Galerijoje „Meno parkas“ – šviesa, tamsa ir atspindžiai veidrodžiuose

Naujas pasakojimas

Įsitikinimai ir elgesio schemos, dažniausiai susiformavusios vaikystėje, lemia tai, kaip žmogus suvokia save, jį supantį pasaulį, ir daro įtaką jo savijautai, mąstymui, elgsenai. Adaptyvios schemos, kintančios pagal aplinkybes, padeda žmogui (iš)gyventi, tačiau ne visiems pavyksta turimas schemas pritaikyti prie susiformuojančių situacijų. Dėl to kyla problemų, kurios sukelia stipraus nerimo epizodus ar netgi depresiją, dingsta gebėjimas džiaugtis dalykais, jausti pasitenkinimą ir malonumą. Šie sutrikimai įvardijami terminu „anhedonija“, ją tyrinėja tokiu pačiu pavadinimu „Meno parko“ galerijoje parodą atidaręs performanso meno duetas iš Suomijos „Kainulainen & Latva“.

Parodoje „Anhedonija“ pristatomi ne tik performansų vaizdo įrašai, bet ir nuotraukos, išsamus dueto darbų, atrinktų kartu su menininke Vaida Tamoševičiūte, katalogas.

Veidrodžio simbolis turi daug reikšmių, iš kurių viena svarbiausių – gebėjimas pažvelgti iš šalies į save, situacijas, aplinką, pasaulį.

Kaip pažymima anotacijoje, per eksponuojamus kūrinius „Kainulainen & Latva“ kūryba tyrinėjama anhedonijos atžvilgiu, taip kuriant nepriklausomą meno kūrinį, atveriantį naują pasakojimą. Šis pasakojimas žiūrovui sukelia emocijų, jausmų, kurie nėra malonūs.

Žiūrint į parodoje pristatomų dueto performansų vaizdo įrašus, fotografijas, sklaidant katalogo puslapius norisi nugręžti akis, nes pasidaro nepatogu. Kūriniuose vyro ir moters kūnai objektyvizuojami, jų judėjimo laisvė, natūralus buvimas suvaržomi fizinėmis priemonėmis, performansuose gana nemažai grubių erotizuotų veiksmų. Todėl stebėti performansus – tai lyg įsiveržti į intymią dviejų žmonių erdvę.

Neįmanoma nematyti

Anotacijoje akcentuojama, kad parodoje eksponuojami kūriniai gimė tamsoje. Toji tamsa, kurioje slepiasi besitęsiantis liūdesys, niūrios mintys, nuovargis, – pažįstama daugeliui, todėl žiūrint į kūrinius sukilę jausmai ir emocijos nesileidžia nustumiami į šalį, ignoruojami.

Kūriniai gali būti nesusiję su konkrečiais žiūrovo išgyvenimais, jo patirtimis, tačiau jie suveikia kaip postūmiai. „Vaizdiniai krinta ant žiūrovo, verčia jį jausti, kad yra neišvengiama ir neįmanoma nematyti ir nežinoti to, ką jis tik ką patyrė. Tai lyg transformacijos perėjimas, tam tikras iniciacijos ritualas“, – sako V.Tamoševičiūtė.

Sukrečia: „Kainulainen & Latva“ pasakojimas žiūrovui sukelia dviprasmių, anaiptol ne pačių maloniausių emocijų. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kad iniciacija, t.y. (pa)judėjimas link šviesos, įvyktų, reikia pripažinti tamsą esant. Sąmoningas savo veiksmų, minčių, jausmų ir aplinkos stebėjimas veda prie teigiamų rezultatų. Tačiau ne visi žmonės yra linkę į savistabą, ne visiems ji atrodo svarbi, ne visi susimąsto, kas darė įtaką konkrečiam jų elgesiui vienose ar kitose situacijose ir kokios yra ar bus to elgesio pasekmės.

1 000 išdavystės atspindžių

Kaip rašoma Biblijoje, Judas apie savo poelgį už 30 sidabrinių išduoti Jėzų susimąstė per vėlai ir, nors apgailestavo dėl to, ką padaręs, o pinigus grąžino aukštiesiems kunigams, neištvėręs savo poelgio naštos pasikorė. Todėl „30 sidabrinių“ vakarietiškoje kultūroje tapo išdavystės sinonimu. Išdavystė ir įvairūs jos pavidalai, gebantys puikiai prisitaikyti prie aplinkybių, atsispindi naujausioje Eimučio Markūno instaliacijoje „1 000 sidabrinių“, kuri yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Meno parkui – 25“, skirto 25-erių galerijos veiklos metų sukakčiai pažymėti, dalis.

Instaliacija eksponuojama trečiajame galerijos aukšte, tad žiūrovui teks įveikti ne vieną laiptų pakopą, bet vaizdas, kuris pasitiks pakilus į galerijos palėpę – užburs, apsvaigins, sužavės. Jo norėsis dar ir dar.

Tūkstantis idealiai apskritų veidrodėlių, nuleistų nuo lubų, kartkartėmis sujuda kairėn ar dešinėn, pirmyn ar atgal, žaidžia šviesa, atspindi aplinkos detales. Sujungus regimą vaizdą su kompozitorės Egidijos Medekšaitės (Jungtinė Karalystė) ir atlikėjo Richardo Craigo (Airija) muzikiniu kūriniu „Nigamagamini“, garsais užliejančiu erdvę, apima malonus estetinis patyrimas.

Vis dėlto pasitikėti muzikos ir mažyčių veidrodėlių švelnumu nereikėtų. Įžengus giliau į instaliacijos erdvę matyti ant medinio objekto padėtas ryškiai raudonas kirvis. Aksominis jo raudonis kviečia paliesti, o geliantis geležtės aštrumas sustabdo, įspėja to nedaryti. Kirvio simbolis – tarsi ženklas žiūrovui nubusti iš susižavėjimo atspindžių žaidimais erdvėje.

Blizgantis pasaulis

„Kai veidrodėlių blizgesys apsvaigina, atsiveria erdvė begaliniam godumui, prasideda degradacija: moralės, sąžinės, bendravimo, aplinkos ir viso kito“, – sako menininkas.

Sukrečia: „Kainulainen & Latva“ pasakojimas žiūrovui sukelia dviprasmių, anaiptol ne pačių maloniausių emocijų. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Judas pasidavė 30-ties sidabrinių blizgesiui, todėl jo istorija žiūrovui turėtų būti pamoka. Dvasia ir moralė neturėtų būti įperkamos. Bet. Šiuolaikiniame, kaip įvardija menininkas, „blizgančiame pasaulyje“, atrodo, viskas gali būti nuperkama, todėl aplinkybės išduoti (ir būti išduotam) yra palankios.

„Išdavystė – tai sukrėtimas. Ar tai būtų artimo žmogaus poelgis, ar valstybė, išduodanti kitą valstybę dėl sotaus, ramaus gyvenimo apsimetant, kad nemato ar nesupranta agresijos kitų šalių atžvilgiu, prievartos ir įvairios iš to atsirandančios demagogijos“, – teigia E.Markūnas.

Kontekstas, į kurį žiūrovą įveda menininkas, aiškus. Tačiau instaliacija nėra vien tik nesuvokiamos, baisios, absurdiškos, nerimą keliančios šiandienos situacijos atspindys. Veidrodžio simbolis turi daug reikšmių, iš kurių viena svarbiausių – gebėjimas pažvelgti iš šalies: į save, situacijas, aplinką, pasaulį ir pamatyti dalykus atsiribojus nuo nustatytų perspektyvų ar apribotų galimybių žvilgsniui nukrypti nuo „fasado“.

Ir E.Markūno instaliacija „1 000 sidabrinių“, ir „Kainulainen & Latva“ paroda „Anhedonija“ ragina žiūrovą matyti ne detales, o esmę. Objektyvus, platus žvilgsnis gali paskatinti keisti(s). Banali tiesa: bet, norint pakeisti pasaulį, reikia pradėti nuo savęs.