Juokinga ar liūdna: retro žvilgsnis į lietuvišką humorą

Kauno apskrities viešojoje bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje veikiančioje parodoje „Humoristinė literatūra, išleista Lietuvoje 1918–1940 m.“ bandoma rimtai pažvelgti į „nerimtos“ literatūros pasiekimus bei problemas.

Populiarieji feljetonai

Parodoje nerasite atsakymo į amžiną klausimą, kodėl lietuviai taip nemoka juokauti, bet pristatoma ir tokių autorių, kurie savo kūryba bandė paneigti šią nuomonę. Vieniems iš jų tai pavyko – juos galima vadinti mūsų humoristinės literatūros klasikais.

Kiti reiškėsi tik epizodiškai arba tenkinosi pigiais pašmaikštavimais, neišaugusiais iš tos aplinkos ir laiko, kuriame gyventa. Vis dėlto šalia tokių autorių kaip Augustinas Gricius, Liūnė Janušytė, Teofilis Tilvytis verta prisiminti ir mažiau žinomus humoristinės literatūros kūrėjus.

Labiausiai paplitęs humoristinės literatūros žanras buvo feljetonai, tačiau iš daugelio autorių, publikavusių juos periodikoje, tik keletas žymesniųjų išleido knygas. Iš tokių paminėtini Henrikas Baltrušaitis, A. Gricius, Liūnė Janušytė, Juozas Pronskus.

Pastarasis laikomas lietuvių feljetono žanro pradininku, bet ne dėl to, kad pirmasis pradėjo rašyti feljetonus. Manoma, kad 1922 m. pasirodęs humoristinių vaizdelių rinkinys „Magaryčios“ turėjo įtakos feljetono žanro Lietuvoje raidai formos prasme: dėl žodžių žaismo ir groteskinių situacijų. Tuo esą pasinaudojo vėliau rašę feljetono meistrai.

Abejotina, ar J. Pronskus buvo autoritetas jį gerokai pranokusiems A.Griciui, L.Janušytei, tačiau jo feljetonų knyga „Plukiava“ (1926 m.) iš tiesų buvo populiari dėl vaizdingų, žemaitiškai surašytų dialogų.

Hiperbolių meistrai

A.Griciaus (1899–1972) feljetonai su išgalvota, groteskiška, daugiau ar mažiau hiperbolizuota juokinga situacija, išgalvotais veikėjais, padėjo pamatus naujam feljetono supratimui.

Nors žmonės vis dar pažindavo save ir A. Griciaus feljetonuose, net grasino jį nušauti, bet toks susitapatinimas su išgalvotais personažais neturėjo realaus pagrindo. Tai buvo tik atsitiktinis aplinkybių sutapimas, liudijęs ir neabejotiną rašytojo talentą hiperbolizuotomis priemonėmis sukurti tikrovišką, aktualų gyvenimo vaizdelį su spalvingais, tarsi iš gyvenimo, herojais.

Reta išimtis, kai rašytojas į feljetonišką situaciją įpynė realių veikėjų, yra jo feljetonas „Žvilgsnis į gyvenimą pro mirties kilpą“. Būtent šis kūrinys bene geriausiai parodo A. Griciaus feljetonų esmę: pasijuokti iš situacijos, šiuo atveju ir iš savęs, papuolusio į nepavydėtinai juokingą situaciją, o ne pašiepti veikėjus ar moralizuoti dėl vienokių ar kitokių negerovių.

Ne visų suprasti

Pro juoko akinius į gyvenimą žiūrėjo ir žymioji mūsų feljetonistė Liūnė Janušytė (1909–1965). Kaip ir A. Gricius, feljetonuose ji kūrė juokingas situacijas su abstrakčiais veikėjais, tačiau juose daugiau kultūrinio, ekonominio, politinio fono, paimto iš realaus gyvenimo ir sukarikatūrinto.

Prieštaringai vertinta kūrėja ir pati ne kartą buvo pakliuvusi į juokingas, prieštaringai vertintas situacijas. Vieną jų aprašė Jonas Aistis atsiminimų knygoje „Apie laiką ir žmones“: „Buvo Ukmergėje literatūros vakaras. Nuvažiavom, atskaitėm ir manėm nakvoti, bet Liūnė Janušytė per anksti ant kamščio užmynė ir šokių salėje sau viena pradėjo naują literatūros vakarą. Binkiui tai nepatiko. Išsikvietė jis ją į koridorių ir žodžių medvilnėn nevyniodamas pasakė jai tiesą į akis, tai yra, kad girta kaip vežikas, kad šiokia ir tokia, ir taip toliau. Bet ta, ar alkoholio, ar garbės apsvaiginta, jam atkirto: „Aš ne maža mergaitė, o tu ne mano tėvas ir kas tau darbo – darau, ką noriu.“ Binkis pasikvietė mane ir Miškinį ir sako: „Negaliu žiūrėt į tą paleistuvę – važiuojam namo!“ O mums kas: jei važiuojam, tai važiuojam. Ir išvažiavom. (...)“.

Daug kritikos iečių sulaužyta dėl Liūnės Janušytės satyrinio romano „Korektūros klaida“. Tai sąlygojo ir neįprastas siužetas, ir romano pasirodymo aplinkybės.

L. Janušytė gavo valstybės paramą pasisemti literatūrinės patirties Paryžiuje, tačiau, pasirodžius romanui „Korektūros klaida“, buvo suabejota, ar tos lėšos panaudotos tinkamai. Romane aprašomas ne tik Paryžiaus bohemos gyvenimas, į kurį aktyviai įsitraukė pati autorė, bet ir rašytojos meilės nuotykis su negru Morisu iš Antilų salų. Jau anksčiau pašalinta iš Lietuvos žurnalistų sąjungos už tariamą valdžios žmonių įžeidinėjimą, šiuo romanu L.Janušytė dar šliūkštelėjo alyvos į ugnį, atvirai aprašinėdama, kur ėjo, ką darė, ką jautė, net nebandydama slėptis už kokio išgalvoto herojaus.

Satyra eilėmis ir kalendoriuose

Tarpukario humoristų taip pat buvo mėgstamas kupletų, eiliuotų parodijų, feljetonų, humoristinių eilėraščių žanras. Jam atstovavo poetas Kazys Binkis, dainininkas kupletų kūrėjas iš Salako Juozas Biržinis, dainininkas, aktorius Pupų Dėdė – Petras Biržys, poetas, dramaturgas Stasys Laucius ir Teofilis Tilvytis, pasirašinėjęs slapyvardžiu Jul. Boks.

T. Tilvytis rašė daug aktualijų humoristikos, vienadienių parodijų, neturinčių didelės išliekamosios vertės. Rinkinyje „Sveiki, broliai dainininkai“ (1935) bandė abstrakčiai šaipytis iš Lietuvos negerovių. Vienas gražiausių rinkinio eilėraščių „Obyvatelių himnas“, pašiepiantis Lietuvos lenkų („tuteišių“) kalbą. Humoristikos klasika tapo jo poema „Dičius“, išleista „Kuntaplio“ 1934 m.

Atskirą humoristinių leidinių grupę sudaro humoristiniai kalendoriai. Solidžiausi turiniu, bendradarbiavusiais autoriais ir žanrų įvairove buvo periodinių leidinių „Kuntaplis“, „Vapsva“, „Spaktyva“ kalendoriai. Humoristinius kalendorius leido ir L. Jakavičius su savo knygynu „Lietuva“, „Švyturio“ bendrovė, Kybartų knygynas, periodinis leidinys „Vakarų vėtra“, bet šie leidiniai buvo gerokai skurdesni, prastesnio lygio humorą propaguojantys nei anksčiau minėtieji.

Kalendorius apžvelgiame parodos virtualiame variante knyga.kvb.lt. Į parodą neįtraukta keletas įvairių autorių humoristinės literatūros rinkinių ir užsienio autorių humoristinė kūryba, išleista Lietuvoje ir dariusi įtakos mūsų humoristikos raidai.