Festivalio „Piešiame Nemuną“ pleneruose – bendrystė ir kūryba prie upės

Penktadienio vakarą profesionalūs menininkai ir meno mėgėjai susirinko pirmą kartą vykstančiame festivalyje „Piešiame Nemuną“. Festivalis vyko Kaune – Vilijampolėje, Panemunėje ir centre bei Kauno rajone – Zapyškyje.

Pleneruose dalyvavo įvairiausio amžiaus žmonės – nuo vaikų iki senjorų. Festivalio metu dalyviai ne tik piešė, bet ir bendravo, vieni kitus skatino kurti ir neabejoti savimi.

Viena iš festivalio organizatorių Romena Puikytė sakė, kad festivalio esmė – paskatinti ir įvertinti vienas kitą.

R. Puikytė pasakojo, kad festivalio idėja kilo prieš porą metų. „Pati idėja kilo prieš porą metų, kalbėjome, kaip būtų galima įveiklinti Nemuno pakrantes. Dalyvavo tokia moteris ir papasakojo, kad su tapytoju eidavo į Nemuno salą tapyti. Sutarėme, kad vieną dieną norėtume sukviesti visus – ir kuriančius, ir ne – į skirtingas Nemuno pakrantes ir taip susijungti per kūrybą, įveiklinti Nemuno pakrantes veikloms, bendruomeniniams susitikimams ir tokiu būdu su bendraminčiais leisti laisvalaikį“, – kalbėjo R. Puikytė.

Festivalyje dalyvavusi dailininkė, viena iš festivalio kuratorių Karolina Aleškevičiūtė sakė, kad piešti gali visi, tik reikia išdrįsti. „Padedu žmonėms priartinti meną ir daugiau jo atnešti į kasdienybę, kad išdrįstų, kažko daugiau išmoktų. Mes savo aplinkoje turime daug idėjų, motyvų, kuriuos galime piešti, tik reikia išdrįsti, nebijoti prisijungti ir viskas puikiai pavyks“, – sakė kuratorė K. Aleškevičiūtė.

Festivalio plenere Vilijampolėje dalyvavusi Marija teigė, kad jai labai patinka tokios iniciatyvos ir nors pati piešia tik mėgėjiškai, su malonumu prisijungė prie festivalio. „7 metus užsiimu tapyba, einu į pamokas. Sesė nuėjo tapyti, sakau noriu ir aš. Iš pradžių dar klausiau ar tikrai galima išmokti tapyti, man pasakė, kad viskas galima. Aš pati nusitapau, namuose pasikabinu ir džiaugiuosi“, – apie savo tapybos kelią pasakojo dalyvė.

Mes savo aplinkoje turime daug idėjų, motyvų, kuriuos galime piešti, tik reikia išdrįsti, nebijoti prisijungti ir viskas puikiai pavyks.

Plenere dalyvavusi Marijos sesuo Vitalija jai antrino ir sakė, kad jos su sese tapo laisvai, nes tai – malonumas. „Aš nuo vaikystės labai norėjau piešti ir mėgau piešti. Piešiau mokykloje, bet vėliau atsirado darbas, kita specialybė, o kai išėjau į pensiją prisiminiau savo svajonę – piešimą“, – pasakojo senjorė Vitalija.

Festivalio dalyvės puikiai parodė, kad piešti gali visi, o ir mokytis niekada nėra vėlu. Festivalis „Piešiame Nemuną“ sujungė visus: ir mokančius piešti, ir norinčius išmokti bei atėjusius tiesiog išbandyti save ir gerai praleisti laiką.

Festivalio „Piešiame Nemuną“ dalyvė Rosita, tapanti laisvalaikiu, papasakojo, kodėl jai svarbus Nemunas, prie kurio pakrančių ir vyko visas festivalis. „Aš esu kaunietė, gimusi Kaune, nuo šešerių gyvenau centre, tad Nemunas, Santaka yra vos ne mano šaknys. Mano akimis tai yra gražiausios Kauno vietos“, – sakė ji.

Festivalis „Piešiame Nemuną“ nesibaigs tik įvykusiais plenerais. Viena iš festivalio organizatorių Romena Puikytė sako, kad rudenį bandys organizuoti darbų parodas. „Rudenį norime pabandyti organizuoti bendras parodas, bendruomenių centruose ir bibliotekos padaliniuose, žinoma, kiek leis visos pandemijos galimybės. Norėtųsi, kad parodos būtų lankomos ir būtų tarsi bendruomenių mainai bei tolimesnis bendradarbiavimas“, – mintimis dalijosi R. Puikytė.

Tikėtina, kad pirmą kartą organizuojamas festivalis „Piešiame Nemuną“ gali tapti ir kasmetiniu. „Norėtume, kad festivalis „Piešiame Nemuną“ taptų ir kasmetiniu renginiu. Būtų smagu ateityje pakalbinti ne tik Kauną ir Kauno rajoną, bet ir kitus miestus prisijungti“, – sakė R. Puikytė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių