Fotografas A. R. Laubas mažai žinomą Rumunijos istorijos tarpsnį parodė ir Kaunui

Jeigu kada nors važiuodami autobusu vienu iš Bukarešto prospektų pamatysite jaunus ir senus keleivius persižegnojant pagal stačiatikių papročius, ko gero, nustebsite ir pradėsite ieškoti šio veiksmo priežasties. Deja, galite jos ir nerasti: greičiausiai pro langą matysite tik aštuonių arba dešimties aukštų socialistinius daugiabučius. Atsakymą į mįslę gali pateikti Rumunijoje gimęs fotografas Antonas Rolandas Laubas.

Jau beveik 20 metų Berlyne gyvenantis menininkas ketverius metus nuolat važinėjo į gimtąjį Bukareštą, kur dirbo svarbų, bet nelengvą darbą – tyrinėjo gimtosios šalies istoriją ir režimo pėdsakus, paliktus urbanistinių pokyčių.

Tyrimo rezultatus menininkas atvežė ir į Lietuvą: Arlyje, Paryžiuje, Berlyne ir kituose Europos didmiesčiuose įvertintą parodą iki karantino galėjo pamatyti ir Kauno fotografijos galerijos lankytojai. Apie stebinantį, įdomų, skaudų ir mažai žinomą Rumunijos istorijos tarpsnį, virtusį knyga „Mobilios bažnyčios“ (angl. „Mobile Churches“) ir to paties pavadinimo paroda, kalbėjomės su pačiu fotografu A.R.Laubu (A.R.L.) ir meno kuratore Sonia Voss (S.V.).

– Kokia buvo projekto „Mobilios bažnyčios“ pradžia?

A.R.L.: Viskas prasidėjo 2013 m., kai mano partnerė – vėliau tapusi žmona – pirmą kartą su manimi apsilankė Bukarešte. Stebėdama viešąsias erdves ji atkreipė dėmesį, kad vietos gyventojai, praeidami arba pravažiuodami pro bažnyčias, pagal stačiatikių paprotį žegnojasi. Manęs tai nestebino. Tačiau Lottė pastebėjo, kad žmonės tą patį veiksmą daro ir tada, kai aplink, regis, nėra jokios bažnyčios. Tada aš jai papasakojau istoriją apie prieš keletą dešimtmečių perkeltas bažnyčias, o pats nusprendžiau labiau įsigilinti į šį man  gerai žinomą tarpsnį ir atidžiau jį patyrinėti. Taip pamažu gimė nuotraukų serija.

S.V.: Turbūt galime atsigręžti ir į praeitį: Antonas gimė ir augo Bukarešte. Nors tuo metu, kai vyko vadinamasis sistematizacijos procesas ir valdžia drastiškai siekė pakeisti miesto urbanistinį vaizdą, jis buvo vaikas, Antono atmintyje įsirėžė didžiulės konstrukcijos, kurių vaizdas jį lydėdavo pakeliui iš mokyklos.

A.R.L.: Vietiniams Bukarešto gyventojams šie veiksmai buvo labai skausminga patirtis – juk viskas vyko pačiame miesto centre ir priminė bandymą iškelti savo pačių praeitį. Architektūriškai skirtinga miesto dalis, turėjusi įvairių stilių pastatų, tokių kaip modernizmas ar art nouveau, taip pat didžiulis žydų kvartalas – viskas buvo sugriauta. Ir viskas tik tam, kad būtų galima sukurti naują, pavyzdingai atrodantį propagandinį Bukarešto architektūrinį vaizdą. Rumunija šio projekto ėmėsi nuo nulio: pradėjo griauti, kad vėliau atstatytų, performuotų centrinę miesto dalį. Vietiniams tai buvo sunku išgyventi.

– Sonia, kada jūs pirmą kartą išgirdote šią istoriją?

S.V.: Reikėtų pagalvoti (juokiasi). Žinoma, apie perkeltas bažnyčias nebuvau nieko girdėjusi ir apie jų likimą sužinojau iš Antono, kuris, kaip ir aš, daugelį metų gyvena Berlyne. Kartą mums susitikus jis papasakojo apie mažai žinomą projektą, prie kurio dirba ir už kurio, mano akimis žiūrint, slypėjo įstabus, niekam anksčiau už Bukarešto ribų nepasakotas ir nerodytas pasakojimas.

A.R.L.: Projekto „Mobilios bažnyčios“ pradžia buvo knyga: Sonia paskatino mane kartu ją sukurti. Tik vėliau viskas pamažu artėjo prie parodų ir pristatymų formos.

S.V.: Man atrodo, kad knyga yra pakankamai dažnas būdas atskleisti ne tik fotografo požiūrį, bet ir įprasminti jo ieškojimus. Šioje nuotraukų serijoje šalia bažnyčių kadrų, kurie sudaro pagrindinę dalį, atsiveria dokumentinis, istorinis lygmuo, atsiskleidžia medžiaga, kurią Antonas surinko Bukarešte. Sukūrėme Bukarešto žemėlapį, kuriame kartu su techniniais brėžiniais, rodančiais, kaip reikia atlikti perkėlimą, ir tekstais, paaiškinančiais konkrečią kiekvienos bažnyčios istoriją, pažymėtos buvusios bažnyčių vietos.

A.R.L: Įžūliausias yra ne tik istorijos absurdiškumas, bet ir, kaip aš vadinu, neverphobic aspektas – savo pačių praeities bijojimas. Man atrodo, kad nuo to kenčia visa Rumunija.

– Papasakokite apie savo vietą pakeitusias bažnyčias. Kaip vyko tas procesas?

A.R.L: Man atrodo, kad Rumunijoje gajos tradicijos paimti dalį arba visą pastatą, ypač medinį, ir perkelti kažkur kitur, paaukoti bažnyčią kitam kaimui, kai tas jos netenka. Iš vienos pusės, tai nėra kažkas labai ypatinga. Tačiau iš kitos pusės, pasakojama, kad tuo metu buvo visiškai sunaikinta trečdalis Bukarešto senamiesčio ir tai buvo didžiausia kada nors vykusi beprotybė Europoje taikos metu. Šitie pamišėliški veiksmai architektūrai padarė daugiau žalos nei Antrasis pasaulinis karas, nes tai buvo milžiniško kišimosi į miestą metas. Dėl valdžios plano, vadinamo sistematizacija, daugiau nei 20 bažnyčių, tarp jų ir trys sinagogos, buvo visiškai sunaikintos. Rinkdamas medžiagą skaičiau rangovų protokolus, kuriuose rašoma, kad Rumunijos diktatorius Nicolae Ceaușescu lankydavo juos kiekvieną savaitę, o sprendimai galėjo pasikeisti bet kuriuo metu. Tai labai primena Šiaurės Korėjos stilių. Sprendimai nebuvo priimami nuosekliai. Man tai atrodo tragedija, nes dalis senų autentiškų bažnyčių buvo sunaikintos, bet dalis naujesnių buvo išgelbėtos ir tam tikra prasme pabėgo nuo savo likimo. Bažnyčių perkėlimas vyko tiesiog jas nupjaunant ties pamatais ir specialiais bėgiais pervežant į nuošalesnes miesto vietas. Valdžios žmonės tuo metu labai didžiavosi tokiais inžineriniais sprendimais.

– Neabejoju, kad miesto vaizdas per tiek metų pasikeitė. Ar pradėjus savo tyrimą buvo lengva surasti norimus pastatus?

A.R.L: Visi miestai bėgant metams keičiasi. Šiuo atveju viskas buvo sunaikinta, gatvių pavadinimai pakeisti, kai kurios bažnyčios dabar irgi vadinasi kitaip. Ieškodamas vienos bažnyčios pagal seną pavadinimą, taksi vairuotojo buvau nuvežtas visai į kitą. Ir abu buvome teisūs. Taigi kai kurie pastatai (jų nėra tiek daug) įgavo naują tapatybę. Kita vertus, nebuvo labai sudėtinga juos rasti. Užteko tik pasidairyti aplink ir identifikuoti.

S.V.: Reikėtų patikslinti, kad Antonas parodoje kalba apie septynias bažnyčias, bet iš viso yra aštuoni pastatai, tarp kurių ir nuostabi lenkų sinagoga. Ji nebuvo perkelta, tačiau diktatūros atstovų liepimu įkalinta tarp sienų, ir tai yra dar vienas nematomumo sukūrimo pavyzdys: vykstant sistematizacijai, daugybė pastatų, žinoma, daugiausia bažnyčių ir sinagogų, buvo tiesiog paslėptos gatvėse tarp daugiabučių ar kitų pastatų, užgožusių juos. Tai tam tikra prasme gali būti paskata kalbėti ir atskleisti dar vieną svarbią ne tokios senos Rumunijos praeities problemą kaip žydų holokaustas.

A.R.L.: Tik pastaraisiais metais Rumunijos institucijos viešasis diskursas pamažu pradėjo atkreipti dėmesį į šį istorijos aspektą, tačiau apskritai apie tai nėra jokios informacijos: nei mokykliniuose vadovėliuose, nei kitose knygose. Holokausto tema yra tabu. Buvau sukrėstas susidūręs su Hitlerio melo freska, kai pamačiau, kad karininkas Ionas Antonescu, vykdęs karo nusikaltimus, yra nupieštas vienos seniausių bažnyčių freskoje šalia šventųjų. Man tai viena gražiausių Bukarešto šventovių, kurios viduje, deja, tam tikra prasme tūno nacis.

– Kas jums, kaip menininkui ir kaip žmogui, atrodo tragiškiausia visame kontekste, kalbant apie Rumuniją apskritai?

A.R.L.: Išvykau iš Rumunijos 2000 m. – netrukus po to, kai šalyje vyko prezidento rinkimai. Negalėjau susitaikyti, kad tenka rinktis tarp postalininio kandidato ir nacionalisto, todėl nusprendžiau išvažiuoti. Bet dabar, spėju, po truputį, tapus ES nare, Rumunijos laukia šviesesnė ateitis (šypsosi). Dėl to niekada nesakau niekada. Galbūt vieną dieną sugrįšiu. Aš apskritai esu optimistas. Mano žmonai taip pat patinka Bukareštas. Tačiau, kalbant apskritai, kartą Rumunijoje buvo teorija apie formas be turinio. Tai vyko XIX a., kai buvo sukurta modernioji šalis. Tada valdžia buvo kritikuojama už tai, kad tiesiog perėmė vakarietiškas pažiūras, neįvertinusi jų kritiškai. Man atrodo, kad dabar Rumunija gavo dalį Europos pažiūrų, bet kartu sabotavo. Rumunijos integracija į Europą yra jos pačios atsakomybė. Šalyje vis dar klesti korupcija ir atsakingos institucijos dėl to nieko nedaro. Į tai ir noriu atkreipti visų dėmesį savo serija „Paskutinės Kalėdos“, pasakojančia apie Rumunijos diktatoriaus N.Ceaușescu ir jo žmonos teismo procesą. Taip pat daug kas nustūmė į užmarštį Rumunijos revoliucijos teismo procesą, kur tūkstančiai žmonių žuvo dėl demokratijos ir teisės laisvai kalbėti. Tačiau niekas dėl to nekaltas, nebuvo rasti atsakingi asmenys. Tai viena priežasčių, kodėl kalbu apie tai. Bet žmonės dažniausiai nemėgsta gręžiotis į praeitį. Užtrukome 30 metų, kad grįžtume prie demokratijos. Tai ilgas ir sunkus procesas. O mano gyvenimas trumpas (juokiasi).

– Kaip jaunoji Rumunijos karta žiūri į šiuos praeities šešėlius? Kaip ji reaguoja į jūsų darbus?

A.R.L.: Prieš porą metų jauni žmonės išėjo į gatves kovodami su korupcija. Dėl jaunimo yra visiškai kita situacija. Jie įsitraukia į naujas politines iniciatyvas, labai domisi politika. Šie žmonės kovoja dėl idealų, ne tik dėl praktiškų dalykų, Bet, mano nuomone, tai yra gerai.

– 20 metų gyvenate už Rumunijos ribų. Ar „Mobilios bažnyčios“ ir „Paskutinės Kalėdos“ nėra tam tikra prasme duoklė gimtinei, atskleidžianti sudėtingą, bet svarbų santykį su ja?

A.R.L.: Kai 2015 m. pirmą kartą eksponavau savo tuo metu dar nebaigtą seriją, pirmiausia surengiau parodą Bukarešte. Norėjau savo kelionę pradėti nuo jo, nes man tai buvo svarbu. Po parodos Bukarešte galėjau projektą plėtoti ir toliau su prie jo dirbti. Žinoma, kad tai dalis to, apie ką kalbate. Jau vien tik geografinis ir istorinis aspektai – dalį mano giminaičių su tuo tiesiogiai susidūrė. Mano mamos namai buvo sugriauti, senelis patyrė cerebrinį šoką, buvo paralyžiuotas ir greitai mirė, bet jam bent jau nereikėjo matyti, kaip savomis rankomis pastatytą namą triuškina buldozeriai. Man atrodo, visi vietiniai buvo sukrėsti. Nors tuo metu buvau tik vaikas, labai stipriai tai jutau.

– Esate tarsi tų įvykių ambasadorius ir savo žinute galite pasidalyti su žmonėmis visame pasaulyje. Kaip kitose šalyse reaguojama į jūsų parodą? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti?

S.V.: Mes pristatėme parodą tokiuose miestuose kaip Paryžius, Berlynas, Arlis, Bukareštas, neseniai rodėme ją Kaune. Žmonėms tai labai įdomu, jie smalsiai domisi pasakojimu ir istorija. Įdomu tai, kad šis projektas yra labai daugiasluoksnis, atskleidžiantis daugybę skirtingų problemų, jame aiškūs urbanistinis, istorinis, politinis lygmenys. Tačiau susidūrėme su pateikimo problemomis, susijusiomis su pačiomis fotografijomis. Šios bažnyčios dabar stovi tokiose siaurose vietose, kur jas, tiesą pasakius, naudojant normalius objektyvus, nelabai įmanoma nufotografuoti. Antonas su tuo susitvarkė darydamas dvi kiekvienos šventyklos nuotraukas, padalydamas jas į dalis, skaitmeniniu būdu sujungdamas ir tam tikra prasme perkonstruodamas. Projekte gvildenama daugybė problemų, tad, priklausomai nuo eksponavimo erdvės, mes išryškiname vieną jų. Prancūzijoje parodą surengėme Sen Žermen de Prė bažnyčioje, kuri yra seniausia Paryžiuje. Daug galvojome apie scenografiją, šviesdėžes, primenančias langus, apie paveikslus. Berlyne parodą rodėme lokacijoje, turinčioje labai panašią istoriją. Kaune priešais galerijos langus stūkso Arkikatedra (šypsosi).

– Kaip jau minėjo Sonia, projektas yra labai daugiasluoksnis. Kas jums yra svarbiausia kuriant naują projektą?

A.R.L.: Aš turiu būti juo susižavėjęs. Kitaip aš nieko nedarau. Kadangi paprastai dirbu prie laikui imlių projektų, trunkančių ir besitęsiančių keletą metų, turiu nuolat jausti motyvaciją ir aistrą jiems. Tikriausiai tai labai emociška priežastis, bet taip jau yra (juokiasi). Šiuo metu dirbu prie autobiografinio projekto, kuriame paliečiu savo tėvo gyvenimą.

– Susidaro įspūdis, kad jūsų darbai labai asmeniški ir išgyventi per jūsų asmenines patirtis.

A.R.L.: Taip, juose daug biografinių motyvų. Ne visada taip dirbu, bet kai kurie projektai sukurti būtent taip. Tai man prideda motyvacijos tęsti darbą, grįžti prie jo, atlikti tyrimus, palaikyti greitį.

– Nors sakėte, kad nebegyvenate Rumunijoje, bet vis tiek esate glaudžiai su ja susijęs, ten tebegyvena jūsų tėvas. Kaip Rumunija, žvelgiant iš jūsų perspektyvos, atrodo šiandien?

A.R.L.: Man atrodo, kad Rumunija labai stipriai keičiasi. Žiūrint iš šalies, atrodo, kad Rumunijoje visada yra piko valanda (juokiasi). Visi užsiėmę, susižavėję menu, vis labiau dinamiški. Mano žmonai labai patinka ten būti. Tikiuosi ir man pačiam tai įdomiausia, kad meninė Rumunijos pusė vis stipriau augs. Viliuosi, kad jaunoji šalies karta eis toli. Bet galbūt aš viską vertinu šiek tiek arogantiškai, kadangi paprastai lankausi tik Bukarešte, beveik nebūnu kituose Rumunijos miestuose (juokiasi). Taip buvo visada, dar man gyvenant Rumunijoje. Esu gana glaudžiai susijęs su savo gimtuoju miestu. Nežinau, kodėl.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Alis...

Alis... portretas
koks durnius įkalino tą cerkvelę tarp tų monstrų?...
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių