I. Simonaitytė – vieniša uola staugiančios jūros pakrantėje

Sielos ir kūno skausmai

Prisiminti, o gal ir iš naujo atrasti I. Simonaitytę, jos asmenybę ir kūrybą šiemet kviečia ir Maironio lietuvių literatūros muziejus (Rotušės a. 13, Kaunas) su gausybe netikėčiausių renginių, parodų ir edukacijų, skirtų I. Simonaitytės gimimo metams paminėti. Nuo vasario 23-iosios bus galima aplankyti parodą „Ievos Simonaitytės gyvenimo kambarys“ ir išvysti unikalius eksponatus: laiškus, rankraščius, knygas, praeitimi alsuojančius daiktus, asmeninį garderobą, mažiau matytas rašytojos gyvenimo fotografijas, pajusti to meto atmosferą.

Ėtmė Simonaitytė neištekėjo už dukters tėvo turtingo ūkininko Jurgio Stubros, tad su ne santuokoje gimusia Ėvike, neturėdamos savo namų, keliavo iš trobos į trobą. Kai dukra Ieva tapo žymia rašytoja, bendrauti panoro ir tėvas. Vėliau, Ėtmei sukūrus šeimą su kataliku žemaičiu Endrikiu Budriu, jų namuose Ėvikei taip pat neatsirado vietos. Jai teko glaustis pas motinos gimines, kurie nebuvo turtingi – viename ankštame kambaryje glaudė ne vieną alkstančią burną.

Paaugusi Ėvikė prižiūrėjo šeimininkų vaikus. Vasaromis, šiltomis ir saulėtomis dienomis, kai mažai raišai mergaitei po ilgos žiemos norėdavosi su kitais vaikais jei ne lakstyti po laukus ir pievas, tai bent pasišildyti saulėje, tekdavo kambario kampe supti vygį... Šie ir kiti vaikystės potyriai ir trauminės patirtys nugulė romanų puslapiuose: „Taip ir pasodino Rožę prie vygio. Nubalo Rožė dar daugiau negu anksčiau. Liovusi skaudėti kojelė vėl pradėjo iš naujo smelkti. Kaži kaip prie vygio netikėtai užsigavo, ir taip susopėjo, net ašaros ištryško. <...> Ir taip praverkta, ir taip prakentėta visa vasara stuboj. Žaliosios pievos su margais žiedais, linksmosiomis pleštekutėmis ir auksinioji saulė – beliko tik svajonė“ („Aukštujų Šimonių likimas“). Dar vaikystėje susirgusi kaulų tuberkulioze, likusi raiša, šešis kartus susilaužiusi savo biedną kojelę, daugybę laiko praleido gydymo įstaigų palatose Lietuvoje ir užsienyje.

Namuose: I.Simonaitytė savo bute. Kaunas. 1957 m. / Muziejaus nuotr.

Lemtingas sprendimas

Vienišumas tapo nuolatiniu talentingos moters palydovu, suformavusiu ir jos charakterį. Vaikystėje, kai augo be tėvo skurde ir nepritekliuje, kai nelankė mokyklos, nes bijojo leisti mergelę dėl silpnos sveikatos, kai neturėjo savo nuolatinių namų, buvo stumdoma giminių kaip nereikalinga našta.

Ironiška, tačiau tie patys artimiausi giminės – lietuvininkai, nusprendė mergaitės likimą, išleido į Klaipėdą mokytis siuvėjos amato: „...tegul eina tarnauti pas ūkininkus, kaip ir mes tarnavom (betgi smarkiau pakrutėjus tinsta ir pamėlynuoja koja); gerai būtų išmokyti siuvėjos amato (kas mokės?); o gal surasti septyniolikmetei senbernį ar našlį (jaunas neims šlubės)“. Pramokusi siūti, galėjo išsilaikyti, po truputį įsitraukė į lietuviškų organizacijų Klaipėdos krašte veiklą, ėmė rašyti spaudai.

Kūryba skleidėsi lėtai it rožių, kurias labai mėgo I.Simonaitytė, žiedai, kol pražydo visu ryškumu. Po daugybės eilėraščių ir apsakymų publikacijų spaudoje 1924 m. pradėjo rašyti apie tai, ką geriausiai žinojo ir jautė – apie Mažosios Lietuvos likimą. Niekas jos neskatino parašyti būtent tokį kūrinį, priešingai, klaipėdiečiai išklodavo tiesiai į akis: eilėraščiai – prasti, apsakymai nuobodūs. Rašytoja nepasidavė ir atėjus laikui ėmėsi didelio veikalo – parašė romaną „Aukštujų Šimonių likimas“.

Draugystė: I.Simonaitytė su moksleiviais prie vaišių stalo savo vasarnamyje. Priekulė. Apie 1971 m. / Muziejaus nuotr.

Vėliau I.Simonaitytė autobiografinėje knygoje „Nebaigta knyga“ (1965) apie savo jausenas rašė: „Jeigu neišdėsiu ant popieriaus, sprogs galva – man taip atrodo.“ Romaną, kuriame vaizdavo vienos genties, kelių kartų likimą Mažojoje Lietuvoje, I.Simonaitytė rašė dešimt metų – 1935 m. gruodžio 16 d. jis buvo išspausdintas tuo metu dideliu 3  000 egzempliorių tiražu ir apdovanotas pirmąja Valstybine premija.

I.Simonaitytės kūryba – autobiografiška. Kiekviename rašytojos sukurtame tipaže galima atrasti ir dalelę jos pačios savasties.

Šis romanas tapo autorės vizitine kortele, nes alsavo (ir tebealsuoja) begaliniu nuoširdumu, žodžio tikrumu ir atskleidė Didžiajai Lietuvai menkai žinomą ir visiškai nesuprantamą mažlietuvių gyvenimo koloritą: „Jaunasis Šimoniukas gimęs Aukštujuose, kur žiemą speigai laužo tvoras, trupina medžių šakas; kur vėjai ūžia ir švilpia pro ausis lyg vaikai išdykėliai, vis rieškutėmis mėtydami smiltis į akis; kur viesulai verčia medžius iš šaknų ir drasko šiaudinius stogus; kur, kelmus raudamas, žmogus sustingsta ir pučia į kumščius, norėdamas atšildyti sušalusius pirštus“ („Aukštujų Šimonių likimas“).

Neatvėrusi savo širdies

I.Simonaitytę, savamokslę rašytoją, Vanagų kaimo siuvėją, užgriuvo milžiniška šlovė: knygos buvo leidžiamos didžiuliais tiražais, verčiamos į užsienio kalbas, parengtas „Raštų“ šešiatomis, kuriami filmai, rašytoja domėjosi žurnalistai, jos gyvenimą stengėsi užfiksuoti fotografai, lankėsi moksleivių ekskursijos – autorė tapo gyvąja klasike.

Jaunystė: I.Simonaitytė su savo seserimi (kito tėvo) Marija Budryte-Šiliauskiene. Apie 1930 m. / Muziejaus nuotr.

Dėmesys ir džiugino, ir vargino, tad, būdama maždaug keturiasdešimties, I.Simonaitytė atsidėjo vien rašymui, jai buvo paskirta pensija. Viena po kitos pasirodė knygos „Pavasarių audroj“ (1938), „Vilius Karalius“ I d. (1939), „Be tėvo“ (1941), „Pikčiurnienė“ (1953) ir kitos.

I.Simonaitytės kūryba – autobiografiška. Kiekviename rašytojos sukurtame tipaže galima atrasti ir dalelę jos pačios savasties. Naujas menininkės psichologinis tipažas – stiprus, atkaklus, išdidus, kupinas savigarbos, nepalaužiamo gyvastingumo, niekam nenusileidžiantis, kartais piktas ir agresyvus.

Nors gyvenime buvo didžių meilės atradimų ir nusivylimų, pati autorė nenorėjo savo širdies nešioti ant delno, todėl autobiografinėse knygose tik žodeliu kitu užsiminė apie jaunystės metų simpatijas: „Aš ne iš tų, kurie mėgsta atverti savo širdį tarsi kiemo vartus, pro kuriuos įeina ir išeina kas tik nori...“ Nors kartais galime pajausti romantiškas, gal net valiūkiškas nuotaikas: „Žiūrėjau į jį kaip į kokį dievą. Tikrai būčiau galėjusi kryžiumi sudėti pirštus, tarsi maldai. <...> Jo balsas, tikrai neperdedant, buvo toks, kad būtum galėjęs klausytis ir ilsėtis, tarsi švelnaus vėjo dvelkime. Bet šitą visą harmoniją sugadino jo žmona. Negraži, stora, tranki, sena, daug senesnė už Kristupą, boba.“ („...O buvo taip“).

Autoritetas: Priekulės vaidintojų būrelis. Iš kairės antra I.Simonaitytė, trečias – Vydūnas. 1929 m. / Muziejaus nuotr.

Meilės jausmas rašytojai buvo svarbus ir apie tai gražiai ir jautriai rašė savo romanuose: „Ji amžina, ji buvo, ji bus. Ji atkelia vartus į nežinomą auksuotą pasaulį jaunuoliams...“ („Aukštujų Šimonių likimas“). Gyvenime I.Simonaitytė taip ir liko vieniša uola staugiančios jūros pakrantėje, anot rašytojos bičiulės Onos Pajedaitės, vieniša ne tik savo krašto, bet ir visos Lietuvos pakrantėje... Kaip uola, į kurios stiprybę ir talentą gali atsiremti kartų kartos.

Kas? Parodos „Ievos Simonaitytės gyvenimo kambarys“ atidarymas. Muziejininkų pasakojimus apie rašytoją lydės Andriaus Morkūno atliekamos Mažosios Lietuvos krašto dainos ir giesmės.

Kur? Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Kada? Vasario 23 d. 16 val.