Daugybe instrumentų grojantis S. Petreikis: svarbu mokėti mylėti muziką

Jau kone dešimtmetį jis aktyviai dalyvauja įvairiuose džiazo, folkloro, dainuojamosios poezijos projektuose. Tačiau tikriausiai artimiausias jo sielai yra muzikavimas su jaunesniuoju broliu Donatu – drauge jie buvo įkūrę grupę "Saulės broliai". Neseniai kartu jie įrašė albumą "Tyka", kuris – simboliškas: tai jų kūrybinio bendradarbiavimo atsisveikinimas su scena. Apie "Tyką", muziką, inspiracijas ir kitus kūrybinius procesus – pokalbis su S.Petreikiu.

– Pradėkime nuo jūsų naujausio albumo "Tyka", kurio pristatymas – jau netrukus. Kuo jis ypatingas?

– Šiame albume įrašytos seniai sukurtos, išnešiotos kompozicijos, ne vieną kartą grotos koncertuose kartu su broliu. "Tyka" yra tarsi gražus mano ir brolio bendradarbiavimo ir kartu buvimo scenoje atsisveikinimas. Donatas palieka Lietuvą – nuo rudens studijuos saksofono specialybę Danijoje, tad būtent tai ir buvo paskata įrašyti tai, ką esame sukūrę kartu. Žinoma, įrašant albumą grojo ir kiti muzikantai, kurių paprašėme padėti realizuoti mūsų muzikines mintis. Kalbant apie pačią muziką – sunku ją sutalpinti į vieną stilistiką, tačiau artimiausias tikriausiai būtų pasaulio etninės muzikos (world music) žanras. Joje yra daug baltiškojo folkloro elementų – to, kas mums artimiausia, skamba ir keltiški, armėniški ir kiniški motyvai, nes šių kultūrų muzika aš domiuosi. Tačiau tai yra tik elementai, kuriuos pasitelkiu kaip priemonę kūrybai, naudodamas tam tikras spalvas ar toms šalims būdingus instrumentus, iš jų kurdamas harmoniją, pateikdamas muzikinį pasaulį savo akimis.

– Papasakokite apie kitus savo albumus, kurie taip pat buvo išleisti neseniai?

– Neseniai pasaulį išvydo gyvo garso kompaktinis diskas "Aukštumos. Žemumos. Lygumos", kuris buvo įrašytas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. "Tykos" pristatymo koncerte skambės keletas dainų ir iš šio albumo. Neseniai buvo išleistas unikalus enciklopedinis leidinys, pavadintas "Lietava" – edukacinis projektas apie senuosius lietuviškus instrumentus. Prie šito albumo taip pat sukūrėme ir nemokamą programėlę, skirtą žmonėms, besidomintiems lietuvių liaudies instrumentais. Įrašėme dar ir albumą su Domantu Razausku "Tarp juodų ir baltų debesų". Pastarasis pusmetis man tikrai buvo turtingas muzikine prasme ir labai darbingas. Šiuo metu baigiu dar keletą projektų, kurie bus paskleisti internete, – taip pat apie lietuviškus ir baltiškus instrumentus.

– Kaip prasidėjo kūrybinis bendradarbiavimas su jaunesniuoju broliu Donatu? Juk esate tokie skirtingi.

– Viskas prasidėjo labai seniai, kai Donatas dar gyveno Barstyčių kaime, mokėsi mokykloje, prieš kokius devynerius metus. Tuomet labai norėjau kurti šiltą, išjaustą, galima sakyti, brolišką muziką, perteikti joje tą jausmą, kurį gali pajausti tik šeimos nariai. Dar pamenu – pirmasis mūsų bendras kūrinys buvo "Orakulė", kuris taip pat yra albume "Tyka". Jis gimė gamtoje – kurdamas jį, omenyje turėjau tas baltąsias, šviesiąsias burtininkes, kurios gydo žmones.

– O kaip prasidėjo jūsų paties kelias į muziką? Kaip ir kada nusprendėte tapti muzikantu?

– Viskas prasidėjo tikriausiai kaip ir kiekvienam vaikui – namų aplinkoje. Mano tėtis – muzikantas, nors ir savamokslis. Jis grodavo namuose. Man jis visuomet buvo pavyzdys, tad dar būdamas labai mažas pasąmonėje norėjau jį kopijuoti. Ir nors tada dar negalėjau groti, nes tiesiog nemokėjau, širdyje jaučiau užsidegimą daryti tai, ką daro tėtis. Įsivaizdavau, kad būsiu muzikantas. Tas įsivaizdavimas mane lydėjo nuo kokių šešerių metų. Tuomet pradėjau eiti į muzikos mokyklą ir jau antroje klasėje tiksliai žinojau, koks bus mano gyvenimo kelias.

– Grojate daugybe instrumentų, tačiau studijavote trimito specialybę. Kodėl pasirinkote būtent šį instrumentą?

– Mano senelis buvo trimitininkas. Tiksliau, jis mokėjo groti daugeliu instrumentų, kaip ir mano tėtis, kuris išmoko groti iš senelio – namuose skambėdavo gitara, akordeonas, saksofonas. Ten, iš kur esu kilęs, Žemaitijoje, yra įprasta, kad muzikantai groja daugeliu instrumentų. Tad tikriausiai iš čia ir mano polinkis prie skirtingų kultūrų. Nors pastaruoju metu esu šiek tiek aprimęs, nesiblaškau tarp daugybės skirtingų dalykų, kaip anksčiau. Norisi koncentruotis į tai, kas man įdomiausia ir gryninti savo stilistiką, ieškoti savęs, savo tikrojo veido. Mano kūryba nuolatos keičiasi, kaip keičiuosi ir aš pats kaip žmogus. Kartais net pats nustembu, kaip, laikui bėgant, pasikeičia mintys ir idėjos. Ir dabar su "Tykos" pristatymais uždarysiu vienas duris ir atidarysiu kitas, nes mintyse – jau kitokia muzika. Tačiau apie tai kol kas nenoriu plačiai pasakoti. Juk sakoma, kad išsakytos ir nerealizuotos mintys kartais ir lieka tik mintys.

– Kokiais instrumentais dar grojate?