Menininkė Jolanta Šmidtienė šypsosi – prieš septynerius metus sutikusi kurti Kauno eglę įsivėlė į avantiūrą. Vis dėlto rizika pasiteisino. Miestas pateko į pasaulio Guinnesso rekordų knygą, o prieš Kalėdas visi laukia, kuo nustebins šįkart.

Šiandien Rotušės aikštėje sužibs dar vienas išskirtinis J.Šmidtienės ir jos komandos kūrinys. Šiųmetė Kauno Kalėdų eglė išsiskirs ne tik meniniu, bet ir technologiniu polėkiu. Ji bus pirmoji, prijungta prie interneto ir reaguojanti į lankytojus.

Kalbinti ryšių su visuomene specialistai, turizmo sektoriaus atstovai teigė, kad Kauno Kalėdų eglės dėl savo išskirtinumo stipriai prisidėjo formuojant teigiamą miesto įvaizdį, patrauklumą turistams. Ar iš miesto biudžeto eglei ir Rotušės aikštės kalėdiniam miesteliui skirti 80 tūkst. eurų atsipirks? Naudą sunku pasverti, tačiau visi pašnekovai sutaria: tokių investicijų grąža yra didžiulė.

Šiųmetinė Kauno Kalėdų eglė - tai jau septintasis tekstilininkės Jolantos Šmidtienės ir jos komandos sukurtas Kalėdų simbolis, garsinantis miestą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Kviečiame prisiminti ankstesnes Kauno Kalėdų egles ir sužinoti, kaip jos buvo kuriamos, kiek kainavo jėgų ir laiko.

– Ar žiūrėdama į jau sumontuotą eglutę, pakabintus žaisliukus esate patenkinta vaizdu? – įžiebimo šventės išvakarėse pasiteiravome J.Šmidtienės.

– Niekada nesu viskuo patenkinta. Visada atsiranda, ką buvo galima dar geriau padaryti. Bet yra, kaip yra. Ne visada viskas priklauso tik nuo manęs, dar yra ir ribotos techninės galimybės.

– Kiek šiųmetė eglė nukrypo nuo jūsų vizijos?

– Ji daug didesnė, tiksliau, platesnė, nei tikėjausi. Ji ten tiesiog pūpso. Žiauriai stora, lyg tikra graži eglė. Bėda ta, kad dėl didesnės eglės apimties prireikė daugiau lempučių, nes iš pradžių numatytas jų kiekis eglutės buvo tarsi suvalgytas. Bet realiai vaizdas yra arti projekto.

– Tad paskutinius darbus dirbate ir įžiebimo lauksite ramia širdimi?

– Ko čia nerimauti? Dieve, gi eglė stovi. Nesakysiu, kas blogai.

– Kas yra didžiausi jūsų pagalbininkai?

– Mano sūnūs Tomas ir Lukas. Jie padeda jau nuo pat pirmųjų eglių. Reikėjo žmonių, kurie darytų daug įvairių darbų, kuriuos sunku apibrėžti. Surasti įmonę, kuri apsiimtų padėti, yra labai sudėtinga. Netgi sunku apskaičiuoti ir įkainius už tokius darbus. Kokia įmonė sutiks klijuoti puodelius? Kas sutiks daryti debesį? Jau pirmajai mūsų eglei spėjome surinkti didelę komandą vyrukų: grupės, klasės, kurso draugų ir pan. Visi susėdome ir pradėjome dirbti. Vėliau įkūrėme specialią dekoravimo įmonę "Specdekor". Joje reikiamam laikortarpiui įdarbinami pagalbininkai, nuomojama įranga.

Per septynerius metus komanda iš dalies pasikeitė. Vieni žmonės išvažiavo gyventi kitur, kiti grįžta į Kauną tik kurti eglutės. Beje, labai džiaugiuosi, kad mūsų komandą papildė profesionalūs menininkai skulptoriai Marius Petrauskas, Alytuje gyvenantis Kęstutis Benedikas. Daug padeda Tekstilininkų gildijos nariai. Jeigu ne fiziniu darbu, tai moraliai arba maistu. Mus pamaitina ir palaiko ir Rotušės draugija.

– Eglė miestiečius ir svečius džiugina du mėnesius, bet jums ir komandai prireikia daugiau nei pusmečio, kol sukuriamas šedevras.

– Taip. Ir šios eglutės projektą jau buvau sugalvojusi birželį. Susėdome su komanda, svarstėme, kaip viską būtų galima padaryti, kokių priemonių reikėtų. Net ir įžiebus eglę mūsų darbai nesibaigia, nors visiems tikriausiai atrodo, kad padarei, apsisukai ir išėjai. Eglei jau stovint papuoštai, aplink ją kasdien reikia apeiti ir apžiūrėti. Tai kokie nors papuošalai ištraukti, tai šakos nulaužtos.

Pavyzdžiui, pernai per porą dienų buvo nutrauktos beveik visos debesų eglės grandinėlės. Reikėjo pirkti naujas, kitaip kabinti. Smaragdinė eglė buvo nemenkai apgadinta, kai į ją vis kas nors sugalvodavo įlipti. Kasmet atsiranda, ką taisyti, ir nemažai.

– Dabar jau ramu širdyje dėl šiųmetės eglės. O jos kūrimo metu ramybės turbūt nedaug. Ar yra buvę, kad supanikuotumėte?

– Būna ir panikos, būna… Eglės kainuoja labai daug nervų. Kaip nusiraminu? Kartais išgeriu ir stikliuką brendžio. Šiemet buvo toks atvejis. Į krūvą susidėjo kelios bėdos, bet labiausiai nervinausi dėl to, kad neturėjome tinkamų sąlygų žaisliukams nikeliuoti. Šis darbas ne dėl mūsų kaltės nusikėlė į vėlyvą rudenį, atšalo orai, dirbome vėsiame sandėlyje, o nikeliuoti reikia, kad patalpose būtų šilta. Už medžiagas sumokėti dideli pinigai, o negalime išspausti bent pakenčiamo rezultato. Buvo panikos: ką daryti? Išeitį radome – žaisliukus vežėme į kitas patalpas, bet tai papildomai kainavo.

– Kuri eglė jums labiausiai prie širdies?

– Sunku pasakyti. Gal pati pirmoji? Šerkšno eglė, pinta iš plėvelės. Labiausiai įsiminusi, nes tais metais mumis buvo pasitikėta avansu. Niekas nežinojo, ko gali tikėtis, koks bus rezultatas. O jis buvo labai geras, nors pats darbas mums buvo kaip avantiūra. Vienas dalykas – turėti viziją ir jos piešinį, kitas – tai įvykdyti, kai neturi tokios apimties projektų vykdymo patirties ir jokios priemonių bazės.

– Kaip įsivėlėte į šią avantiūrą, kuri tęsiasi iki šiol ir net yra įrašyta į pasaulio Guinnesso rekordų knygą?

– Kaip gildija užsiimdavome meno projektais ir šiek tiek viešųjų erdvių puošyba. Puošdavome parkelį prie galerijos "Balta", pačią M.Valančiaus gatvelę. Egles kurti pradėjome, kai į mane kreipėsi dabartinė Rotušės draugijos kanclerė Giedrė Mikaitienė. Klausė, gal turiu idėjų, kaip išskirtiniau galėtų atrodyti miesto eglė. Mano idėja draugijai patiko, ėmėme ieškoti finansavimo. Susidūrėme su požiūriu: na, kas iš to išeis? Neatsirado įmonės, kuri apsiimtų padėti pinti eglę, visur sakė, kad neturi tam reikalingų specialistų. Finansavimą gavome iš savivaldybės, subūrėme ratą savanorių ir viską padarėme savo jėgomis.

– Kuri eglė kainavo daugiausia, neskaičiuojant honorarų menininkams ir pagalbininkams?

– Medžiagos visoms eglėms nebuvo labai brangios, bet jų reikėjo labai daug. Pavyzdžiui, plastikiniai buteliai, puodeliai kainuoja centus, bet kokio jų kiekio reikėjo… Šiemet eglės kainą labiausiai išaugino stiklo imitacija – žaisliukų dengimas nikeliu. Jis yra brangus, bet visos kitos medžiagos oksiduotųsi ir žaisliukai pajuoduotų.

– Kurią eglę kuriant labiausiai keitėsi idėja?

– Megztą eglę. Maišeliai yra lengvi, bet į pynes jų susimezgė labai daug, tad atsirado ir nemažas svoris. Tuomet teko koreguoti konstrukcinius dalykus – kai kuriose vietose pynių mažinome, keitėme eglės siluetą, struktūrą.

– Miestiečiams ir svečiams eglės teikė daug džiaugsmo, sustiprino Kalėdų stebuklo įspūdį. O kokios vertingos patirties įgijote jūs?

– Išsiugdžiau labai didelį atsakomybės jausmą, tapau stipresnė, tvirtesnė. Kuriant eglę už mano nugaros yra komanda, kuri nežino galutinio rezultato. Aš ir pati jo nežinau, bet turiu tikėti, kad viskas bus gerai, ir įkvėpti kitus. Vienas dalykas – turėti nuostabią viziją, kitas – sugebėti ją įgyvendinti, rasti tinkamus techninius sprendimus.

Per tuos metus labai užsigrūdinau tikrąja to žodžio prasme. Pavyzdžiui, paskutinę savaitę prieš įžiebimą dirbame vos ne dieną naktį ir visiškame šaltyje. Vis dėlto man, kaip menininkei, didžiausias gyvenimo iššūkis yra biurokratija, buhalterija, viešieji pirkimai. Kiekvienais metais, kai visi darbai yra baigiamosios stadijos ir visi esame pervargę, sakau: paskutinis kartas, daugiau eglės nebedarysiu. Būtų labai puiku, jeigu miestas mane pasamdytų kaip menininkę sukurti idėją, nes įgyvendinimo dalis man nepatinka. Tikiuosi, kad kitais metais eglę kurti apsiims kas nors kitas. Visada padėsiu, pakonsultuosiu, bet savo menines ambicijas noriu įgyvendinti ir kitose srityse. Turiu daug minčių, pradėtų darbų.

– Smaragdinė eglė ne tik buvo įtraukta į Pasaulio Guinnesso rekordų knygą, tačiau ir sulaukė didelio JAV, Ispanijos, Vokietijos, Italijos, Airijos, Lenkijos, Škotijos bei kitų šalių žiniasklaidos dėmesio. Galbūt esate sulaukusi pasiūlymų sukurti Kalėdų eglę kitų šalių miestuose?

– Buvo pasiūlymų. Iš Milano, taip pat iš Norvegijos. Bet negalėjau sutikti, nes tam tikra prasme esu įsipareigojusi Kaune – čia vos spėju. Neatsakiau tik šalia Kauno esantiems miestams. Pavyzdžiui, Jonavoje padėjau pakoreguoti dekoracijas.

Aišku, būtų įdomu padirbėti su Milano centrinės aikštės egle. Jie klausė, ar sutikčiau, kokiomis sąlygomis, prašė įvardyti kainas. Bet kaip man apskaičiuoti kainas Italijoje? Ir apskritai, tokiems dalykams reikėtų vadybininko. Manau, kad kaip menininkė atlieku daug ne savo darbo.

2015 m. Pasakų eglė

Šiųmetė eglė sudėliota iš daugybės tikrų eglučių. Ji dekoruota dideliais 80–120 cm dydžio žaislais, pagamintais pagal muziejinius pavyzdžius. Lengvų, bet atrodysiančių kaip iš stiklo žaisliukų gamyba ir buvo didžiausias iššūkis.

Maloniausias darbas – juos dekoruoti. Žaisliukai sveria nuo 5 iki 15 kg.

Užėjus į eglės vidų ir padainavus į mikrofoną, ims suktis ant eglės primontuota balerina. Žaislinį paukščiuką sušildę geradariai bus fotografuojami, tad atėjusieji pasigėrėti Kalėdų egle galės įsiamžinti net neišsitraukę savo telefonų ar fotoaparatų.

Peržiūrėti savo ir visų svečių nuotraukas bus galima interneto svetainėje www.kaunoeglute.lt. Ten taip pat bus galima realiu laiku stebėti, kurie išmanieji žaisliukai tuo metu juda, matyti tiesioginę vaizdo transliaciją iš aikštės, sužinoti Kauno kalėdinių renginių programą ir daug kitos naudingos informacijos.

Siurpizas lauks ir įsimylėjėlių, vienu metu palietusių po širdelę.

Per ekranus, kurie bus įmontuoti eglės viduje, bus galima stebėti įvairius šventinius koncertus, nuotraukas, informaciją apie gerus kauniečių darbus, projektus, kuriems renkama parama.

Po eglute suksis Gerų darbų karuselė su keturiais arkliukais. Juos sukūrė skulptorius K.Benedikas, kurio darbai pasklidę po įvairias pasaulio šalis.

2014 m. Debesų eglė

Praėjusių metų vienas pagrindinių miesto kalėdinių akcentų buvo optiškai pakeltas virš žemės. Debesies faktūra buvo kuriama tradiciškai – iš antrinių žaliavų, tai yra iš įvairaus dydžio putplasčio puodelių.

Vienas didžiųjų iššūkių buvo sugalvoti ir išspręsti, kaip sukurti kabančios eglės iliuziją. Virš žemės eglė buvo pakilusi 4 m. Ją puošė beveik 2 m aukščio angelai, kuriuos kūrė įvairūs menininkai. Prie projekto darbavosi apie 30 žmonių. Įgyvendinant idėją reikėjo sujungti daugybę smulkių detalių.

Plačiausioje vietoje į šonus debesis buvo išsikerojęs apie 10 m. Eglė siekė 17 m aukštį.

2013 m. Megzta eglė

Pagrindinė miesto eglė ir visa Rotušės aikštė tais metais pasipuošė šilumą simbolizuojančiais mezginiais – "Šiltos Kalėdos".

Jie buvo numegzti iš 40 tūkst. ritinių vienkartinių plastikinių maišelių. Mezginiais buvo papuošti ir Rotušės aikštės medžiai, nameliai, suoliukai.

Į eglės pirmąjį aukštą, kaip jau tapo įprasta, buvo galima įeiti, palikti palinkėjimą, pasėdėti. Ši eglė kvepėjo šokoladu.

Eglę puošė devyni menininkų sumeistrauti angelai. Vietoje kalėdinių žaisliukų kabėjo megztos kepuraitės, kojinaitės, pirštinaitės, megztukai, spinduliuojantys šilumą.

2012 m. Auksinė šokanti eglė

Trijų aukštų eglė buvo papuošta aštuoniais besisukančiais angelais ir 2 km spindinčių LED lempučių girliandų bei tūkstančiais kankorėžių. Vien pastariesiems paruošti prireikė mėnesio. Studentai padėjo juos nupurkšti aukso dulkėmis ir prie kiekvieno prikabino po siūlelį, kuriuo papuošalas ir buvo pririštas prie eglės.

Į 15 m aukščio eglę taip pat buvo galima įeiti, užkabinti užrašytą palinkėjimą arba norą.

2011 m. Smaragdinė eglė

Ši eglė buvo įtraukta į Pasaulio Guinnesso rekordų knygą kaip aukščiausia plastikinių butelių skulptūra. 16 m aukščio eglei pagaminti sunaudoti 42 tūkst. plastikinių butelių.

Eglės šakų imitacijai sukurti panaudoti tik išgaubti butelių dugnai. Skaidriose šakose švietė apie 4 km girliandų.

2010 m. ir 2009 m. Šerkšno pasaka

Dvejus metus šventiniu laikotarpiu Kauną džiugino plastiko plėvele tarsi voratinkliais apipinta Kalėdų eglė. Beje, tokia pati, tik perpus žemesnė nei originalas buvo padovanota ir įžiebta Vokietijos mieste Hiutenfelde, kuriame veikia lietuviška Vasario 16-osios gimnazija.

Komentarai

Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė, Valstybinio turizmo departamento Vietinio turizmo poskyrio vedėja

Kalėdinis turizmas yra labai stipriai auganti rinka. Šventiniu laikotarpiu labai suaktyvėja ypač vietinis turizmas. Žmonės turi daugiau laisvo laiko, jei nori išeiti iš namų. Visame pasaulyje šventiniu laikotarpiu žmonės daugiau keliauja. Kalėdiniai atributai yra tai, kad traukia vietinius ir svečius, ką jie nori aplankyti, pabūti šalia, nusifotografuoti. Tereikia išnaudoti tokį norą.

Kaunas šia prasme eina tinkama linkme. Kalėdų eglės Rotušės aikštėje tikrai yra išskirtinės, gavę nemažai apdovanojimų. Šventiniu laikotarpiu aikštė tampa miesto traukos vieta, nes joje tikrai yra kuo pasigrožėti. Matyti, kad įdėta daug pastangų ir prie to padirbėta tikrai ne vieną mėnesį. Ir kitus miestus raginame sekti Kauno pavyzdžiu.

Aišku, dar labiau žmonių pritrauktų greta eglutės vykstantys kalėdiniai renginiai, siūlomos pramogos, kad žmogus kuo daugau galėtų pamatyti, paragauti, pajusti, pavyzdžiui, mugėse ir Kalėdų eglėmis pasidžiaugiama, ir užkandžiaujama, ir perkami suvenyrai. Visas pasaulis bando išnaudoti kalėdinį laikotarpį, nes tai yra labai gera proga pritraukti turistų net ir esant ne itin palankioms oro sąlygoms.

Sunku kalbėti apie statistiką, kiek originaliosios jūsų eglės į Kauną pritraukia svečių iš kitų Lietuvos miestų ar užsienio. Skaičiuojami tik apsigyvenusieji viešbučiuose, svečių namuose. 2013 m. spalį–gruodį Kauno apskrityje buvo apgyvendinta 85 tūkst., pernai per šiuos tris mėnesius – 88 tūkst. turistų. Ne sezono metu tai yra labai daug. Tikimės, kad šie metai bus dar įspūdingesni, nes vietinis turizmas Lietuvoje šiemet paaugo 11 proc. Net ir vienadienis turizmas, kai neliekama nakvoti, yra labai naudingas miestui. Pinigų paliekama restoranuose, muziejuose.

Gintaras Šeputis, Lietuvos komunikacijos agentūrų asociacijos KOMAA direktorius

Kauno Kalėdų eglės išskirtinumas tikrai prideda vertės miestui, nes apie tai kiekvienais metais rengiami reportažai, kitaip paminima žiniasklaidoje. Apie kitų miestų eglutes žiniasklaidoje visai neminima arba minima mažai. Tad eglės išskirtinumas tikrai kuria vertę, tačiau kokią ir ar jis atsiperka, reikėtų specialiai tirti. Sunku būtų atsakyti, kokį įvaizdį formuoja eglutės lankytojų galvose. Įvaizdis yra produkto ar paslaugos projekcija vartotojo sąmonėje ir tai, manau, geriausia būtų išsiaiškinti atliekant tyrimą ar apklausą.

Deja, bet visas Kauno egles mačiau tik per TV. Tad jei tikslas būtų generuoti žmonių srautus į Kauną, tada reikėtų dar kažkokių specialių renginių, tokių kaip Kauno bienalė, kuri, mano žiniomis, tikrai generavo srautus. Bent jau iš Vilniaus.

Nerijus Budrys, ryšių su visuomene agentūros "Promo Service" vadovas

Jau ne vienus metus Kaunas visoje šalyje garsėja kaip gražiausios ir originaliausios Kalėdų eglutės miestas. Tai tikrai nėra blogai – kokybiškas išskirtinumas ir originalumas visada sulaukia dėmesio ir dažniausiai yra teigiamai vertinamas.

Tai pagyvina miesto gyvenimą, šaltuoju metų laiku pritraukia daugiau žmonių į centrą iš kitų rajonų, miesto apylinkių, netgi iš kitų miestų. Iš užsienio dėl eglutės vargu ar kas specialiai atvyksta, bet atvykusiesiems tikrai yra vienu smagiu objektu daugiau į ką pasižiūrėti. Tai formuoja teigiamą miesto įvaizdį, pačių gyventojų pasididžiavimą savo miestu. Tikėtina, kad tai gali pritraukti daugiau svečių ateityje, o įkvėpti teigiamų emocijų miestiečiai patys inicijuos daugiau įdomių projektų savo mieste.

Problema, kad Kalėdų eglės originalumas – bene vienintelis naujas ryškus potėpis Kauno įvaizdžio paveiksle. Todėl kitų miestų gyventojai, kaip ir nemaža dalis pačių kauniečių, netrunka pastebėti, kad daugiau progų pasidžiuoti išskirtiniais dalykais kaip ir nelabai yra.

O nuolatinės pergalės gražiausios eglutės rinkimuose (ne be svaraus pačių kauniečių indėlio) yra vienas tų dalykų, kuris neleidžia antrajam šalies miestui atsikratyti iki šiol įkyriai besivelkančio provincialumo šleifo.

Žinoma, vien dirbtinėmis priemonėmis norimo įvaizdžio ir nesukursi. Kada Kaune pradės dygti solidūs biurų pastatai, žengs rimtos tarptautinės kompanijos, o mieste bus įdiegtos viešai prieinamos inovatyvios aukštosios technologijos, tada ir solidžiam įvaizdžiui bus pagrindas.