Į Lietuvą atvyksta žinoma akrobatų trupė: pasirodymą surengs šešių metrų aukštyje

„Kai kybai virš tuštumos, galvoje ir širdyje kyla labai daug klausimų“, – pripažįsta už „Rhizome“ vairo tvirtai stovinti ištvermės akrobatė ir meno vadovė Chloé Moglia. Jos kurtą pasirodymą „Tenace Blue“ bus galima išvysti Kaune rugpjūčio 5–11 vyksiančiame festivalyje „ConTempo“. Septynias dienas truksiančioje programoje – daugiau nei 45 šokio, cirko ir teatro pasirodymai ir daugiau nei 30 valandų scenos patirčių.

– Lietuvoje trupė „Rhizome“ pirmą kartą pasirodė dar 2021-siais, paskui – 2022-iais, Kaunui švenčiant Europos kultūros sostinės titulą. Į Lietuvą sugrįžtate jau trečią kartą. Smalsu, kaip jaučiatės Kaune ir kokį ryšį su mūsų publika spėjote sukurti?

– Pasirodyti Kaune – didžiulė laimė, nes festivalio komanda yra puiki ir su jais dirbti vienas malonumas. Prieš „ConTempo“ apie Lietuvą žinojau nedaug, bet jau spėjau suprasti, kad ši šalis turi turtingą istoriją. Jaučiu, kad Kaune paaugu ir kaip žmogus, ir kaip artistė.

Ryšys su publika priklauso nuo kiekvieno festivalio kuriamos atmosferos. O ji visuomet skirtinga. Net ir kelis kartus pasirodant toje pačioje vietoje, rezultatas gali nustebinti. Sakyčiau, kad publika yra tikra mistika.

– Trupės meno vadove esate jau 15 metų. Kaip kilo mintis suburti menininkus ir ištvermės akrobatus?

– Kai kūriau „Rhizome“, galvojau apie nedidelę grupę žmonių, kurie dirba nepriklausomi nuo įvairių institucijų, vengia viešumo ir pernelyg didelio dėmesio. Bet per tuos metus daug kas pasikeitė. Visų pirma, supratome, kad su trupe kursime ten, kur viskas ir prasidėjo – nedideliame Prancūzijos miestelyje Tredjone. Vis dar manau, kad „Rhizome“ prarastų savastį, jei įsikurtume kur nors kitur, pavyzdžiui, Paryžiuje. Tredjonas tapo ištvermės akrobatų sostine. Čia kasmet rengiame festivalį, į kurį susirenka akrobatai ir menininkai, o savo pasirodymus dovanojame vietiniams gyventojams, taip kurdami bendruomeniškumo jausmą. Atsiskleisdami žiūrovams transformuojamės ir mes patys.

Kiekvienas žmogus turi gebėjimą kyboti, tačiau privalome treniruotis, kad šiuos gebėjimus pažadintume.

– Kas jungia visus šiuos kūrėjus? Kokios pagrindinės jus vienijančios vertybės, požiūris?

– Prancūzų kalboje yra posakis „tenir bon“, kuris lietuviškai reikštų laikytis stipriai. Norėdami kyboti, turime giliai kvėpuoti ir atsipalaiduoti. Galbūt nuskambės keistai, tačiau tai įrodėme jau ne vieną sykį – tam, kad laikytumeisi, turi žinoti, ką gali paleisti.

Žinoma, labai svarbu ir tikslumas – stengiamės išgryninti ir įvaldyti smulkiausias pasirodymo detales. Velnias slypi detalėse – pradedu tai ne tik suprasti, bet ir jausti. Akrobatai turi būti labai atidūs vieni kitiems. Mūsų tarpusavio ryšys pasirodymų metu yra labai gilus ir prasmingas, tačiau ir kupinas didelės rizikos. Turiu nuolat galvoti apie trupėje esančius žmones, jų santykius, eksperimentuoti – deja, tokių dalykų mokykloje ar universitete neišmoksi.

– Kaip šiame pasaulyje atsidūrėte jūs pati? Kokia buvo šio kelio pradžia?

– Manau, kad esame beždžionės (juokiasi). Juk viskas ateina iš mūsų protėvių. Kiekvienas žmogus turi gebėjimą kyboti, tačiau privalome treniruotis, kad šiuos gebėjimus pažadintume. Kai buvau maža, labai mėgau karstytis po medžius. Lankiau gimnastikos treniruotes, tačiau tuo, ką dariau, nebuvau patenkinta tol, kol atradau cirką.

Kai kybai virš tuštumos, galvoje ir širdyje kyla labai daug klausimų. Gyvenimas, mirtis... Visa tai suteikia erdvę jausti, svajoti, žvalgytis aplinkui ir būti dėkingam už tai, kad esi gyvas. Tikriausiai norėjau šia patirtimi pasidalyti ir su žiūrovais.

– Kaip iš akrobatės tapote meno vadove?

– Šis perėjimas buvo ilgas ir nelengvas. Jis tebevyksta. Mokausi naujo vaidmens ir tuo pačiu vertinu įgūdžius, kurie leistų pasirinkti visai trupei tinkamą kryptį. Tokią, kuri padėtų išvengti nelaimės, tačiau būtų visiems suprantama. Kartais kryptį padiktuoja ir kontekstas ar kartu dirbantys žmonės. Toks kelias teikia daugiausia džiaugsmo, nes yra kupinas netikėtumų ir patirčių ir leidžia pasiekti daug daugiau, nei sugebėčiau viena.

– Kaune pristatysite pasirodymą „Blue Tenace“, kurio metu jūsų trupės akrobatę išvysime net šešių metrų aukštyje. Kokia šio kūrinio idėja?

– „Bleu tenace“ yra kūrinys, skirtas akrobatei Fanny Austry. Mačiau ne vieną jos pasirodymą ir jaučiau, kad ji dar turi ką atskleisti. Todėl „Blue Tenace“ – erdvė, skirta jai augti. Šis pasirodymas ne tik leidžia tyrinėti aplinką, bet ir ragina leistis į nuotykį kartu su muzikante ir kompozitore Marielle Chatain, kurios įrašus taip pat girdėsime.

Kuriu neturėdama aiškios idėjos – juk nieko iš tiesų šiame gyvenime nežinau. Jei suprasčiau ką nors ypatingai svarbaus, tikriausiai viską pasakyčiau paprasčiausiais žodžiais, užrašyčiau ant kiekvienos sienos.

Savo pasirodymuose stengiuosi būti nuoširdi. Aš ir kiti akrobatai leidžiamės į sudėtingas situacijas, su kuriomis sunku susitvarkyti. Ir visa tai darome leisdami žiūrovams mus stebėti. Man įdomu, kaip galime įveikti sunkumus. Išeiti iš tokių situacijų ir jose atrasti viltį – didžiulis džiaugsmas.

– Pasirodymas „Blue Tenace“ ne tik reikalauja daug fizinės jėgos, bet ir yra pavojingas. Kaip ir kiek akrobatai treniruojasi, kad pasiektų tokį meistrystės lygį?

– Fizinis aspektas yra labai svarbus, bet ne mažiau dėmesio skiriame ir proto mankštai. Turime išmokti nieko nedaryti – jei viena ranka laiko trapeciją, ką daro kita ranka? Atsakymas paprastas – ilsisi. Treniruojamės tam, kad labai aiškiai pajaustume, kas vyksta su mumis pačiais, su mus supančia aplinka. Svarbiausia, kad būtume laisvi, net jei ta laisvė reiškia esant reikalui nusileisti ant žemės, stebint tūkstantinei miniai.

– Apie ką tuo metu galvojate?

– Kybodama stengiuosi jaustis taip natūraliai, tarsi stovėčiau, todėl kartais galvoju apie tai, ką nusipirkti maisto parduotuvėje vakarienei. Ištvermės akrobatika taip pat yra ir laiko sustabdymas. Mąstai apie tai, kad esi gyvas. Vieną akimirką atrodo, kad esi savo kūne, o kitą – kad jį palieki. Visų pirma, bandome sukurti ryšį su savimi, o jei tai pasiseka, tą patį galime padaryti ir su publika. Įsivaizduoju, kad, man atliekant triukus, žiūrovai viską daro kartu su manimi. Jei aš kvėpuoju, kvėpuoja ir jie.

– Iš ko semiatės įkvėpimo kūrybai?

– Mane įkvepia viskas! Manau, kad inspiracija yra įkvėpimas, o įdėtas darbas – iškvėpimas. Negaliu nuspręsti, ką tiksliai įkvėpsiu – pasiimu visa, kas yra aplinkui. Turime įsikvėpti iš pasaulio, svajonių, žmonių, kuriuos sutinkame. Iškvėpimą kontroliuoti taip pat sunku – juk jis įvyksta net ir stipriai priešinantis…

– Kokią svarbiausią gyvenimo pamoką padovanojo ištvermės akrobatika?

– Daugybę pamokų. Pavyzdžiui, turime išmokti ne tik dirbti, bet ir ilsėtis. Tai sakydama nekalbu apie skaitymą ar naršymą telefone. Kalbu apie nieko neveikimą ir leidimą kūnui ir mintims daryti tai, ką reikia. Kartais tai gąsdina, nes šio proceso niekaip nekontroliuojame, o mintys, pripažinkime, gali nunešti labai toli.