Dramaturgė G. Simonaitytė: ne tu, o tavo veiksmas padaro tave herojumi

Operos premjera vyks simboliškoje vietoje simbolišku laiku – gegužės 14-ąją miesto sode įsikūrusiame Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT). Nors roko operai pasirinkta tema nejauki, jos kūrėjai sako, kad žiūrovas pajus ne tik niūrias 8-ojo dešimtmečio spalvas. Roko operoje atsiskleis ir meilės, maišto, laisvės troškimo temos, tad jaunas žiūrovas scenoje atpažins save, o vyresnis pajus nostalgiją savo jaunystės dienoms.

Verta dėmesio ir roko operos „1972“ kūrybinė komanda – pagrindinius vaidmenis joje kuria roko operų ir miuziklų grandai – Mantas Jankavičius, Jeronimas Milius, Rokas Laureckis, Martynas Beinaris, Dileta Meškaitė, Marija Arutiunova, Karina Krysko ir kt. Roko operos siužetą ir libretą kūrė aktorė ir dramaturgė Goda Simonaitytė, kurios turtingą kūrybinę biografiją ir pasiekimus 2021-aisiais papildė ir Auksinis scenos kryžius, pelnytas už internetinę (anti)utopiją „#Protestas“.

Apie tai, kaip vyko roko operos „1972“ kūrybinis procesas ir ko joje gali tikėtis įvairių kartų žiūrovas, – pokalbis su G. Simonaityte.

– Roko opera „1972“ KVMT statoma pirmą kartą, tad kūrybiniame procese dalyvavo ir jos autoriai. Kuo ypatingas buvo kūrybinis procesas?

– Mintį apie muzikinį sceninį kūrinį, kuriame atsispindėtų R. Kalantos protestą supęs kontekstas, subrandino režisierius Kęstutis Jakštas. Jis 1972-ųjų įvykius ir juose dalyvavusias asmenybes tyrinėjo jau seniai, o aš, į šį procesą įsiliejusi vėliau, patekau į chaotišką dokumentinių faktų kratinį. Mano, kaip dramaturgės, pareiga buvo kiek įmanoma greičiau išanalizuoti visą sukauptą informaciją ir sukurti istoriją, kurioje geriausiai atsispindėtų tai, ką nagrinėjau ir supratau.

Ir K. Jakštas, ir aš kalbėjomės su įvykių liudininkais, žiūrėjome su 1972-ųjų įvykiais susijusius filmus ir skaitėme knygas, straipsnius. Vėliau sukurtas siužetas keliavo į poeto Arno Ališausko ir kompozitoriaus K. Mašanausko rankas, kuriose įgavo teatrinį muzikinį pavidalą. Roko operos „1972“ kūrybinis procesas buvo gana sudėtingas, bet kartu ir įdomus, nes gyvas: statymo procese tikrinomės ir išbandėme muzikinio ir literatūrinio teksto sprendimus, juos koregavome ar net keitėme.

– Roko opera „1972“ ypatinga dar ir tuo, kad jos siužetas kurtas remiantis tikrais istoriniais-politiniais įvykiais, kurie vyko santykinai neseniai. Ar žiūrovas KVMT scenoje pamatys dokumentikos?

– Taip, mes naudojame tam tikrų dokumentinio teatro elementų. Roko operoje veikiantys R. Kalanta ir Vytautas Kaladė yra realūs asmenys. R.Kalantos asmenybė yra vertinama nevienareikšmiškai – yra daug gyvų liudininkų, pasakojančių skirtingas to laikmečio įvykių versijas, todėl mes nenorėjome kurti itin herojiško R. Kalantos paveikslo.

Norėjome kalbėti apie tuometį laiką – santvarką, draudimus, atmosferą. Žiūrovas atpažins situacijas, įvykius, žmonių elgseną, tačiau neturėtų spektaklio vertinti kaip realybės.

Labai įdomi ir net, sakyčiau, nepakankamai įvertinta yra V. Kaladės – demonstracijų aktyvisto – asmenybė. Jis dirbo techniniu darbuotoju Kauno dramos teatre ir garsėjo provokuojančiais, protesto atspalvio turinčiais veiksmais, kuriuos tuometė sovietų valdžia nuolatos bandė malšinti.

Atpažįstama: 1972-ųjų atmosferą kurs kiek vintažinis roko operos muzikos skambesys, tam laikmečiui būdingi vizualiniai elementai ir besiveržianti laisvės trokštančių jaunuolių energija / D. Rimeikos nuotr.

Kiti roko operoje veikiantys charakteriai gal ir gali priminti vieną ar kitą tuometę asmenybę, tačiau jie yra išgalvoti. Kitų realių žmonių atkartoti nebandėme – jie veikia kaip inspiracijos, kurių, laikydamiesi etikos, neatskleisime. Šioje operoje mes norėjome kalbėti apie tuometį laiką – santvarką, draudimus, atmosferą. Žiūrovas atpažins situacijas, įvykius, žmonių elgseną, tačiau neturėtų spektaklio vertinti kaip realybės. Šis kūrinys, nors ir remiasi dokumentiniais šaltiniais, yra fikcija, tad ne viskas, ką rodome, turi atitikti tikrovę.

– Ką jums, kaip jaunai kūrėjai, reiškia kurti siužetą operai, paremtą tikrais istoriniais-politiniais įvykiais?

– Dabartinis laikas, kai Ukraina kovoja už savo laisvę, labai sustiprina R. Kalantos istorijos reikšmę. Man, kaip jaunai kūrėjai, abu įvykiai labai siejasi – juk mes, lietuviai, jau turime istorinių pamokų, kurias reikia tik prisiminti, iš jų mokytis ir nedaryti tų pačių klaidų. Pirmaisiais Rusijos karo Ukrainoje mėnesiais dažnai girdėdavau pasvarstymų, kad pavienis pasidalijimas žinute socialiniuose tinkluose, dalyvavimas proteste ar pietų atsisakymas kavinėje, kuri remia Rusijos ekonomiką, nieko nepakeis. Aš esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus net ir labai mažu veiksmu gali pakeisti labai daug – prie vieno prisijungs antras, tuomet ateis ir trečias, taip susidarys ir visa minia. Juk taip susikuria miestai, taip į kovą už laisvę pakyla tautos, garsiai ir tvirtai išreikšdamos savo troškulį gyventi laisvai ir nevaržomai.

– Kokia istorija pasakojama šioje roko operoje?

– Muzikinis teatras reikalauja laikytis tam tikros kūrybinės formos, tad negalėjome visai atsiriboti nuo tam tikrų dramaturginiam konstravimui būdingų principų: roko operoje veikia geri ir blogi veikėjai, ryškėja ir meilės linija. Tačiau iš esmės ši istorija yra apie tuometį jaunimą –  hipius ir „Beatles“ sekėjus, kurių elgsena ir išvaizda tuomečiame kontekste buvo laisva ir provokuojanti, tad sovietų valdžios buvo interpretuojama kaip antisovietinė veikla. Būtent tokie žmonės buvo atsvara įvairiems draudimams ir sovietinės valdžios siekiui užgožti asmeninę laisvę. Juk R. Kalanta tuomet buvo melancholiškas devyniolikmetis intravertas, galbūt net kiek linkęs į depresiją, tačiau jo veiksmai išjudino visuomenę ir inspiravo vėlesnius reikšmingus politinius įvykius. Būtent žmogaus veiksmo reikšmė ir svarba yra pagrindinė žinutė, kurią siunčiame savo žiūrovui: bet koks politiškas veiksmas nepaverčia konkretaus žmogaus herojumi, bet tampa inspiruojančiu visuotinio nubudimo elementu.

– Pats roko operos žanras turi revoliucinį atspalvį – čia vertėtų prisiminti Andrew Loydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“, kuri provokuojamai laisva Biblijos istorijos interpretacija šokiravo tuometę Europą, o Lietuvoje, slapta pastatyta Kęstučio Antanėlio, suveikė ir kaip reikšmingas laisvės simbolis. „1972“ siekiama atkurti ir 8-ojo dešimtmečio atmosferą ar labiau koncentruojamasi į pačius įvykius?

– Mes bandome pajusti tą laikotarpį ir atkurti jį įvairiomis meninėmis priemonėmis. Roko operos muzikos skambesys – vintažinis, lyg ir kažkur seniai girdėtas, tad, manau, visiems bus atpažįstamas ir palies širdį. Naudojami ir kiti 8-ojo dešimtmečio elementai – veikėjų kostiumai (kurių autorė – Julija Skuratova), hipiškos šukuosenos, analogiški Laisvės alėjos suoliukai, šiukšliadėžės... Visa tai sukelia savotišką nostalgiją, nes net ir aš pamenu tuos suoliukus, nors esu jau visai kitos kartos atstovė. Kita vertus, roko opera „1972“ tikrai nebus kokia nors senoviška, nes šiuolaikines technologijas joje išnaudojame taip pat. Yra ir scenų, kuriose skamba sunkusis rokas, tad žiūrovui nuobodu tikrai nebus.

Atpažįstama: 1972-ųjų atmosferą kurs kiek vintažinis roko operos muzikos skambesys, tam laikmečiui būdingi vizualiniai elementai ir besiveržianti laisvės trokštančių jaunuolių energija / D. Rimeikos nuotr.

– Roko operos tema mums, lietuviams, yra jautri ir artima, nors ir nelabai jauki. Kokios reakcijos tikitės iš žiūrovo?

– Aš manau, kad ne tik tema, bet ir pats spektaklis yra jautrus, tad žiūrovą jis neabejotinai paveiks. Roko operoje atvaizduojamas laikmetis ir įvykiai nealsuoja labai pozityviomis nuotaikomis, nes žmonių gyvenimas ir saviraiška tuomet buvo labai riboti, užspausti. Šiandieniam jaunam žmogui tai ne iki galo suprantama, nes mes gyvename laisvai, esame drąsūs ir galime save išreikšti taip, kaip norime. Kita vertus, kiekvienas laikmetis turi savo šviesulių. Tuo metu tie šviesuliai buvo Vakaruose kylantys protestai, amerikietiška muzika, rokas, Vudstoko festivalis, laisva hipiška meilė ir vynas, radę atgarsį ir pas mus, Lietuvoje. Tad roko operoje bus ir smagių, visiems artimų ir net kažkiek komiškų scenų – juk visi esame išgyvenę jaunystės vakarėlius, meilę, santykių aiškinimąsi, norą vaikytis madų, būti patraukliam, populiariam, dažnas mūsų paauglystėje esame prikrėtę įvairių šunybių, pokštų.

– Ar jaunasis žiūrovas spektaklyje galėtų gauti ir istorinių žinių?

– Žinoma. Vien jau pajusti to laikmečio įtampą ir iš arčiau pamatyti, kaip veikė milicija ir KGB, vienareikšmiškai verta. Jaunus žmones labai kviesčiau dar ir dėl to, kad roko operoje pasakojama apie vyresnius paauglius, į kuriuos žvelgdami jie tikrai atpažins save. Žiūrovui bus atpažįstamas Miesto sodas, kuris tuomet buvo ir vis dar tebėra pagrindinė susitikimų vieta Kaune – būtent čia vyko pagrindinės protesto akcijos, čia sėdėjo R. Kalanta ir jo draugai, kurie norėjo mylėti, gyventi, švęsti, klausytis roko muzikos ir nebūti varžomi.

– Kaip manote, ar menas turi šviesti visuomenę – suteikti žinių, kelti klausimų, galbūt net auklėti?

– Vienareikšmiškai. Žodis „auklėti“ skamba labai griežtai ir kelia asociacijų su cenzūra ir muštru, tad šito laisvos šalies teatre neturėtų būti, tačiau kelti nepatogius klausimus teatre būtina. Taip sutapo, kad roko opera „1972“ sceną išvys karo Ukrainoje kontekste. Man atrodo, kad tai yra labai stiprus priminimas apie laisvą Lietuvą ir mūsų istoriją. Tų priminimų labai reikia, nes kartais sudėtingas situacijas ir žmones pamirštame labai lengvai – priprantame prie geresnio gyvenimo, neįvertiname, kokiomis pastangomis jis buvo pasiektas. Juk po R. Kalantos mirties praėjo dar labai daug laiko, kol susikūrė Sąjūdis.

Liudininkai pasakoja, kad per R. Kalantos laidotuves vyko eitynės ir demonstracijos, kuriose dalyvavo tūkstančiai žmonių, kurie ne tik dėjo gėlių susideginimo vietoje, bet ir vartė Laisvės alėjos suoliukus, šiukšliadėžes. Apie šiuos įvykius liudija ir išlikusios nuotraukos. Visa tai sulaukė atitinkamos valdžios reakcijos – suoliukai iš Laisvės alėjoje keleriems metams buvo pašalinti, kad prie jų nesirinktų jauni žmonės, taip pat buvo sustiprintos rusų kalbos pamokos. Toks sovietų valdžios atsakas tik įrodo, kad protestas buvo teisingas ir laiku vykęs veiksmas.