J. Andrejevas – mokytojas iki paskutinio atodūsio

– Žinau,  kad pas tėvą visada verždavosi mokiniai – ar jis dėstytų Ispanijoje, ar Balio Dvariono mokykloje, ar Muzikos ir teatro akademijoje. Tai ypatinga dovana, esant garbaus amžiaus, sugebėti vis dar būti aktualiam, mylimam ir reikalingam jauniems žmonėms. O ryškiausias epizodas iš jo mokytojo veiklos yra paskutiniai jo gyvenimo mėnesiai. Jau mirtinai sirgdamas, iškankintas ligos, jis sukaupdavo paskutines jėgas ir eidavo į paskaitas. Kelis kartus jam neužteko jėgų net užlipti laiptais ir mano brolis Balys surasdavo jį sėdintį laiptinėje be jėgų. Praktiškai parnešdavo jį namo, o po kurio laiko tėvas vėl bandydavo stotis ir eiti pas savo studentus.

Mano violončelė kentėdavo, kišama tarp troleibuso durų, kad nutrūktų stygos, o brolio pianino pamokos baigdavosi mokytojų ašaromis.

– Kodėl jūs netapote muziku? Neretai vaikai eina tėvų pėdomis – jūsų tėtis, kaip ir senelis Rostislavas Andrejevas, tapo muziku.

– Turbūt mes su broliu esame didžiausios muzikinės tėvo nesėkmės. Kadangi abu buvome sunkiai suvaldomi Žvėryno kiemų berniūkščiai, tai visos pastangos mus sudominti muzika nueidavo perniek. Mano violončelė kentėdavo, kišama tarp troleibuso durų, kad nutrūktų stygos, o brolio pianino pamokos baigdavosi mokytojų ašaromis. Tėvas kurį laiką intensyviai bandė mus priversti muzikuoti, nes matė kažkokius gabumus, bet mūsų nenumaldomas noras, kuo greičiau atsidurti gatvėje ar ant kokio Žvėryno stogo, buvo stipresnis už tėvo kantrybę.

– Kiek jums svarbi toji per tėvą einanti muzikinė linija?

– Svarbi kaip tam tikras vaikystės fonas. Prisimenu, kaip tėvas užsidarydavo savo darbo kambaryje ir ištisas dienas praleisdavo prie pianino šlifuodamas naujus kūrinius. Tie vis atsikartojantys akordai, melodijų nuotrupos, pabiri garsai ar muzikinės kaskados, skambančios už uždarų durų, negalėjo neveikti vaikiškos sąmonės. Negaliu pasakyti, kad mane tai žavėjo, greičiau buvo kažkiek baugiai nesuvokiama ir paslaptinga, tokia garsų laboratorija, dingstanti kambario erdvėje ir išliekanti tik pieštuku išmargintose penklinėse. Matyt, svarbi ne pati muzikos linija, o kažkoks kūrybos genas, neišvengiamai persiduodantis iš kartos į kartą.