J. Cininas – menininkė tarp Lietuvos ir Australijos

Žinoma Kauno žmonėms

Australijoje gimusios menininkės J. Cininas vardas kauniečiams ne sykį girdėtas – nors kuria kitame pasaulio gale, su savo darbais kartkartėmis ji užsuka ir į Kauną.

Pirmąją personalinę parodą J. Cininas surengė 2002-aisiais galerijoje „Meno parkas“. Po aštuoniolikos metų menininkę buvo galima sutikti Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje, o šių metų gegužę savo darbus ji išskleidė Kauno paveikslų galerijoje. Pačios kūrėjos ekspozicijų salėse nerasite. Dalelė jos čia bus ir alaus butelių kamšteliais žvangės iki pat rugpjūčio pabaigos. Geriausiai žinoma savo kurtomis moterimis-vilkolakėmis, trečiojoje parodoje Kaune J. Cininas pristato lagerfonus – Australijoje paplitusius tradicinius primityvius mušamuosius instrumentus. Lazdą ritmiškai trankant į žemę, laisvai pritaisyti kamšteliai zvimbčioja kurdami šiurkščius garsus, papildančius atliekamas vokalines kompozicijas.

Nors savo darbais J. Cininas pristato Australijos muzikinius instrumentus, parodos pavadinimas skamba labai lietuviškai – „Žvirblis padarė alutį“. Tai ne atsitiktinumas, o sąmoningas pasirinkimas. Kurdama menininkė idėjų semiasi iš protėvių paveldo, įtraukdama baltiškų motyvų, pasakojimų apie migraciją ir transformaciją, kurie tapo autobiografine jos hibridinės australų ir lietuvių tapatybės tyrinėjimo dalimi.

Išradinga: niekam nereikalingi butelių kamšteliai virto meno kūriniais. J. Cininas asmeninio archyvo, Kauno paveikslų galerijos, G. Keturakytės nuotr.

„Pasiilgstu Lietuvos. Jaučiuosi taip, lyg gyvenčiau lygiagrečius gyvenimus. Vieną – Australijoje, kur gimiau ir užaugau, o kitą – Lietuvoje, kuri eina per mano DNR ir traukia širdį. Abi vietos yra mano namai. Su vyru, kuris taip pat yra australas-lietuvis, dažnai kalbėdavomės, kad gyvensime Lietuvoje ištisus metus ir patirsime visus metų laikus. Deja, tai padaryti sunku, kai yra seni tėvai ir mylimas šuo. Vis dėlto grįžtame, kai tik galime“, – Australijos lietuvė ir M. K. Čiurlionio brolio Stasio provaikaitė J. Cininas džiaugėsi tais retais kartais, kai gali būti Lietuvoje ir savo darbais prabilti į vietos žmones.

Paklausė savo širdies

Su Jazmina apie žvirblį ir alų nekalbėjome – vertinti darbus palikome galerijos lankytojams, o lagerfonų skambesį – muzikologams. Šįsyk buvo kur kas įdomiau išgirsti apie pačią kūrėją.

„Kiek prisimenu, dar vaikystėje piešiau ir kūriau daiktus. Mano mama visada megzdavo, siūdavo, nerdavo ir apdirbdavo medieną. Daugelį šių įgūdžių ji man perdavė nuo mažens“, – sakė tarpdisciplininių vizualiųjų menų kūrėja J. Cininas.

Vidurinėje mokykloje Jazmina buvo susikoncentravusi į tiksliuosius mokslus. Tikėjo, kad jos laukia mokslininkės išradėjos ateitis ir rimtas darbas. Tiesa, viskas susiklostė ne pagal proto, o pagal širdies scenarijų.

„Baigusi dvylika klasių pasirinkau gamtos mokslų studijas, bet po kurio laiko nusprendžiau padaryti metų pertrauką. Ji prasitęsė iki trejų, nes dirbau populiariose meno parodose. Paskui penkerius metus važinėjau į Lietuvą, Skandinavijos šalis, Afriką, Jungtinę Karalystę, kol galiausiai, būdama maždaug 22-ejų, nusprendžiau studijuoti meną, – tai, anot J. Cininas, buvo didžioji jos svajonė, kuriai dėl tam tikrų priežasčių nebuvo lemta iškart išsipildyti. – Negalėčiau atsakyti į klausimą, kuo kitu, jei ne menininke, norėčiau būti. Manau, man patiktų garsinti dokumentinius filmus arba garso knygas, bet tik tuo atveju, jei kartu galėčiau kurti meną. Neįsivaizduoju savęs kitame amplua, todėl dažniausiai fantazuoju su priemonėmis, į savo kūrybą įtraukiu daugiau atlikimo elementų.“

Vardas – nuo jazminų

Kol pokalbis neįsibėgėjo, paklausiau apie vardo kilmę. Augalą jazminą pažįstu, o štai vardą Jazmina išgirdau pirmą kartą.

„Gimiau gruodžio mėnesį, o juk Australijoje gruodis – vasara. Aplink žydi jazminai. Žiūrėdama į juos mama nutarė mane pavadinti Jazmina“, – kalbėjo grafikė, ryški ne tik savo išskirtiniu vardu, bet ir dėl sudėtingų linoraižinių – darbų, atliktų iškiliaspaudės grafikos technika, kai rankiniu būdu raižant linoleumą gaminamos klišės, kurios vėliau atspaudžiamos ant popieriaus. Kuo daugiau spalvų naudojama piešinyje, tuo šis procesas yra sudėtingesnis.

Nors vienas seniausių spaudos būdų Lietuvoje įaugęs į kūrėjos kraują, ji atvira iššūkiams. Šie neleidžia užsibūti vienoje vietoje ir padeda plėsti akiratį. J. Cininas praktika išsiplėtė ir apima performansus, sudėtingas menininkų knygas iš išmestos spaudos efemerijos.

„Visai neseniai pradėjau glaistyti ant rastų paviršių, plastiko atliekų. Galvoju apie pynimą iš panaudotų vokų. Beje, pastarąjį kartą būnant Kaune šovė mintis padaryti kybančią alaus kamštelių sieną. Tam man reikėjo daugiau kaip 400 kamštelių, kuriuos sujungiau rankomis“, – nors buvo daug krapštymosi, kūrybos procesas, anot J. Cininas, buvo įdomus ir įtraukiantis, o kamštelių paieškos priminė smagų nuotykį. Didžiąją dalį jų esą parūpino kavinė „Kultūra“, įsikūrusi Kauno paveikslų galerijos kaimynystėje.

Kūryba: Australijos lietuvę (kairėje) įkvepia baltiški motyvai. J. Cininas asmeninio archyvo, Kauno paveikslų galerijos, G. Keturakytės nuotr.

Geros sąlygos mūzoms

Žiūrėdama į alaus butelių kamštelius, virtusius pelėdomis, žirgais ir kitais gyviais, bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodo studija, kurioje sukasi menininkė. Įtariau, kad ten gausu medžio drožlių, lino atraižų, plastiko atliekų ir įvairių įrankių.

„Gėda sakyti, bet kai dirbu prie kokio nors projekto, aplink mane gali būti didelė netvarka. Ypač kai dirbu su meninėmis knygomis“, – grafikė sakė jas gaminanti koliažo principu iš aplinkoje rastų medžiagų. Tarkime, panaudotų vokų, sąskaitų, reklaminių skrajučių, nereikalingų enciklopedijų iliustracijų ir pakuočių. Autorė knygas gamina medžiagas pjaustydama peiliuku, o vienos knygos gamyba užtrunka net iki keturių mėnesių. Galutinis rezultatas – antram gyvenimui prikeltos, povandeniniu pasauliu, pilnu gyvūnų mišku ar tautiniais ornamentais virtusios popieriaus skiautės.

Kūrybos chaosas, J. Cininas teigimu, nėra nuolatinė netvarka. Menininkės studijoje Melburne sienos yra švelnios samanų spalvos, ant jų kabo įvairūs menininkų kūriniai. Jų, beje, apstu ir jos namuose. Grindys studijoje išklotos minkštais ir mielais kilimėliais. Tyla studijoje retai spengia. Kur kas dažniau čia girdisi elektrinis pjūklas ar šlifuoklis. Kai įrankiai ilsisi, studijoje pasigirsta užsienio kalbų.

„Prieš septynerius metus teko tris mėnesius praleisti Estijoje. Pasistengiau iš anksto pramokti estų kalbos ir per daug nepamiršti. Su Karališkojo Melburno technologijos instituto, kur dėstau, studentais planuoju kelionę į Japoniją, todėl pastaruoju metu per jutubą klausiausi daugybės japonų kalbos vadovėlių. Kai mano smegenys nebegali susidoroti su japonų kalbos gramatika, pereinu prie estų kalbos pamokėlių ir filmų ar lietuviškų televizijos laidų. Kai man tiesiog reikia energijos tęsti, tada pereinu prie muzikos, bet ir tada dažniausiai stengiuosi ką nors rasti lietuvių kalba!“ – J. Cininas tikino, kad tokia atmosfera tinkama ne tik jai.

Linoraižiniai: menininkė smarkiai išplėtojusi moterų-vilkolakių temą. J. Cininas asmeninio archyvo, Kauno paveikslų galerijos, G. Keturakytės nuotr.

Mūzoms, kurios, atrodo, taip pat kalba lietuviškai, sąlygos studijoje labai patinka, dėl to čia gimsta įstabių darbų.

Įkvėpimas – iš Lietuvos

Paklausta, kas padeda išsaugoti lietuvybę, J. Cininas neslėpė, kad tam labai daug įtakos turi aktyvi ir stipri lietuvių išeivijos bendruomenė, choras ir lietuviško folkloro ansambliai. Vieno iš jo narė yra ir pati J. Cininas. Drauge su savo vyru moteris dainuoja ansamblyje šiuolaikinio folkloro grupėje „Pamesta klumpė“. Veikla anapus Atlanto, kelionės į Lietuvą ir pokalbiai su čia gyvenančiais žmonėmis yra pats geriausias būdas išsaugoti lietuvių kalbą ir ryšius su lietuvišku identitetu.

„Neabejotinai, didžiausias mano įkvėpimas yra lietuviškas paveldas. Jis įsiskverbia į viską. Mano geriausios idėjos kyla tada, kai prieš akis turiu vaizdinių nuorodų arba skaitau baltų folklorą, – kalbėjo grafikė, kuriai labai svarbus besaikio vartotojiškumo mažinimas ir tvarumas. – Butelių kamšteliai, plastiko pakuotės, verslo vokai – dažnu atveju pačios medžiagos pakursto kūrybiškumą. Imi galvoti, kaip visa tai panaudoti ir sukurti kažką neįprasto, išskirtinio, kas nustotų būti šiukšle ir taptų brangiu daiktu.“

Jazminai puikiai sekasi tai daryti. Jos darbai keliauja po visą pasaulį ir puošia ne vienus namus. Paklausta, ar kuria pagal užsakymus, J. Cininas tikino, kad pirmenybę teikia savo užgaidoms, tačiau prireikus gali būti labai lanksti ir sukurti tai, ko prašo užsakovas.

„Koks yra žmogus, kuris renkasi mano kūrybą? Drąsus? Ryškus? Reiklus? Paprastai tai yra kiti menininkai, todėl jiems tinka visi išvardyti punktai. Dar noriu pabrėžti, kad visi jie turi labai gerą skonį“, – šypsojosi J. Cininas.