Tokia atmosfera tvyrojo šeštadienį Kauno kino centre „Romuva“ po dokumentinio filmo "Pernelyg laisvas žmogus" premjeros apie nužudytą garsų rusų žmogaus teisių ir demokratijos gynėjų Borisą Nemcovą.
Be laimingos pabaigos, bet šviesus
Simboliška, kad filmo premjera Lietuvoje vyko vienoje iš Nacionalinio Kauno dramos teatro salių (laikinai įsikūrusi "Romuva") – sovietmečiu tai buvo viena iš simbolinių vietų kovoje už Lietuvos laisvę.
Į sausakimšą salę, kurioje prireikė ir papildomų kėdžių, atvyko filmo režisierius – nepriklausomos televizijos "Dožd" (Lietus), populiarios TV laidos vedėjas, buvęs "Newsweek" ir dabar nepriklausomo anglų kalba leidinio Maskvoje "Moscow Today" redaktorius Michailas Fišmenas, ES ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas.
Peržiūroje dalyvavo ir Jonas Jurašas su žmona Aušra Marija Sluckaite-Jurašiene, Jūratė ir Česlovas Norvaišos, Giedrius Kuprevičius, Regina Varnaitė, Egidijus Stancikas, Audronė Kaušpėdienė ir dar daug žinomų menininkų, politikų.
"Borisas Nemcovas kovojo už laisvę Rusijoje. Bet jis buvo pasaulio, taikos žmogus, todėl kovojo ir už laisvę Ukrainoje, Baltarusijoje, – teigė dokumentinio filmo režisierius M.Fišmenas. – Ir nors filmas be laimingos pabaigos, tačiau, kaip man po peržiūros sakė daugelis žmonių, tai šviesus filmas."
Intriguojantys siužetai ir unikalūs kadrai
Filmo autoriai surinko unikalią archyvinę medžiagą, todėl tai nėra įprastas biografinis kūrinys, papasakotas B. Nemcovą pažinojusių žmonių lūpomis.
"Kurti buvo ir labai lengva, ir sunku, nes turėjome begalę archyvinių medžiagų, – prisipažino Michailas. – Šis filmas apie Rusiją ir ne tik. Kai disidentas tampa politiku ir vėl – disidentu. Vienas virsta kitu. Apie to skirtumus ir panašumus."
"Pernelyg laisvas žmogus" – tai B. Nemcovui esant gyvam nufilmuotų intriguojančių siužetų, niekur nerodytos istorinės informacijos ir jo bendražygių prisiminimų sintezė.
Žiūrovai nekart girdėjo jo paties balsą, buvo nukelti į 1990-ųjų vilties metus, 2000-ųjų šalį purčiusią emocinę ir finansinę krizę, 2015-aisiais lemtingą vasario vakarą ant tilto greta Raudonosios aikštės.
Filme apie B.Nemcovą pasakoja garsūs Rusijos politikai, verslininkai, žurnalistai, jo žmona, dukra.
"Blogai, kai žmonės myli valdžią. Valdžiai galima pritarti arba ne, gerbti arba ne, bet ne mylėti, – žiūrovai girdėjo Nemcovo balsą. – Kai žmonės myli valdžią – tai vergystė."
Rusijoje filmas buvo ir leistas demonstruoti, ir tuo pačiu "nerekomenduotinas".
Neatsitiktinai Nižnij Novgorode, kur ilgai gyveno ir kilti į aukštumas pradėjo Borisas, buvo demonstruotas tik vienas kino seansas.
"Tačiau salė buvo sausakimša, o žmonės žiūrėjo užsilipę ant sienų, – apie B.Nemcovo mirties dieną – vasario 27-ąją vykusį seansą pasakojo M.Fišmenas. – Maskvoje – tik keli seansai. Vienas jų – taip pat sausakimšoje ir didžiausiame sostinė kino teatre "Oktiabr", kuris talpina apie pusantro tūkstančio žiūrovų."
V.Ušackas: jis viską darė su meile
"Jis buvo žmogus, kuris mylėjo gyvenimą, buvo linksmas, kartais paišdykaudavo, už tai jam kliūdavo, – šyptelėjo nuo 1997 metų B.Nemcovą pažinojęs V.Ušackas. – Bet jo sėkmės raktas buvo tai, kad viską jis darė su meile. Jis – savo šalies patriotas, jam buvo svarbu tėvynės gerovė."
Ambasadorius prisipažino, kad kartais su Rusijos disidentu bei demokratu ir apsipykdavo.
"Mūsų interesai smarkiai susikirto Gotlando saloje, kai argumentavau, kad Lietuvai būtina būti ES, NATO nare, – pasakojo V.Ušackas. – Jis sakė, kad tuo Baltijos šalys pridarys bėdos ir pakenks Rusijos interesams. Iš Rusijos pusės buvo gal ir teisus, nes tai – svarus argumentas, kad komunistai, nacionalistai, "efesbesnikai" (FSB – Rusijos federalinė saugumo tarnyba) užgniaužtų demokratiją Rusijoje. Bet su Borisu mes likome dideli draugai."
"Filmas – genezė. Iki ko prieita, kaip vystėsi įvykiai, – dėkodamas už filmą bei Lietuvoje matomą kanalą "Dožd", kalbėjo G.Kuprevičius. – Filmą reikia parodyti politikams. Apie bagažą, kurį kaupi per savo gyvenimą, be kurio tu negali nei gyventi, nei mirti".
Filmą reikia parodyti politikams. Apie bagažą, kurį kaupi per savo gyvenimą, be kurio tu negali nei gyventi, nei mirti.
Laimėti taiką
Politiniais klausimais atakuotas ne tik filmo režisierius, bet ir ambasadorius V.Ušackas pabrėžė, kad diplomatams reikia bendrauti ir su priešais.
"Dabar plačiai kalbama apie rudenį vyksiančias karine rusų pratybas "Zapad". Rusijoje jos pristatomos, kaip pasirengimas gynybai nuo NATO, pas mus – kaip galima agresija prieš NATO. Mes esame už raudonos linijos, esame ES ir NATO narė, – kalbėjo V.Ušackas. – Taip, reikalinga investuoti į gynybą, pakviesti NATO karius, tačiau Rusijoje bendravau su daug politikų, generolų. Jie nesirengia kariauti su NATO, jie nerizikuos. O mes su kaimynais turėtume išlaikyti kontaktus, nes mūsų tauta žino, kas yra karas. Aš žinau, kas yra mirtis. Afganistane praradau draugus, su kuriais kasdien matėmės ir žaidėme tenisą. Derėjausi ir su Talibano atstovais, kurių rankos buvo kruvinos. Tačiau diplomato darbas – laimėti taiką."
Paklaustas, kaip filmą, jei būtų gyvas, vertintų pats Borisas, M.Fišmenas susimąstė: "Oi, nežinau. Bet jis rastų klaidų. Įvertinus jo charakterį, Borisas paplotų per petį, tartų – "Šaunuoliai, bet filme pernelyg daug garbės man."
2015 metų vasario 27 dieną Rusijos patriotas ir demokratas B.Nemcovas buvo nužudytas ant Didžiojo Moskvorecko tilto. Simboliška, bet tiltas vedė tiesiai į Kremlių.
"Jis buvo karys... – filmo "Pernelyg laisvas žmogus" premjeroje nuskambėjo dabar Šveicarijoje gyvenančio, iki 2003 metų turtingiausiu Rusijos žmogumi tituluoto Michailo Chodorkovskio žodžiai. – Žinote, bet man atrodo, kad Nemcovas norėjo būtent tokios minties".
Naujausi komentarai