Kaip atrodo gamtos stebuklai iš Rinkoto miško?

"Man prašom stiklinę mėlynių", – pajuokavo parodos lankytojas Slovakijoje, kur pirmą kartą buvo eksponuojamas tekstilininkės Jūratės Petruškevičienės "Rinkoto herbariumas". Manau, neatsitiktinai iš parodos Kaune tų pačių mėlynių planavo namo parsinešti ir mano dukra.

Atrado japonų techniką

Uogos, grybai, akmenukai, kankorėžiai, kerpės – ir, regis, oras padvelkė mišku. Nors imk ir įsimesk saują bruknių į burną. Tik kad jos – medžiaginės. Visi Kauno VDU Botanikos sodo oranžerijoje tarp kaktusų susislapstę augalai buvo sukurti žinomos menininkės J.Petruškevičienės rankomis. Ir visi jie atkeliavo iš Rinkoto botaninio draustinio.

"Rinkotas yra mano įkvėpimas", – sako menininkė, jau kelis dešimtmečius su šeima vasarojanti Dzūkijoje, prie Dusios ežero. Per tiek metų tapo pažįstamas kiekvienas augalas ir kiekvienas kaimynas. Todėl ne tik šis, bet ir kiti J.Petruškevičienės projektai atsiranda iš pasivaikščiojimų po Rinkotą ir pažinčių su jo apylinkėse gyvenančiais dzūkais.

Didžioji dalis herbariumo buvo sukurta naudojant šibori techniką, kurios prieš dvidešimt metų menininkė išmoko Suomijoje, šibori meistrės Patricijos Black seminare. Iš Japonijos kilusi technika naudota dekoruoti kimono.

Per karštį atsiranda, per karštį sunyksta – šibori technika kuriami objektai verdami vandenyje. Jeigu juos vėl įdėtum į verdantį vandenį – forma pranyktų. Anot J.Petruškevičienės, šibori labai svarbu, kokių savybių medžiagą pasirinksi: vieniems objektams reikia gerai išlaikyti formą, kitiems – būti suglebusiems. Todėl, kurdama pumpotaukšlius, menininkė naudojo šilką, kurio natūraliai besiglamžantis paviršius labai tiko  grybo faktūrai atkurti.

Stiklinė uogų – per savaitę

Rinkdami mėlynes kartais skundžiamės, kaip lėtai ir nuobodžiai pildosi miško gėrybėms paimtas krepšelis, tačiau surinkti šibori mėlynes užtrunka daug ilgiau. "Tokių mėlynių nei per vieną, nei per dvi dienas nepadarysi. Su išvirimu, išardymu, išdžiovinimu, apdaila – vienai stiklinei reikia paskirti bent savaitę", – visą kolekciją menininkė kūrė maždaug metus.

"Buvo daug darbo, bet tai kaip terapija. Bekuriant nurimsta dvasia, nes žinau, kad darau tai, ką reikia", – anot J.Petruškevičienės, toks kruopštus darbas, kuriant smulkią tekstilę, jai labai patinka. Juolab kad kantrybės jai netrūksta.

"Matyt, pasirenkame tai, kas mums geriausiai tinka. Kad ir metus dirbau, bet atrodo vienu ypu padariau. Labai lengvai, su meile. Slovakai sakė, kad žaidžiu", – Rikoto herbariumas buvo pristatytas penkiose skirtingose parodose Bratislavoje, Berlyne, Prahoje, Kaune.

Buvo daug darbo, bet tai kaip terapija. Bekuriant nurimsta dvasia, nes žinau, kad darau tai, ką reikia.

Augalų iš Rinkoto kolekciją po metų papildė šibori technika sukurta paroda "Iš vandens". J.Petruškevičienė svajoja šią seriją pratęsti, puse lūpų užsimindama apie naują idėją – fosilijas. Tačiau kol kas menininkės planuose – pabaigti kolekciją "Rankdarbio terapija", kuri moteriai tapo asmenine terapija.

Išgelbėti divonai

Keliose tekstilės srityse dirbanti J.Petruškevičienė pastaruosius metus kuria kolekcijas, kuriose panaudoja senas autentiškas dzūkų lovatieses, vadinamas divonais. "Sodyboje prie Dusios, kur vasarojame, pamačiau lovatiesę, kurią surūdijusiomis vinimis kalė prie durų apsisaugoti nuo musių. Paprašiau ją man atiduoti", – anot menininkės, tai buvo pirmoji lovatiesė, kuri pradėjo kolekciją "Iš būtojo laiko".

"Dovanotas, parduotas, niekam nereikalingas, besimėtančias išblukusias lovatieses perkėliau į naują gyvenimą, suteikdama naują prasmę, turinį ir idėją", – iš pradžių lovatiesių moteris ieškojo, o vėliau žmonės taip ėmė dovanoti, kad dabar jau nežino, kur visas dėti. Todėl natūraliai lovatiesės tapo neatsiejama J.Petruškevičienės kūrybos dalimi, iš vienos kolekcijos pereinanti į kitą.

Menininkė senas lovatieses atnaujino aplikuodama, siuvinėdama, restauruodama – atkurdama spalvas, kurios per ilgus metus išbluko. "Visos lovatiesės gražios, bet dzūkiškos – labiausiai. Turbūt todėl, kad čia praleidžiu daug laiko, pamilau Dzūkiją ir šio krašto žmones", – pasakojo J.Petruškevičienė. Kūrinyje, pavadintame "Iš ugnies", menininkė įamžino iš ugnies išgelbėtą lovatiesę ir audimo staklių rėmus.

Eksperimentai su tekstile

Vieną po kitos parodą rengianti menininkė džiaugiasi, kad gali atsidėti kūrybai, nes turi dar tiek daug idėjų. Jos planuose sukurti darbą iš Raseinių krašto istorijos muziejuje atrastų Sibiro tremtinių rankdarbių – kad ir naivių bei primityvių, bet iš širdies. Taip pat – tekstilę sujungti su metalu. Pastarasis projektas būtų skirtas J.Petruškevičienės dėdei, žinomam partizanui Aleksandrui Grybinui-Faustui atminti. Naujausiame darbe "Dzūkiška ažukė-skara" menininkė išsiuvinėjo dzūkų darželio gėlių pavadinimus, stebinančius keistais augalų vardais.

Be to, menininkė savo kūrinius ir dažo pati. Vienas pirmųjų šibori technika sukurtų jos darbų "Surūdijusi pieva" buvo padarytas iš šilko ir nudažytas augaliniais dažais ir rūdimis.

"Augaliniais dažais galima išgauti labai švelnią spalvą. Atrodo, kad ji įsiskverbia į audinio vidų. Lietuvoje yra apie aštuoniasdešimt įvairiausių dažančių augalų ir dauguma jų galima išgauti plataus spektro iš tamsiai žalių į rudus pereinančius atspalvius", – J.Petruškevičienė pati augalus renka ir džiovina. Ir ne kur kitur, o Rinkoto pievose.

Anot jos, dažo net tie augalai, kurie nėra laikomi dažančiais. Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete tekstilę dėstanti menininke su studentais mėgsta paeksperimentuoti ir rezultatas dažnai nustebina – išbandydami įvairius augalus studentai atranda labai įdomių spalvų.

Nunėrė milžinišką staltiesę

Visą gyvenimą tekstilininke dirbusi J.Petruškevičienė niekuomet nesigailėjo pasirinkusi šią profesiją. Nors sovietmečiu tekstilė buvo labiau vertinama kaip interjero dalis ir būdavo privačių užsakymų, anot menininkės, niekuomet neteko niekam pataikauti. Gerai prisimena pirmąjį savo užsakymą – dešimties kvadratinių metrų vąšeliu nertą staltiesę restoranui "Pasimatymas".

"Kai kas net sakė man: kam mezgi staltiesę, juk institutą baigei. O man su mažais vaikais labai geras darbas buvo. Eiti į rūsį, kur tuomet buvo mano dirbtuvės, negalėjau bet kada, turėjo kažkas vaikus pasaugoti", – prisimena užsakymą, po kurio pasipylė kiti, dažniausiai – gobelenai. Zapyškio šarvojimo salei menininkė išaudė įspūdingą 3 m ilgio gobeleną, kuris dabar perkeltas į koplyčią ir, deja, mažai matomas. Panašus likimas nutiko ir kitam užsakymui poilsio namams Šventojoje – nebeliko nei gobeleno, nei pačių poilsio namų.

"Anksčiau norintys studijuoti dailę turėjo dalyvauti dideliuose konkursuose, nes tai buvo prestižo reikalas, be to, žinojo, kad turės iš ko gyventi. Dabar jau kitaip, – anot J.Petruškevičienės, kuriant tekstilės darbus reikia daug darbštumo ir kruopštumo, todėl tie žmonės randa savo vietą. – Antrame kurse studentas sako, kad turės savo galeriją. Atrodo – fantazija, o ima ir įgyvendina. Sau artimą darbą galima rasti ir dėstant universitete, be to, po truputį Lietuvoje atsigauna tekstilės gamyklos."



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių