Kauno karininkų ramovėje pristatytas paskutinis, dešimtas, enciklopedinio leidinio "Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953" tomas.

Šio įspūdingos apimties leidinio idėja kilo 1998 m. gegužę Vyčio Kryžiaus kavalieriaus plk. Vinco Jasulaičio sūnui dr. Vytautui, kai Kauno įgulos karininkų ramovėje buvo įkurta Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjunga (LKKAS). Į Lietuvos karininkų sąrašus pradėta traukti ir partizaninės kovos dalyvius, kuriems dabartinėje Lietuvoje buvo suteikti karininkų laipsniai. Tai, pasak dabartinio leidinio redaktoriaus Vytauto Zabielsko (šias pareigas perėmė po V.Jasulaičio mirties), liudija apie mūsų kariuomenės tęstinumą, o leidinio pavadinime įrašyti 1953 m. – partizaninės kovos pabaigą.

Leidinio idėją nuo pat pirmųjų tomų iki devintojo palaikė ir talkino Lietuvos nacionalinis muziejus, jo direktorė Birutė Kulnytė, tapusi redakcinės komisijos pirmininke. Nuo 4-ojo tomo leidinį finansiškai parėmė Krašto apsaugos ministerija.

Sąjungos nariai atliko didžiulį darbą rinkdami informaciją, nuotraukas šiam enciklopediniam leidiniui. Pasak vienos iš LKKAS narių – divizijos gen. Miko Rėklaičio dukters Astos, visų tomų rengimo laikotarpiu buvo dirbama be jokio atlygio. Vienintelis honoraras – tai dovanų gautas išleistas tomas ir unikali galimybė susitikti su Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančiais LKKAS nariais, karininkų artimaisiais. "Štai pačioje mūsų veiklos pradžioje prie manęs priėjo plk. ltn. Eduardo Tallat-Kelpšos dukra Giedrė ir priminė, kad mes, būdamos mažos mergaitės, 1937 m. Šiaulių karininkų ramovėje – tuo metu mano tėvas vadovavo Šiauliuose dislokuotai III pėstininkų divizijai – dviese šokome Vienos valsą. Tuomet sutikau ir Palmyrą Karevičiūtę – jos tėtis buvo mano tėčio, vadovavusio Ukmergėje Gedimino pulkui, adjutantas. Šie, atrodo, menkaverčiai mūsų vaikystės prisiminimai ar susitikimas su vaikystės draugais mums, tarpukario Lietuvos karininkų dukroms, yra labai brangus prisilietimas prie praeities", – sakė Asta, kuri visiems enciklopedinio leidinio tomams surinko nemaža medžiagos iš Kauno apskrities archyvo ir kalbindama Lietuvos karininkų artimuosius, giminaičius.

Pasak Vytauto Miliuko, vadovaujančio LKKAS Kauno skyriui, X tomas skirtas Lietuvos kariuomenės šimtmečiui, visiems Lietuvos kariuomenės karininkams. Tomas pradedamas Lietuvos kariuomenės karininkų, karo kapelionų, 1940 m. kariūnų ir aspirantų (šios dvi laidos išskirtos, kadangi baigė Karo mokyklą jau okupuotoje Lietuvoje) patikslintais sąvadais. Ypač daug papildymų (1 139 pavardės) karininkų, 1940–1945 m. emigravusių į užsienį ir nukentėjusių nuo pirmosios ir antrosios sovietinių okupacijų vykdyto genocido (papildyta 1 168 pavardėmis) sąvaduose.

Šio enciklopedinio leidinio tomai jau senokai peržengė Lietuvos sienas, pripažinti istorikų. Šis dešimties tomų rašytinis paminklas Lietuvos kariuomenės karininkams liudys, kad jie, jų kovos kelias, patirtos kančios ir žūtys niekada nebus užmiršti. LKKAS šį darbą skiria Lietuvos valstybės 100-mečiui.