Į teatro sceną sugrįžusi „Silva“: nauji balsai ir spalvos

Iššūkiai kūrėjams

Rampos šviesą pirmą kartą išvydusi sunkiu pokario metu – 1946-aisiais, tuomet žiūrovų simpatijas pelniusi publikos pamėgtais atlikėjais pagrindiniuose vaidmenyse, "Silva" netruko tapti teatro repertuaro numylėtine. Ją skirtingi režisieriai statė vėl ir vėl, pasirinkdami vis kitą požiūrio tašką. Ko gero, tarp gerbėjų atsirastų ne vienas žiūrovas, matęs daugiau nei vieną "Silvos" inerpretaciją Kaune. Tad vyresnė karta veikiausiai turi susiformavusių vaizdinių, kaip turėtų atrodyti šis spektaklis, o tai gerokai pasunkina užduotį naujai statomo spektaklio kūrėjams.

Beje, ir pats operetės žanras, turintis tam tikrą semantiką, kelia nemažų reikalavimų: itin išpopuliarėjusi prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą ir buvusi atsvara ekspresionistiniais keliais tuomet pasukusiai rimtajai operai, ji publiką gausiai linksmino tarpukariu. Tačiau vėliau į Europos muzikinio teatro sceną drąsiai žengė operetės brolis miuziklas, publiką pavergęs populiariosios ar roko muzikos garsais.

Šiomis dienomis operetė dažnai traktuojama kaip gana senovinis pramoginis žanras, kurį norintiems sušiuolaikinti ar suaktualinti tenka gana sunki užduotis – mat ne tik muzikinė kalba, bet ir veikėjų portretai, ir žmonių santykiai, ir pačios situacijos neišvengiamai nukelia į praeitį.

Vasario 8-ąją į pasaulį išleistos naujosios "Silvos" režisierė Rūta Bunikytė atsvaros tašku pasirinko fokusą į pagrindinių herojų gyvenimo aplinką. "Juk tai, ką darome, su kuo bendraujame, kur gyvename, kuria ir mus pačius", – sakė ji. Norėdama atkreipti dėmesį į tai, kaip aplinka kuria personažus ir jų istorijas, ji pabrėžė, kad tai, ką matome scenoje, priklauso nuo taško, į kurį sutelkia dėmesį ir pats žiūrovas. Toks filosofinio atspalvio turintis režisūrinis požiūris, ko gero, labiau būtų būdingas miuziklo žanrui. Kita vertus, tai ir būdas naujai pateikti operetę, suteikti šiam žanrui tam tikro žaismingumo ne vien pačiame naratyve ar komiškai pateikiant personažus, bet tarsi pažvelgiant į situacijas ir socialinį kontekstą iš šalies ir taip priartinant prie esamo laikmečio.

Solistų pasirinkimai

Operetė – dinamiškas žanras, kuriame aplinka ir situacijos keičiasi greitai, paversdamos personažus daugialypiais, kartu keldamos sunkias užduotis solistams. Be abejonės, I.Kálmáno "Čardašo karalienėje" didžiausias muzikinis ir dramatinis krūvis tenka Silvai, kuria vasario 15-ąją Kauno valstybiniame muzikiniame teatre tapo jaunoji solistė Marija Arutiunova.

Scenoje ji buvo visokia – lyriška ir koketiška, subtili ir vulgari, mylinti ir nekenčianti. Su muzikine medžiaga solistė susitvarkė išties puikiai, o pagrindinis jos sėkmės koziris, ko gero, buvo jaunatviškai gaivališkas žavesys, sukūręs žavingai paslaptingos merginos paveikslą – išsyk naivios ir gudrios. Jos mylimasis Edvinas (Ramūnas Urbietis) sukūrė gana vienpusį, tačiau irgi ryškų personažą – buvo rimtas ir lyriškas, nors tokios interpretacijos lyg ir reikalauja pats siužetas.

Komiškajam flangui ryškiai atstovavo Martynas Beinaris, atlikęs mergišiaus Bonio partiją. Jam teko gana sunki užduotis – ne tik dainuoti, bet ir šokti, laidyti juokelius, išdarinėti įvairias grimasas. Šis palaidūnas Bonis gerokai dvelkė vaikišku naivumu, šiam personažui suteikusiu savitumo.

Kontrastingai sukurtus personažus tikriausiai galima būtų pavadinti stipriąja šio "Silvos" pastatymo puse, nes būtent jų charakteriai atmintyje išlieka labiausiai.

Operetės žanro specifika yra lengviau sukramtoma publikai, o atlikėjams – atvirkščiai: kelia nemažai užduočių. Mat taip jau yra, kad operose ar miuzikluose apdainuojamos meilės dramos ir kuriami sudėtingi žmonių santykiai yra aktualūs visiems laikams, o štai humoro supratimas besikeičiant socialiniam kontekstui gerokai kinta.

Be to, operetės solistams tenka ne vien tik dainuoti, vaidinti ir šokti, bet ir gana daug kalbėti – turint omenyje, kad operos solistai nėra profesionalūs dramos teatro aktoriai, tai gali virsti rimtu iššūkiu. Tai nesunku buvo pastebėti ir pastarojoje "Silvoje". Jau minėtieji M.Arutiunova, R.Urbietis ir M.Beinaris kuo puikiausiai susitvarkė su muzikinėmis partijomis, tačiau kalbamuosiuose dialoguose jie jautėsi kiek ribotai.

Šiame kontekste stipria atsvara tapo Dramos teatro aktorius Ramūnas Šimukauskas, atlikęs visai nedainavusio Vilhelmo Egembergo vaidmenį. Tai buvo pats komiškiausias "Silvos" personažas, gerokai papildęs vaidybinį spektaklio naratyvą. Jo pašonėje ypač žavėjo Giedrė Juknevičiūtė – ponia Egemberg. Šie abu buvo labai ryškūs ir sudarė puikų tandemą – hiperbolizuotai gyvenimiška pora ne tik ne kartą privertė nuoširdžiai nusijuokti, bet ir priminė realybės puotose gerokai pasilinksminti mėgstančias pagyvenusių žmonių poreles.

Charakteriai ir spalvos

Kontrastingai sukurtus personažus tikriausiai galima būtų pavadinti stipriąja šio "Silvos" pastatymo puse, nes būtent jų charakteriai atmintyje išlieka labiausiai. Bene labiausiai nustebino Rita Preikšaitė, kūrusi Anhildos Valerhaim vaidmenį –  šioje operetėje ji atsiskleidė kaip ypač žavi ir charakteringa ponia, ryškiai ir organiškai jungusi visus jos vaidmeniui reikalingus dėmenis – dainavimą ir vaidybą. Abiejuose parametruose ji buvo profesionali ir užtikrinta, tarsi šis vaidmuo būtų parašytas specialiai jai.

Ingridos Kažemėkaitės Stasi Egemberg sužibėjo blondinišku naivumu, o situacijas pagyvino ir publiką juokino Dainiaus Bervingio įkūnytas Rondsdorfas.

Tokia gausi spalvingų personažų paletė sutinkama toli gražu ne kiekviename spektaklyje. Ir vis dėlto, nepaisant to, pirmasis spektaklio veiksmas buvo gana statiškas ir tamsus – atrodė, solistai šiek tiek susikaustę, situacijoms trūksta dinamikos, kostiumuose (autorė Kotryna Daujotaitė) nepakanka spalvų, šokėjos šiek tiek svyruoja, o dekoracijos visai nekeičiamos. Tačiau antrame veiksme aplankė visai kitoks įspūdis. Mizanscenos pasipildė naujais komiškais personažais, solistai rodėsi labiau užtikrinti, dekoracijos ir kostiumai subtiliai įsikomponavo į kuriamas situacijas, kartu ir atliepdamos prieškario Europos madas.

Gali būti, kad šiai "Silvai" tereikia laiko įsivažiuoti ir ji taps originaliai jaunatvišku spektakliu. Beje, būtent jaunatviškumą ir galima būtų įvardyti kaip išskirtinį šio pastatymo bruožą – juk ne tik didžiąją dalį pagrindinių vaidmenų atlikėjų, bet ir režisierę R.Bunikytę dar galima vadinti scenos naujokais.

Kitų teatro spektaklių kontekste šis išsiskiria šiokiu tokiu kuklumu – tarp solistų nežiba populiariosios muzikos pasaulyje gerai žinomų atlikėjų pavardės, scena nėra perkrauta dekoracijų, vaizdo instaliacijų ar specialiųjų efektų, kostiumai – skoningi, tačiau nerėžiantys akies, o šalia to išlaikoma ir smetoniškojo stiliaus dvasia. Tad ši "Silva" – kitoniška ne tik nei kitos "Silvos", bet ir kiti teatro spektakliai, ir tikėtina, kad ilgainiui taps įvairių kartų "Čardašo karalienės" gerbėjų favorite.