Degus „Nuepiko“ šokio spektaklis apie mus

Kažin, ar šiandien rastume žmogų, nė sykio nesijautusį, kad  perdegė. Juk gyvename planetoje, kuri per pastaruosius kelis dešimtmečius, paneigdama gamtos dėsnius, pradėjo suktis neįtikėtinu tempu. Žinios pasensta greičiau, nei spėjame perskaityti, o skubėti visur ir visada tampa ne tik natūralu, bet ir madinga. Gyvename nuolatinės konkurencijos, statusų ir virtualybės pertekliaus laikais. Tampa sunku nepasimesti tarp daugybės susikurtų tapatybių ir įsipareigojimų, neperdegti.

Trijų šokėjų tandemas jau spėjo užsitarnauti publikos prielankumą kaip komiško spektaklio "(g)round zero" herojai, tačiau šį kartą žada jau visai kitokią meninę raišką ir kviečia susimąstyti apie kur kas globalesnius klausimus. "Kasdien matau perdegusius žmones. Kartais ir pats jaučiuosi perdegęs. Negana to, savotiškas perdegimas vyksta ir globalesniu politiniu ir ekologiniu lygiu. Žmonija labai stipriai serga", – mintimis dalijasi vienas iš spektaklio kūrėjų Marius Pinigis.

Tačiau spektaklio tikslas nėra moralizuoti, o verčiau skatinti susimąstyti, nebijoti kelti prasmingus klausimus sau. Anot spektaklio autorių, spektaklio tema yra gan plati ir tampa vis aktualesnė globaliu mastu, tačiau savo darbu jie nesiekia moralizuoti – veikiau susitelkia į save, nuolat užduodami sau klausimą: "O kur aš pats degu, deginu save?"

Anot menininkų, tai ne tik atidengia temos ir kūrybos plotus, bet ir skatina atsigręžti į savo gyvenimo būdą, įpročius, elgesį, formuoja mūsų kūrybinio proceso darbo etiką, vertybes, tarpusavio santykius. Pristatomas spektaklis – veikiau savirefleksija, kuri, tikimės, taps priemone mums visiems – spektaklio kūrėjams ir žiūrovams – sąmoningiau permąstyti perdegimo temą. Todėl tai spektaklis kiekvienam, nors kartą perdegusiam ar negalinčiam likti abejingu aplinkos "gaisrams".

Naujojo spektaklio idėja – šokio trupė "Nuepiko"; choreografija ir šokis: M.Paplauskas, M.Pinigis, A.Stakelė; muzikos kompozitorius: A.Stakelė; šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas.

A.Stakelė: kad atrastum ramybę, kartais reikia perkaisti

Andrius Stakelė – šokio scenoje gerai žinomas vardas. Savo karjerą pradėjęs kaip šokėjas ir choreografas, menininkas jau kurį laiką auga ir kaip elektroninės muzikos kompozitorius, kuriantis muziką šokio spektakliams, intensyviai bendradarbiaujantis su nepriklausomais Lietuvos ir užsienio kūrėjais.

Negana to, kompozitoriaus ir šokėjo talentus menininkas sėkmingai jungia šokio trupėje "Nuepiko", kurią įkūrė drauge su šokėjais Mariumi Pinigiu ir Mariumi Paplausku. Interviu menininkas dalijosi mintimis apie susidomėjimą elektronine muzika, iššūkius, lydinčius kuriant muziką šokio spektakliams, ir kintantį individualų muzikinį braižą.

– Kaip iš šokėjo tapote kompozitoriumi?

– Viskas įvyko labai paprastai. Tikriausiai visiems šokėjams pasitaiko akimirkų, kai norisi padaryti pertrauką, atrasti save iš naujo. Prieš kelerius metus visai netikėtai pradėjau studijuoti elektroninę muziką ir šokį Danijoje. Kadangi daug mano bendraminčių ir draugų yra šokėjai, vos grįžęs į Lietuvą sulaukiau pasiūlymų kurti muziką jų projektams. Jiems labai patiko tuometė mano muzikinė raiška. Nusprendžiau gilinti savo žinias šioje srityje, taigi pradėjau garso režisūros kursus Lietuvoje. Taip pamažu viskas ir prasidėjo...

– Ar šokėjo patirtis praverčia kuriant muziką šokio spektakliams?

– Taip. Jaučiu, kokie garsai veikia kūną ir kaip muziką pritaikyti prie judesio. Tačiau man labai sunku kurti muziką sau pačiam. Štai, kad ir dabar, kuriant muziką naujam šokio trupės "Nuepiko" spektakliui "Perdegimas", susiduriu su sunkumais. Jau kaip ir sukurta muzika toms spektaklio dalims, kuriose šoka M.Pinigis ir M.Paplauskas, tačiau vis dar nesu pabaigęs savo solinio pasirodymo muzikos. Panašiai nutiko ir kai kūriau muziką pirmajam "Nuepiko" spektakliui "(g)round zero". Delsiau iki paskutinės akimirkos, kol galiausiai sukūriau muziką savo pasirodymui vos per kelias valandas. Viskas išsisprendžia aplankius įkvėpimui.

– Prie kokių projektų dirbate šiuo metu?

– Prie jau minėto "Nuepiko" spektaklio "Perdegimas". Taip pat dirbu Kauno choreografijos mokykloje. Ten su keliais kitais muzikantais įgyvendiname gyvos muzikos projektą "Vibracijos". Jungiame gyvą atlikimą ir elektroniką. Tai visai įdomus išbandymas. O visai neseniai bendradarbiaudamas su M.Paplausku pradėjau kurti muziką videoklipams.

– Kaip prasidėjo jūsų draugystė su elektronikos žanru?

– Mane labai įkvepia elektroninės muzikos kūrėjas Jamesas Holden‘as. Jis nuostabus muzikantas, pats kuria muzikos instrumentus garsams skleisti. Nuo susidomėjimo jo kuriama muzika viskas ir prasidėjo.

– Jums, kaip nepriklausomam kompozitoriui, ar svarbu, kad pagal jūsų kuriamą muziką žmonės šoktų?

– Geras klausimas. Artimiausiu metu planuoju išleisti naują dainą, tikėkimės, ir su videoklipu. Bandau pradėti naudoti savo balsą, pristatyti save kaip atlikėją. Pažiūrėsime, ar žmonės šoks...

– Kur galima išgirsti jūsų muzikos ne spektakliams?

– Turiu "Soundcloud" ir "Facebook" puslapius, kuriuose dalijuosi sukurta muzika. Juose mane galima rasti kaip "Stakele". Nors jau senokai ten pristačiau ką nors naujo. Šiuo metu noriu atsiskleisti ir kaip atlikėjas, pradedu naudoti balsą. Keičiasi mano muzikinis braižas, tobulėju. Štai, kad ir spektaklio "Perdegimas" skambesys bus visai kitoks, nei buvo tas, kurį žiūrovai girdėjo spektaklyje "(g)round zero". Mąstau ir apie vinilinės plokštelės išleidimą, jei tik pavyks rasti tam finansavimo.

– Esate minėjęs, kad muziką spektakliams pradedate kurti nuo raktinių žodžių, apie kuriuos sukasi spektaklio ašis, stengiatės įsivaizduoti spektaklio temą ir joje užkoduotas emocijas, ieškote tinkamų garsų, iš kurių vėliau gimsta muzika...

– Taip. Pavyzdžiui, reikia muzika perteikti srovenimo, ėjimo per vandenį jauseną. Tuomet pradedu mąstyti, su kokias žodžiais tai siejasi. Ūkas, burbuliavimas, lengvumas, vakuumas. Mąstau, kokiais garsais galėčiau išreikšti šiuos žodžius. Tai tampa atspirties tašku. Po to prasideda žaidimas garsais, jų moduliavimas, kol atrandu būtent tai, ko reikia kuriamai scenai.

– O kaip nepriklausoma kūryba? Ar yra temos, nuo kurių jose atsispiriate, kurias plėtojate pasitelkęs muziką? Ar vis dėlto pradedate nuo žaidimų garsais?

– Turbūt kaip ir daugelis kūrėjų dirbu labai įvairiai. Kartais prisėdu ir tiesiog bespaudinėdamas pianino klavišus atrandu nuostabią harmoniją, kuri pradeda stipriai veikti. Taip atsiranda atspirties taškas, prie kurio prijungiu kitas melodijas. Pavyzdžiui, dabar prisimindamas savo ankstesnę kūrybą, stebiuosi, kaip galėjau tai sugalvoti ar padaryti. Kartais mane įkvepia tam tikri įvykiai, kartais – emocijos. Viskas telpa į muziką.

Kartais reikia perdegti, o kartais pabūti ramybės būsenos.

– Esate minėjęs, kad su kone didžiausiais iššūkiais susidūrėte kurdamas muziką šokio teatro "Dansemos" spektakliui "Šviesiukai", skirtam mažyliams iki dvejų metų. Gal galite apie šį muzikinį projektą ir jį lydėjusius iššūkius papasakoti daugiau?

– Nebeprisimenu, ką reiškia būti kūdikiu, todėl prieš pradedant kurti muziką spektakliui teko labai daug skaityti, aiškintis, į kokius garsus reaguoja kūdikiai, kokie garso dažniai jiems tinkami, o kurie juos gąsdina. Tik gerai perpratus teoriją, buvo galima sukurti muzikinius skambesius spektakliui. Tai buvo labai įdomus procesas. Nebuvo lengva, tačiau drauge su spektaklio choreografe Birutė Banevičiūtė kalbėjomės apie įvairius raktinius dalykus. Aš į viską pažiūrėjau savaip. Iki tol "Dansemos" spektaklių melodijos dažnai buvo labai vaikiškos. O štai mano sukurtas skambesys – labiau elektroninis. Jis patiko ir kūdikių tėveliams. Jei kažką panašaus kurčiau dabar, viskas būtų kiek kitaip, nes mano požiūris į muziką jau kur kas platesnis. Kaip kompozitorius dirbu vos kelerius metus. Dar tik ieškau savęs, natūralu, kad daug kas keičiasi.

– Netrukus su šokio trupe "Nuepiko" ir vėl keliausite po Lietuvą su didelio populiarumo sulaukusiu spektakliu "(g)round zero", o lapkričio pabaigoje pristatysite naują spektaklį "Perdegimas". Ką jums reiškia "Nuepiko" eksperimentai? Kokių iššūkių ir kokių laisvių tai atneša kaip šokėjui ir muzikantui?

– Manau, kad kiekvieną projektą lydi tam tikri iššūkiai ir galimybės tobulėti. Tobulėti galima ir dirbant vienumoje, namuose, jei tik to norisi. Tačiau kiekvienas projektas sukelia tam tikrų naujų minčių. Pavyzdžiui, visai neseniai dirbau projekte "Namas Nr. 1". Jis buvo įdomus tuo, kad reikėjo sukurti muziką iš aplinkos garsų. Teko įrašinėti žmonių pašnekesius, įvairius namo garsus, traškesius. O štai kuriant muziką spektakliui "Perdegimas" reikėjo permąstyti perdegimo reiškinį, atrasti su juo besisiejančius raktinius žodžius, kuriuos vėliau galėčiau išreikšti muzika.

– Jūsų veikla labai įvairiapusiška. Ar dėl to kartais netenka perdegti?

– Perdegimas – labai įdomus dalykas. Pamenu vieną nutikimą. Kartą dirbau viename projekte, kuris turėjo būti pristatytas Olandijoje, nors pasiruošimo darbai prasidėjo dar Lietuvoje. Čia sukūriau spektaklio muzikos griaučius, bet nieko apčiuopiamo dar neturėjau. Tada nuvykau į Olandiją. Šokėjai repetavo, tačiau manęs vis prašė muzikos dar nekurti, sakydami, kad laiko yra tikrai pakankamai, tad viską, be abejo, suspėsime. Galiausiai to ėmiausi likus keturioms dienoms iki spektaklio premjeros. Tokio streso dar nebuvau patyręs. Kūriau muziką stebėdamas repetuojančius šokėjus, čia ir dabar. Pavyko sukurti tikrai gerų kūrinių, po premjeros sulaukiau nemažai pagyrų. Tačiau, patyriau didžiausią perdegimą savo gyvenime. Nesinorėtų to kartoti, tačiau kartais būtent dėl perdegimo pavyksta sukurti tikrai gražių dalykų. Nors šiaip, svarbiausia atrasti pusiausvyrą. Kartais reikia perdegti, o kartais pabūti ramybės būsenos.

Kas? Spektaklio "Perdegimas" premjera.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Lapkričio 20 d. 20 val. ir 22 d. 21 val.

Kas? Šokio spektaklis "(g)round zero".

Kur? Klaipėdos kultūros fabrike ,

Kada? Lapkričio 30 d.

Alytaus miesto teatre, gruodžio 7 d.

Vilniaus Menų spaustuvėje, gruodžio 18 d.

Panevėžio Miltinio dramos teatre, gruodžio 20 d.

Kauno kameriniame teatre, gruodžio 21 d. 18 val.