„Druskomanijos“ pirmi kartai, arba fantazijos vakarėlis

Muzikologas, kompozitorius Linas Paulauskis yra ilgametis "Druskomanijos" dalyvis, stebėtojas, kuriam šis festivalis – viena iš dviejų didžiausių metų švenčių. Liudininkas nuo pačių pirmųjų festivalių L.Paulauskis iš atminties kertelių ir kišenėlių ištraukė keturias patrakusias "Druskomanijos" pirmų kartų istorijas ir pasidalijo su specialiai festivaliui parengto leidinio autoriais. Su jo refleksijomis supažindiname ir "Santakos" skaitytojus.

Sumuštiniai kaip meno kūriniai

1991 m. festivalis buvo skirtas Jurgio Mačiūno atminimui (tais metais buvo jo gimimo 60 metų sukaktis).

Šalia kitų festivalyje surengtų "Fluxus" akcijų gegužės 12 d. įvyko ir akcija "Pietūs" – ant tuomet jau nukelto paminklo Leninui (skulptorius Napoleonas Petrulis) dar likusio postamento, skvere tarp dabartinio muzikinio fontano ir anuomečio Druskininkų kultūros centro (Vilniaus al. 20), kuriame vyko dalis festivalio veiksmo.

Kažin ar dabar galima atrasti pačios akcijos nuotraukų, taigi apačioje esanti nuotrauka – ten dar tebesėdinėjančio Lenino.

Buvo paruošti stalai, staltiesės, kėdės ir įrankiai. Kaip bilietas į renginį jo dalyviams galiojo fantazijos nevaržomas jų pasigamintas sumuštinis. Pristumtais laiptais ant postamento sulipę dalyviai iš pradžių grožėjosi vieni kitų kūriniais, vėliau jais dalijosi ir viską suvalgė.

Labiausiai įsiminė fleitininko Vytenio Gikniaus sumuštinis – išilgai perpjautas didelis duonos kepalas, dosniai užteptas sviestu iš nežinia kiek pakelių, statmenai prismaigstytas svogūnų laiškų, o šio džiunglių miško viduryje dar patupdyta mažytė plastikinė mėlyna žirafa.

Geltonas laivas kerta Spenglos upę

1998 m. festivalyje užgimė sekmadieninės išvykos šilumlaiviu į Liškiavą. Tačiau ši tradicija turėjo tarsi pirmtaką – jau pati kelionė iš Vilniaus į Druskininkus buvo lyg neoficiali programos dalis. Pirmuosius dešimt metų norintys vykti kartu festivalio dalyviai ir lankytojai sėsdavo į seną sovietinį mažą geltoną autobusą PAZ. Priekyje šalia vairuotojo įsitaisydavo, pvz., profesorius Jonas Bruveris ir visą kelią skeldavo anekdotus. Arba Viktoras Gerulaitis…

Ir pirmyn, ir atgal vykstant, apie pusiaukelę privažiavę Spenglos upę, lipdavome laukan trumpai pasivaikščioti, taip savotiškai pagerbdami Osvaldą Balakauską – prisimindami jo kūrinį "Spengla-Ula" styginių orkestrui.

Dabar tiksliai nepasakysiu, kurie tai metai buvo – gal 1993-ieji. Važiuodami atgal supratome, kad dabar ten nesustosime, nes užklupo smarkus lietus, prie pat Spenglos įgavęs tiesiog tropinės liūties mastą. Atrodė, kad mūsų geltonas autobusiukas plaukia po vandeniu. Dar pasižiūrėję pro tuos tamsiai violetinius langelius palubėje visi kaip vienas užtraukėme... ne, ne O.Balakausko muziką, o "The Beatles" "We Are Living In Yellow Submarine".

Delegacija iš Norvegijos, Baltarusijos pašonės dvelksmas ir "karantinuota" gatvė

2003 m. festivalį aplankė nedidelė delegacija iš Norvegijos muzikos akademijos. Į programą buvo įtraukta jos studentų ir profesorių kūrinių.

Vienas iš jų – kompozitorius Ivaras Frounbergas – visą laiką vaikščiojo kaip maišu trenktas, negalėdamas patikėti, kur atsidūrė. Jis – iš tų kairiųjų pažiūrų intelektualų, kur būna sunku suprasti jų santykį su tokiomis diktatūrinėmis šalimis kaip Baltarusija. Atrodo – švelniai paniekinamas ar ironiškas, bet kartu lyg jaustų kažkokią, net šiurpą keliančią pagarbą. Taigi, žvelgdamas į idiliškus kurorto peizažus, vis kartojo: žmonės, negali būti, kad vos už penkių kilometrų jau Batios karalystė...

O iš tos pačios Norvegijos muzikos akademijos atvykęs pianistas Joachimas Kjelsaas Kwetzinsky buvo suglumęs dėl rimtesnių priežasčių. Ruošdamasis koncertui Mikalojaus Konstantino Čiurlionio memorialiniame muziejuje (kur pianistai groja viduje, o publika pro atdarus langus klausosi vidiniame kieme-sodelyje), suprato, kad pravažiuojančių (nors ir retai) automobilių garsai muziką per smarkiai užgoš. Įprastai tai nebūna suvokiama kaip kliūtis, atliekant M.K.Čiurlionio ar kitos klasikinės muzikos kūrinius. Tačiau pastaroji programa (kurioje buvo Ramūno Motiekaičio, norvegų kompozitorių, M.K.Čiurlionio ir kita klasikinė muzika) reikalavo ypatingo susikaupimo ir įsiklausymo. Ką daryti? Problemą išsprendė Kęstutis Bieliukas – nuėjęs į Druskininkų savivaldybę, pasiekė, kad dviem valandoms būtų uždaryta pagrindinė eismo arterija, M.K.Čiurlionio gatvė. Ir tai buvo turbūt pirmas ir vienintelis toks įvykis Druskininkų mieste.

Galima groti ir oro balionu

Ilgamečiai festivalio draugai buvo dizaineriai ir oro balionų pilotai Asta Kaušpėdaitė ir Kęstutis Poniškaitis, kūrę festivalio grafinį dizainą. Vieną vakarą jiems susėdus kartu su tuomete festivalio vadove Rūta Vitkauskaite gimė tokia mintis – būtų įdomu, jeigu jie galėtų kokiame nors kūrinyje pagroti karšto oro balionu kaip instrumentu.

Veikiausiai tai buvo pasakyta nelabai rimtai, kaip juokas. Tačiau pastarasis duetas nustebo, kai greitai Rūta Vitkauskaitė pranešė, kad iš tikrųjų bus maždaug pusvalandžio trukmės kūrinys ansambliui, kurio sudėtyje yra oro balionas.

Ir tai įvyko 2011 m. gegužės 28 d. pievoje prie restorano "Dangaus skliautas". Rūtos Vitkauskaitės kūrinys buvo pavadintas "Vėjo vaikai", kurį atliko: Anna Petraškeviča – fleita, Yannas Le Nestouras – bosinis klarnetas, Martinas Q Larsonas – fliugelhornas, Mihai Sorohanas – trimitas, Rūta Vitkauskaitė – kriauklė, Rita Mačiliūnaitė – okarina, Ana Ablamonova – melodika, Asta Kaušpėdaitė – oro balionas.

Pastarasis visą laiką stovėjo pririštas ant žemės, tarsi gigantiškas vargonų vamzdis – tik pabaigoje (natūralu, tarsi išryškindamas kulminaciją) pakilo porą metrų.

Deja, pats šio veiksmo negalėjau matyti. Tos pačios dienos rytą didžėjus, turėjęs linksminti publiką po vakarinio koncerto restorane "Kolonada", pranešė, kad jaučiasi rimtai apsirgęs. Taigi kartu su Sigita Ilgauskaite susibūrėme į didžėjų duetą "SiLinas" specialiai tai nakčiai ir tuo metu, kai vyko "Vėjo vaikų" performansas, sėdėjome "Kolonadoje", planuodami būsimą grojaraštį. Gerai, kad turėjau savo kišeninį muzikos grotuvą – šiais laikais tokių daiktų turbūt jau nebėra, bet anuomet telefonai neturėjo tiek talpos, kad galėtum įsikrauti daugiau muzikos.

Vėliau iš kažkur apie "Vėjo vaikus" sužinojo Chrisas Cutleris – būgnininkas, kompozitorius ir muzikologas, praeityje garsių avangardinio roko grupių "Henry Cow", "Art Bears", "Pere Ubu", "Gong" narys. Jis kreipėsi į Lietuvos muzikos informacijos centrą, prašydamas daugiau informacijos apie tai. Išsiuntėme jam informacijos, garso įrašą ir nuotraukų. Apie tai jis papasakojo kartu su Barselonos modernaus meno muziejumi rengiamoje paskaitų serijoje "Probes".

Pirmas vizitas į Kauną

Spalvos: „Druskomanija“ atvira tiek geografine, tiek žanrų prasme. Nuotraukoje – koncerto Vilniaus dailės akademijos Gotikinėje salėje akimirka.

Pirmų kartų jauduliu viliojantis "Druskomanijos" festivalis šiemet pirmą kartą atvyksta ir į Kauną. Rugpjūčio 25 d. Kauno menininkų namuose skambės programa "Druskomanija comes to Kaunas. INTRO" – ji taps įsibėgėjimo ir pakilimo taku į tolesnius festivalio koncertus.

Vizitu į Kauną prasidės šių metų "Druskomanijos" koncertai, tačiau pats festivalis prasidėjo jau rugpjūčio 11-ąją, kai per START FM startavo speciali "Druskomanijos" radijo laidų serija ir "Druskomanijos" žurnalas, platinamas Vilniaus ir Kauno kavinėse ir baruose.

Rugpjūčio 25 d. 19 val. festivalis kviečia susitikti dviejų dalių vakare, kuriame skambės pirmosios dvi šių metų festivalio premjeros. "It’s Gonna Be OK" (liet. "Viskas bus gerai") – neramiais laikais taria pučiamųjų kvintetas NAIA. Kolektyvas atliks danų kompozitoriaus Nielso Viggo Bentzono Penktąjį kvintetą ir du lietuvių autorių kūrinius: Arvydo Malcio "Ultimum refugium" ir Artūro Mikoliūno "Kvintetą" (premjera).

Festivalis kviečia susitikti dviejų dalių vakare, kuriame skambės pirmosios dvi šių metų festivalio premjeros.

A.Malcys tarp lietuvių kompozitorių išsiskiria grotesku ir ironija bei kuriamais teatrališkais instrumentų charakteriais. A.Mikoliūnas vertina ramų ir paprastą grožį. "Savo kūrinį palyginčiau su peizažu, kuris nereikalauja ypatingų inžinerinių ar modernių sprendimų – pats peizažo konstruktorius yra gamta. Ji niekada nėra nei šiuolaikiška, nei moderni. Ji tiesiog yra graži, nepabostanti ir artima mano sielai", – sako jis.

Jaunatviškai pulsuojančia energija šiems kūriniams gyvybės įpūs pučiamųjų kvintetas NAIA. Pernai susibūrusiame kolektyve groja tarptautinių konkursų laureatai, žymiausių šalies orkestrų muzikantai: Beata Preisaitė-Šidiškienė (fleita), Ugnius Dičiūnas (obojus), Jonas Žemonis (fagotas), Ernestas Šidiškis (klarnetas) ir Gediminas Abaris (valtorna).

Antroji vakaro dalis leis pakeliauti – tik ne lėktuvu, o klausantis. "The Mouth of India" – naujausias Aistės Vaitkevičiūtės kūrinys, kurio premjera nuskambės būtent Kaune. Dviejų dalių kūrinyje kompozitorė kelia klausimą, ar, skleidžiantis indų ragos improvizuotai mikroornamentikai, įmanoma prisiliesti prie šio savyje išbaigto mikrokosmoso? Raga – tai indų klasikinės muzikos pagrindas, šia sąvoka nusakoma tam tikra muzikinė struktūra, skirta kokrečiai estetinei emocijai ar pamaldumui išreikšti.

"The Mouth of India" atsiveria kūrėjos klausimai – ar įmanoma atitrūkti nuo savos, saugios kultūros ribų? Ar kitoje sistemoje susiformavusi asmenybė gali tapti visaverčiu balsu Vakarų pasaulyje? Šias dilemas savo eilėse poetiškai įvaizdino Jayanta Mahapatra, o A.Vaitkevičiūtė įgarsino muzikaliai. Kūrinį atliks Simona Chalikovaitė (vokalas), Joana Daunytė (arfa), Kristupas Gikas (fleita) ir Monika Kiknadzė (altas). Renginys nemokamas, tačiau privaloma registruotis.