Jei žmogus pabėga į kitą šalį, ar dėl to jis prastesnis?

Šiuo metu pasaulyje priverstinai migruoja daugiau kaip 65 mln. žmonių. Visi jie nori gyventi geriau. Siekdami geresnio gyvenimo bėgame iš gimtųjų miestų, darboviečių, šeimų. O jei žmogus pabėga į kitą šalį, ar dėl to jis prastesnis? Ar iš Lietuvos išvykę emigrantai, ar atvykę imigrantai verti mažiau pagarbos? O tie, kurie lieka namuose, pasiryžę iškęsti netgi karą, tauresni už kitus?

Namai net ir per karą

Diskusijose apie pabėgėlius bene daugiausia kalbama apie tai, kad reikia atskirti, filtruoti ekonominius pabėgėlius nuo karo pabėgėlių. Atskirti tuos, kurie nori geriau gyventi, nuo tų, kurie bėga nuo mirties. Nes tik pastariesiems reikia iš tiesų padėti. Yra dar ir tokie pabėgėliai, kurie gyvena karo zonoje, bet bėgti niekur nebenori. Apie tokius pasakoja XI tarptautinio Kauno kino festivalio dokumentinis filmas "194. Mes, pabėgėlių stovyklos vaikai" ("194.Us, Children Of The Camp", rež. Sameris Salamehas, 2017).

Tai filmas apie Palestinos pabėgėlius, kurių istorija paini: 1948 m. šie palestiniečiai priverstinai paliko namus ir persikėlė į kitas arabų valstybes. 1967 m., Izraeliui užėmus Gazos Ruožą ir Vakarų Krantą, jiems teko palikti susikurtus namus ir vėl bėgti. Taip dalis jų atsidūrė Jarmuko stovykloje. Tai Damaske, Sirijos sostinėje, 1957 m. įkurta didelė Palestinos pabėgėlių stovykla. Per daugelį metų ji įgavo miesto elementų: čia veikia mokyklos, ligoninės, parduotuvės, kursuoja viešasis transportas. Čia auga jau trečioji stovyklos gyventojų karta, paveldėjusi pabėgėlių statusą.

Ši stovykla dabar karo zonoje, bet filmo herojams tai namai: kelionė iš vaikų darželio, laikant tėvo ranką, mama, laukianti vakarienės, draugai ir kaimynai. Kadangi karas arti, norėdami išgyventi, jie turi bėgti lygiai taip, kaip bėgo jų seneliai ir tėvai. O tie, kurie apsisprendė pasilikti, kelia vestuves tarp griuvėsių, ieško gyvųjų po antpuolių...

Aptartuose festivalio filmuose žmonės perduoda mums žinią ne tik apie save, bet ir apie mus pačius.

"Netikiu, kad viskas pakryps į gera. Bet į bloga irgi nepakryps – blogiau nebeįmanoma", – sako jaunikis, spintele užstumdamas skylę vonios kambaryje. "Nesaugu, bet išvykti nenoriu", – antrina jo nuotaka. Kitame kadre, sugriuvus namo viršutiniam aukštui, moteris jau kraunasi lagaminus, vyras sėdi ant grindų, abu tyli. Ji išvyksta, jis lieka, nes pavargo būti pabėgėliu. Filmas nutrūksta staiga, kaip ir vieno šio filmo herojų gyvenimas.

Nesusikalbėjimas

Jarmuko ir Sirijos pabėgėliai pasklido po visa pasaulį: dalis jų pateko į Europą ir buvo apgyvendinti stovyklose toliau nuo miestų, kur apribota judėjimo laisvė, griežtos taisyklės, bet yra šilto maisto, organizuota higiena, nakvynė ir gydytojo priežiūra. Bėgant nuo mirties tai yra išsigelbėjimas, bet net ir tokiomis aplinkybėmis, pora metų tokios rutinos gali tapti nepakeliama. Apie tai – kitas festivalio filmas "Tempelhofo oro uostas" ("Central Airport THF", rež. Karimas Ainouzas, 2018).

Tai žvilgsnis į Berlyne dar Hitlerio laikais pastatytą didžiausią Europos pastatą, kuriame šiandien įkurta pabėgėlių stovykla. Filmas stiprus socialiniais kontrastais: krykštaujančios berlyniečių šeimos – niūrūs pabėgėlių veidai. Ryški pavasario saulė – kurtinančiai garsi angaro šviesų užgesinimo ceremonija, po kurios viskas paskęsta tamsoje.

Sustyguota vokiška stovyklos tvarka tinka tiems, kas bėga nuo giltinės. Bet jei nebėgi nuo mirties, o tetrokšti orumo, čia gali pasijusti įkalintas. Todėl įtampa kaista. Pavargę, suglumę savanoriai vokiečiai ir nusivylę stovyklos gyventojai. Vyresnio amžiaus vokietė aiškina šaukiančiam pabėgėliui, kad tik praėję visas procedūras jiedu su žmona galės susitikti Frankfurte. "Suš...tu" vokiečių maistu skundžiasi rūkantys jauni vyrai. Siras, tyliai sutikęs stovykloje jau antrą gimtadienį, per vokiečių kalbos pamoką, mokytojai kalbant apie malkas, kurias reikia įdegti, norint išsivirti maisto, pratrūksta – "kokios dar malkos, dabar yra dujos ir elektra!"

"Niekur neisiu, jei teduos 400 eurų", "durni tie vokiečiai" – šaiposi, pritariamai linksi, kikena kiti. Norėtųsi, kad Tempelhofo oro uostas būtų blogas sapnas, bet čia viskas tikra. Gydytojas iš Irako, jau dvejus metus dirbantis vertėju šiame centre, nesako nieko – žvilgsnyje telpa visa žlunganti viltis gyventi geriau. Kur savigarbos riba, kai reikia rinktis tarp gerovės ir laisvės?

Vokiečiai nemoka meluoti

Dokumentika – keistas kino žanras. Vaidybiniame filme aktorius turi keletą dublių, keletą bandymų perduoti norimą žinią. Dokumentikoje pasisakyti galima tik vieną kartą – žmogus sukaupia visas jėgas vieninteliam jam duotam šansui.

Aptartuose festivalio filmuose žmonės perduoda mums žinią ne tik apie save, bet ir apie mus pačius. Abu filmai – apie bėgančius žmones. Pirmasis – apie Jarmuko stovyklos gyventojus, kurie nenori palikti namų, nepaisant karo ir "dingsta, siekdami svajonių". Antrasis – apie tuos kitus, bėgančius nuo mirties, skurdo, nuo tikrų ar galimų persekiojimų, nenusisekusio gyvenimo.

Filmo pabaigoje, ekrane išnyra senis skaudančia koja, irakietis gydytojas iškart pagyvėja: pagaliau jo žinios bus naudingos. Jis apžiūri senį, aiškina vokiečiams, kaip reikėtų gydyti. Tuo metu apyžlibis pacientas į kamerą nustebęs kartoja: "Ar aš galėjau kada senatvėje pasvajoti, kad pateksiu čia? Tie vokiečiai!.. Neįtikėtina... Jie visiškai nemoka meluoti, tik pamanykit – visiškai nemoka!"

Gydytojas liūdnai šypsosi, žvelgia per langą – jo žvilgsnyje irgi nėra nė kruopelytės apgaulės.


Kas? Filmo "194. Mes, pabėgėlių stovyklos vaikai" seansas.

Kur? Kauno kultūros centras "Tautos namai".

Kada? Rugsėjo 26 d. 20.30 val.


Kas? Filmo "Tempelhofo oro uostas" seansas.

Kada? Rugsėjo 26 d. 19.30 val., rugsėjo 30 d. 18 val.

Kur? "Romuvos" kino salėje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

na kam suda malt ...

na  kam  suda  malt  ... portretas
ir lygint pasaulinio karo meta su dabartiniu sirijos ar libijos karu ... kam lygint nepalyginamus dalykus ...bet ne filosofiniais isvediojimais sudmalyste ,stengiamasi yrodyt kad pasaulis cemodano formos ir yrodo debilams ,Jei nepavyksta pasikviecia y pagalba Poieziu ,feministes ,demokratus,lyberastus ir t,t ir vel tada jau choru yrodineja . Nebutu tu emigrantu ..nebutu ir pabegeliu jei nebutu pav;-europos sajungos kurejai apgave visas tautas ... jei butu isaiskinta visom tautom apie busimus niuansus ystojus y ES niekas ten nebutu stojes , tai viena ,antra ..visi tikejosi stojantys y katalikiska bendrija --pasirodo ystojo y iskrypeliu bordely , emigravo y europa ,pas baltus europiecius ,o papuole y afrika ir arabu emiratus, o ne y europa , kur daugiau juoduku ar arabu nei kad afrikoj
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių