriniai eksponuojami kabinetuose, kuriuose išlikę visi būtąjį laiką primenantys ir kažkam priklausę daiktai. Autentiška aplinka ir nuotraukose vaizduojami yrantys, nykstantys architektūriniai statiniai, sukuria bendrą visumą. Jaučiamas praeities laiko efemeriškumas – menininko vaizdais pasakojama istorija trapi, reikalauja pagarbaus atstumo, nes bent vienas neatsargus žingsnis ar staigus judesys gali pakeisti autentišką aplinką amžiams, o žiūrovą paversti griovėju, o ne istorijos liudytoju, saugotoju.

Einant iš vieno kabineto į kitą, slogumo jausmas auga – ima rodytis, kad erdvės vis labiau prisipildo vienatvės, tik nuotraukoms įamžinti naudoti spalvoti filtrai, kūriniams suteikiantys tragiško komiškumo, skatina nesusigūžti ir nelėkti pro duris. Vietos, kurios buvo skirtos relaksacijai, harmonijai ir poilsiui, dabar virto atgrasiomis, ištuštėjusiomis, vaiduokliškomis praeities liekanomis, kurias įamžindamas I.Maldžiūnas kuria pusiau dokumentinį, pusiau išgalvotą naratyvą.

Atkurtas at(si)minimas

Tekstilininkė M.Žaltauskaitė-Grašienė apleistose gamyklos patalpose atrado jautrią istoriją, kurioje dialogą užmezga asmeninės menininkės šeimos istorijos fragmentas ir specifinės vietos palikimas.

"Apsilankiusi gamykloje pirmą kartą iškart pajutau sustojusio laiko atmosferą. Visi daiktai, esantys patalpose, lyg ir nebegyvena savo gyvenimo, bet yra išlaikę stiprų emocinį krūvį", – įspūdžiu pasidalina menininkė. "Kabinetas Eleonorai atminti" – tai kūrėjos anytai, kurios menininkei neteko pažinti, skirtas kūrinys. M.Žaltauskaitės-Grašienės anyta "Spalio 50-mečio dirbinio pluošto" (dabar – "Dirbtinio pluošto") gamykloje tris dešimtmečius išdirbo chemike. "In memoriam aspektas man pasirodė itin svarbus, nes jis gali paliesti daugelį, kurie dirbo šioje gamykloje. Tai lyg laiko sugrįžimas atgal, bet sykiu savo gyvenimo, savų patirčių permąstymas", – sako M.Žaltauskaitė-Grašienė.

Dalį daiktų, esančių kabinete, instaliacijai kūrėja pasiskolino iš uošvio, dalį rado vaikščiodama ilgais gamyklos koridoriais. Menininkė pasakoja, kad kabineto interjeras buvo atkurtas remiantis išlikusiomis fotografijomis, o visi kiti daiktai dėlioti iš pajautos. Konkrečiai menininkės anyta šiame instaliuotame kabinete nedirbo, tačiau atradusi šią erdvę M.Žaltauskaitė-Grašienė ją pasirinko dėl kabinete esančios sporto sienelės prisitraukimams daryti. Vienas iš anytos gyvenimo aspektų buvo sportas. Ji buvusi rankinio komandos narė, apdovanota aukso medaliu.

Apskritai daugelis sovietinių moterų buvo ir sportininkės, ir mamos, ir darbo pirmūnės – turėjo daugybę pareigybių ne tik darbe, bet ir namuose, netgi leisdamos laisvalaikį. "Man atrodo, kad sovietinės moterys, kažkuria dalimi buvo feministės, nes turėdamos daugybę pareigybių jos daugeliu atveju viską darydavo pačios. Ir netgi jų vertinimas, kaip darbo pirmūnių, buvo lygiavertis vyriškam vertinimui. Žinoma, vyrai užimdavo aukštesnes pozicijas, tačiau moterys jiems mažai kuo nusileisdavo", – lygina M.Žaltauskaitė-Grašienė.

Kūrėja sako norėjusi instaliaciją pripildyti tokio jausmo, kad atėjęs žiūrovas manytų, kad žmogus vis dar čia dirba, tik pakilo nuo darbo stalo ir trumpam išėjo. Tačiau, baigusi instaliaciją, menininkė suprato, kad perteikti šio įspūdžio nepavyko, mat daiktai, esantys kabinete yra seni, turintys prarasto laiko pojūtį. Jie sukuria visai kitą atmosferą ir žiūrovui sunku patikėti, kad tai yra dabartis. Tai kūrinyje suformuoja dvigubą liniją: gyvą ir sykiu nebegyvą.

Svarbiu instaliacijos elementu M.Žaltauskaitė-Grašienė įvardija ilgą koridorių, vedantį pačiame gale esančio "Kabineto Eleonorai atminti" link. "Iš pradžių buvo kilusi mintis kabinetus palikti atrakintus, tačiau man labiau norėjosi juos užrakinti ir palikti tik koridorių, kuris tampa "laiko koridoriumi", kuriame kiekvienas žiūrovas gali permąstyti savo gyvenimą. Tai tarsi nužymi kiekvieno žmogaus kelią iki tam tikro taško, taip pat ir pačios Elenoros kelią, kuriame matyti visos jos veiklos ir pasiekimai", – pasakoja menininkė.

Susitikusi su parodos žiūrovais, kūrėja sulaukė labai jautrių reakcijų: į kūrinį reagavo ne tik artimieji, kurie asmeniškai susiję su kūrinio istorija, bet ir žmonės, dirbę šioje ar panašiose gamyklose, kadangi jie puikiai pamena tuos pačius daiktus, knygas, dokumentus, kurie yra ir kabinete. "Vienas žmogus, priėjęs prie manęs, pasakojo, kad jo mama buvo chemikė ir jam tekdavo vaikystėje nemažai laiko praleisti pas ją darbe. Jis pamena, kaip mama jį vaišindavo saldumynais iš spintos, arbata. Tie indai, kuriuos esu sudėjusi į spintą, kabinete yra lygiai tokie patys, kokius jis atsimena. Daug kam įspūdį paliko batai, kurie atitiko bendrą kūrinio nuotaiką", – žiūrovų įspūdžiais dalijasi kūrėja.

"Siekiau eiti asmenine linija, kuri gali būti kiek nostalgiška, bet šiame kūrinyje aš to nepabijojau. Juk nostalgija yra viena iš mūsų gyvenimo dalių, tai jausmas, kurį mes patiriame. Man norėjosi būti atvirai, nuoširdžiai, niekam nepataikauti", – sako M.Žaltauskaitė-Grašienė.