Jaunus aktorius į sceną vilioja galimybė patirti svetimą gyvenimą

Šiandienės kultūros neįmanoma įsivaizduoti ne tik be meno ekspozicijų, garsių atlikėjų pasirodymų, bet ir spektaklių įvairove pulsuojančio teatro. Ką reiškia būti jaunu aktoriumi, matuotis gyvenimus ir kokių būna džiuginančių akimirkų scenoje?

Apie tai – pokalbis su būsimais Vytauto Didžiojo universiteto Vaidybos studijų programos ketvirto kurso absolventais: Migle Janutėnaite (M.J), Rugile Tamošauskaite (R.T), Mindaugu Gargasu (M.G) ir Arvydu Šaučiūnu (A.Š).

– Viename iš interviu režisierius Oskaras Kuršunovas yra pasakęs: "Teatras man visuomet buvo kaip kelionė į dar nepažintas ir neatrastas šalis." Į kokią kelionę teatras veda jus?

– M.J.: Gal tai veda į savęs pažinimo kelionę, į tas stebuklingas ir nežinomas šalis, kurios yra manyje ir apie kurias sužinojau per šiuos studijų metus. Pagalvojus, kad čia yra daug psichologijos ir per tai išsiaiškini galbūt ne tik savo, bet ir kitų žmonių poelgius.

– M.G.: Galbūt tai veda į žmogaus pažinimą, į tai, kas yra žmogus. Joks spektaklis nėra be žmogaus ir jo konflikto su kažkuo, su kitu žmogumi, su aplinka, gamta. Su kiekvienu personažu atrandi ne tik save, bet ir naują požiūrį į gyvenimą.

– R.T.: O man tai lyg kelionė į magišką pasakų sodą, kuriame pilna durų, o jas atidarius tavęs laukia vis kažkas kito, nežinomo ir paslaptingo.

– Kuo jus vilioja aktorystė?

– R.T.: Yra tokia frazė "Išgyvenk daug gyvenimų, gyvendamas vieną gyvenimą", manau tuo aktorystė ir žavi.

– M.G.: Gali pasimatuoti gyvenimus.

– M.J.: Tiesa! Atvilioja, tas, kad tu galvoji, jog tu galėsi patirti tai, ko galbūt negalėtum patirti savo gyvenime.

– Kaip jūs tvarkotės su emocijų antplūdžiu, kurį tenka išgyventi lipant ant scenos, galbūt turite savo ritualų?

– A.Š.: Prieš spektaklį visada padarau apšilimą, prajudinu visą kūną, bet kažkokių individualių, asmeninių ritualų kol kas neturiu. Nebent dar pasėdžiu ramiai ir susikaupiu savo vaidmeniui, manau, kad svarbiausia užlipti ant scenos, o tada jau įvyks, kas turi įvykti.

– M.J.: Yra dalykai, kuriuos aš darau kiekvieną dieną, kartais tai pasimiršta, bet, pavyzdžiui, prieš kokį spektaklį ar egzaminus tai būtinai turiu ryte pamedituoti, giliai pakvėpuoti ir padaryti jogos pratimus.

Man tai lyg kelionė į magišką pasakų sodą, kuriame pilna durų, o jas atidarius tavęs laukia vis kažkas nežinomo ir paslaptingo.

– R.T.: O aš pastebėjau, kad, prieš lipdama ant scenos, tris kartus giliai pakvėpuoju ir tada, ketvirtąkart įkvėpus, žengiu į sceną, taip dingsta jaudulys.

– M.G.: Kai lieka valanda iki spektaklio atrodo, kad viskas gerai, bet likus 5 minutėms jauti susikaupusį emocijų ir jėgų perteklių, kartais net silpna pasidaro. Manau, kad ta baimė nemažėja, ji lieka, tik su ja reikia mokėti susitvarkyti, nes, žengus pirmą žingsnį į sceną, kelio atgal nebėra.

– Kas teikia labiausiai džiaugsmo: pats spektaklio kūrimo procesas, jaudulys prieš jį ar kaip tik emocijos po jo?

– M.J.: Šiuo metu labiausiai džiaugiuosi būdama ant scenos, kai vyksta paskutinės repeticijos, perbėgos be stabdymų. Tuo metu esi atsipalaidavęs, nėra įtampos, viskas sekasi, būni tik šiuo momentu. Nes vis tiek su žiūrovais yra jau kitaip.

– R.T.: O aš kaip tik mėgaujuosi repeticijomis, kai dar nėra viskas aišku. Atrodo, tuo metu galva sproginėja nuo minčių, idėjų, tada net nesitveri kailyje...

– A.Š.: Man pora momentų patinka, kai pirmą kartą repeticijų metu pradeda dėliotis bendras vaizdas, viskas susijungia į vieną visumą ir, aišku, tie pirmieji žingsniai spektaklio pradžioje. Tuo metu susikoncentruoji, apie nieką kitą negalvoji, tik apie tai, kas vyksta ant scenos.

– M.G.: Repetuoti nelabai patinka... Kartais spektaklio metu būna akimirka, kurios metu pajauti nuo scenos pasklidusį lengvą pliūpsnį kažkokios energijos, va, tada supranti, kad ten įvyko gyvenimas! Va, dėl tokių retų momentų atrodo verta.

– R.T.: Ir tam net nereikia žodžių, pažiūri į kito aktoriaus akis ir supranti, kad tai vyksta.

– Ko nori aktoriai?

– A.Š.: Man norisi, kad žiūrovai spektaklyje dalyvautų kartu su pačiu aktoriumi, kad jie nebijotų. Kartais būna nemalonu, kai žiūrovas atsiriboja nuo scenos, jis ateina tik pažiūrėti.

– M.G.: Kartais atrodo, kad yra atvestų žiūrovų, atsisėda ir matai, kad jau reikės kažką bandyti įrodyti.

– R.T.: Taip, norisi gyvo žiūrovo! Gražiausia, kai jie susijungia ir gyvena su tuo, kas vyksta scenoje, kartu juokiasi, verkia, išgyvena.

–  Kokį teatrą norėtumėte matyti ateityje?

– M.G.: Norėtųsi, kad teatre vyrautų gyvas ryšys, tarpusavio energija ir, aišku, kad jis liktų ir būtų reikalingas. Kartais atrodo, kad abiem pusėms nelabai jo reikia, bet gal tai priklauso nuo spektaklio ir žmonių požiūrio.

– Ką reiškia būti jaunam aktoriui?

– M.G.: Gal šitų studijų vienas iš pranašumų yra tai, kad, stebint gyvenimą esant vienoms ar kitoms situacijoms, galiu pasitelkti kūrybiškumą, žaismingumą, pažvelgti į jas kitaip nei visada. O kalbant apie dabartį, tai gąsdina nežinomybė ir pojūtis, kad tu gali būti nereikalingas, bet tai  žmogiškas dalykas.

– M.J.: Nors šiuo metu truputį gyvename nežinybėje, tikrai yra žmonių, kurie mumis rūpinasi ir nepalieka. Baigę studijas, planuojame neišsiskirstyti, taip tikrai nebus, turime ateities planų, dėl to džiaugiamės. Yra tekę girdėti, kad dabar žmonėms nelabai reikia teatro, todėl tikriausiai reikės susidoroti su tuo, kad būtų tas žiūrovas, kad būtų, kas eitų ir žiūrėtų.

– R.T.: Dabar vyrauja mąstymas, kad aktorius sėdi ir laukia, kol jį pakvies. Taip, režisierius renkasi trupę, bet labai daug priklauso, nuo paties tavęs, kaip tu save pateiksi ir parodysi. Kiek darbo į tai įdėsi – tiek ir gausi.

– Rugpjūčio 24–26 d. vyks jūsų bakalauriniai baigiamieji spektakliai. Kaip jaučiatės?

– R.T.: Va, kas yra baimė! Visą laiką atrodė, kad jie taip toli, o jau tuoj.

– M.G.: Ir jau žiūri, kad ateina tos 5 minutės iki išėjimo į sceną ir viskas taip greitai praeina.

– A.Š.: Susimąsčiau, atrodo, jau norisi padėti tašką, tiems keturiems studijų metams. Ne, gal labiau dvitaškį.

– Ko iš jūsų spektaklių gali tikėtis žiūrovai?

– R.T.: Kviečiame tiesiog ateiti ir pabūti kartu. Baigiamųjų spektaklių metu pristatysime septynis darbus ir jie bus labai įvairūs.

– M.J.: Tikėtis netikėtumo!


Pažintis su jaunaisiais

VDU Vaidybos studijų programos IV kurso studentų baigiamieji spektaklius galima pamatyti:

rugpjūčio 24 d. 11 val. – "Natašos svajonė" prie VDU teatro (S.Daukanto g. 27), 13 val. – "Menas" VDU teatre, 18 val. – "Kaip kine" Kauno valstybiniame lėlių teatre;

rugpjūčio 25 d. 11 val. – "Peržengimas" Kauno miesto kameriniame teatre, 13 val. – "Dviese supuoklėse" VDU teatre, 17 val. – "Ponas Kolpertas", VDU teatre;

rugpjūčio 26 d. 11 val. – "Palik mane vien" VDU teatre.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių