Kai 22 metų dainininko Mantvydo Čiuplio paklausia, iš kur jis, vaikinas atsako, kad gimtasis jo miestas – Kaunas. Dabar Mantvydas – vilnietis, studijuoja vokalą Vilniaus kolegijoje, dainuoja gospelo komandoje "HARK!", yra roko grupės "Makchu Pikchu" vokalistas, o laisvalaikiu dirba garso operatoriumi.

– Jūsų muzikinė veikla gana plati – nuo gospelo iki roko. Bandėte savo jėgas ir miuzikle. O kur dar užsakomieji projektai! Kodėl toks skirtingas muzikinis pasirinkimas?

– Pasakysiu paprastai – man tiesiog patinka būti scenoje. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad man reikia garbės ir šlovės. Kita vertus, kiekvienas atikėjas nori būti pastebėtas. Tačiau aš niekada nedalyvauju projekte, jeigu jis man neįdomus. Prieš priimdamas sprendimą, visuomet pagalvoju, ar iš to projekto galiu ką nors gauti kaip individas, finansiniai dalykai kartais net nebūna svarbūs. Pavyzdžiui, grupėje "HARK!" dainuoju todėl, kad man patinka gospelo muzika, nes ji daugiabalsė – muzikoje dievinu harmoniją. Dažnai muzikantų aplinkoje juokais skirstome žmones į tuos, kuriems patinka melodija, ir į tuos, kuriems parinka harmonija. Save vienareikšmiškai priskirčiau prie pastarųjų. O rokas man patiko visada – kai esi paauglys, nuo klasikos, kurios mokoma muzikos mokyklose, bandai pabėgti dažniausiai keisdamas ją roko muzika. Klausiau AC/DC, "Limp Bizkit", "Korn", ir ši muzika liko artima iki šiol. Esu dalyvavęs studentų MIDI roko operoje "Naktis, kai sustojo malūnas". Neseniai įveikiau atranką į J.Larso miuziklą "Rent", kurį Lietuvoje statys Jaunimo miuziklo teatras. Šis žanras man taip pat įdomus. Teko du kartus dalyvauti projekte "Lietuvos balsas", po kurio apsisprendžiau studijuoti vokalą Vilniaus kolegijoje.

– Kokiais kriterijais remiantis nusprendžiate, ar projektas įdomus, ar ne?

– Neįdomu man ten, kur stovi vienas ant scenos ir dainuoji skambant fonogramai, ypač kažkieno kito dainas. Manau, kad tai yra nepagarba ir sau kaip muzikantui, ir klausytojui. Deja, pas mus tai gana populiarus reiškinys, o užsienyje – dainuoji gyvai su gyva muzika, honoraras didesnis; jei vokalistui pritaria fonograma – sumokės tik pusę tos sumos. Čia viskas atvirkščiai, o ir renginių organizatoriai nenori papildomų problemų – jiems paprasčiau su fonograma. Žinoma, kartais gali tiesiog sau pasakyti, kad tai yra užsakomasis vakaras, užsakovas nori būtent tavęs, o tu esi užsakytos muzikos atlikėjas – tuomet tai pateisinama. Bet jei rengi savo asmeninį koncertą, kuriame stengiesi parodyti savo unikalumą dainuodamas tik kitų dainas, tai nei šis, nei tas.

– Užsiminėte apie kitokį požiūrį į muziką užsienio šalyse. O kaip vertinate Lietuvos populiariosios muzikos sceną Europos kontekste?

– Manau, kad situacija čia, lyginant su užsieniu, nėra labai gera. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad nepriklausomi esame tik dvidešimt metų, mūsų tėvai ir seneliai gimė ir augo Sovietų Sąjungos priespaudoje ir padariniai vis dar jaučiami. Visų pirma, čia man nėra priimtinas požiūris į muzikantus. Daugelis dar vis galvoja, kad muzika – tai pomėgis, tad muzikantai renginiuose gali groti kone nemokamai. Žmonės dažnai pamiršta, kad tai irgi yra darbas, verslas, o muzikantas dienos pabaigoje taip pat turi kažką įsidėti į savo šaldytuvą. Be to, koncertuoji juk dažniausiai ne vienas, tad gautą sumą reikia padalyti visiems. Būtent dėl to dažnai prašoma pagroti akustiškai. Pastaruoju metu yra labai populiari koncepcija – kitaip. Kitaip – tai senos geros dainos, aranžuotos atlikti paprastesnei sudėčiai. Dažniausiai tai būna vokalas, fortepijonas, bosinė gitara, būgnai ir fonograma. Toks variantas įperkamesnis, nes ne kiekvienas atlikėjas gali sau leisti groti su styginių kvartetu ar orkestru.

Kitas dalykas, kurį pastebiu, – šiuolaikinei vartotojų kartai visko reikia dabar ir greitai, mes esame labai įpratę spausti mygtuką "kitas", net jeigu ir nepatinka menkiausia dalelytė. Ypač tai akivaizdu Vilniuje. Pastebėjau, kad čia publika yra išranki ir kartais net nelabai suprantama kodėl. Gal taip yra, nes žmonės – iš sostinės? Kur kas nuostabesni yra Kauno koncertų lankytojai. Visuomet važiuodamas čia žinai, kad būsi sutiktas šiltai, nes kauniečių požiūris yra kitoks. Pavyzdžiui, koncertuose jie visuomet ploja. Jeigu labai patiko, ploja atsistoję, jeigu patiko mažiau, tai ir aplodismentai ramesni. Jeigu jie nori eiti šokti, tai ir eis, negalvodami, ką apie juos pamanys kiti. O Vilniuje dažnai gali išgirsti, kad internete kažkas matė grojant geriau, ir aplodismentų publika čia tikrai gaili. Kauniečiai galbūt kitą kartą neateis, ir tai yra jų teisė rinktis, tačiau jeigu jau atėjo, iš pagarbos už koncertą visuomet padėkos. Čia jaučiama didesnė pagarba muzikanto profesijai ir kitiems žmonėms apskritai.

– Gyvenate sostinėje, tačiau, regis, ryšys su gimtuoju miestu – Kaunu – nenutrūkęs.

– Kai manęs paklausia, iš kur esu, visada sakau, kad gimiau Kaune, man patinka didžiuotis savo šaknimis. Niekada nedalyvavau amžinoje kovoje tarp Kauno ir Vilniaus. Vaikystėje, kai vasaras leisdavau Kaune pas senelius, su draugais žaisdavome krepšinį. Draugai sakydavo: tu vilnietis – palaikai "Lietuvos rytą". Kai grįždavau į Vilnių, ten sakydavo: važiuok į Kauną ir žaisk už "Žalgirį". Aš atsakydavau, kad man krepšinis išvis neįdomus – tiesiog žaiskime, ir viskas. Apskritai mane labai stebina, kad dar ir dabar kai kurie vilniečiai turi ne kokią nuomonę apie Kauną, nors jame net nesilankė. Dažnas čia atvažiuoja ir nustemba. Man Kaune irgi patinka, bet, prisipažinsiu, buvo labai liūdna ir baisu, kai buvo atidarytas "Akropolis". Tuomet eidavau Laisvės alėja ar Senamiesčiu ir matydavau užkaltus langus, galvodavau – dabar jau viskas, Kaunui – mirtis. Tačiau dabar Kaunas tikrai atsigauna, ir vaikščiodamas tomis pačiomis gatvėmis džiaugiuosi, kad tai jaukus, kai kuriais aspektais netgi labai vakarietiškas miestas. Žinoma, antradienio vakarą čia ne visuomet rasi žmonių pilną barą, tačiau manau, kad po truputį trauka į šį miestą didės. O ir šiaip man šis miestas svarbus, esu sukaupęs daug gerų prisiminimų.

– Grįžkime prie muzikos – pavasarį tapote "Makchu Pikchu" vokalistu, grupės nariai – jau patyrę muzikantai, o ir grupė yra pelniusi klausytojų simpatijas Lietuvos populiariosios muzikos padangėje. Kaip susikirto jūsų ir "Makchu Pikchu" keliai?

– Pernai prieš žiemos šventes gavau užsakymą dainuoti privačiame vienos kompanijos vakarėlyje. Kartu buvo pasamdyta grupė, kurioje grojo ir "Makchu Pikchu" bosistas Gediminas Andriškevičius. Kadangi jie tuomet jau buvo išsiskyrę su prieš tai buvusiu vokalistu Imantu Slėniu, pasiūlė pabandyti man, nes buvo apie mane girdėję. Aš pamaniau – kodėl nepabandžius, juk nieko neprarasiu. Pabandėme, dabar esu su jais, kuriame toliau. Prie grupės kūrybos prisidedu ir dainų tekstais. Man visą laiką kirbėjo mintis, kad Lietuvoje trūksta lietuviškos muzikos, ypač prasmingais tekstais. Tarsi ir įprasta manyti, kad lietuviški tekstai – nuobodūs, tačiau tokia nuomonė man juokinga. Jeigu išverstume angliškus popmuzikos žodžius, tekstas būtų dar paprastesnis ir banalesnis.

– Tekstus rašote tik "Makchu Pikchu" dainoms?

– Apskritai juos rašyti pradėjau tik pastūmėtas grupės, iki tol to nedariau. Supratau, kad man to reikia, nes taip galiu išreikšti savo nuotaiką. Neseniai parašiau anglišką tekstą elektroninės šokių muzikos kūriniui "This time" – mane pakvietė DJ Sneekers, dainai pasiskolinęs ir mano vokalą. Beje, šis žanras man buvo visiškai naujas, o prieš tai tokios muzikos visai neklausiau. Įgijęs tokios patirties, ėmiau jos klausyti daugiau ir atradau, kad elektroninė šokių muzika yra labai įvairi ir ne tokia banali, kaip man atrodė anksčiau. Kai žmonės su aukštuoju muzikiniu išsilavinimu kuria elektroninę šokių muziką, ji yra aukštesnio lygio – su harmoniniais, ritminiais, aranžuotės sprendimais, ir tai yra rimta ir gražu. Beje, ši daina gana dažnai skamba lietuviškose radijo stotyse.

– O muziką komponuojate?

– Kuriu ir muziką. Tačiau jaučiu šiokį tokį teorinių žinių stygių. Kai mokiausi muzikos mokykloje, truputį vaikiškai ir lengvabūdiškai žiūrėjau į solfedžio ir harmonijos pamokas. Kaip ir daugelis, tuomet maniau, kad niekada to neprireiks, o dabar, kai sieju savo gyvenimą su muzika, supratau, kad to labai reikia, ir po truputį šias spragas bandau užpildyti. Išmokau gerai rašyti kompiuterinėmis natų rašymo programomis, kuriomis užrašius natas iš karto galima išgirsti, kaip tai skamba. Internete ieškau įvairios teorijos, bandau ją pritaikyti praktiškai. Kol kas mano muzikinė kūryba yra labiau naminis variantas, tačiau esu  užsibrėžęs tikslą kelias dienas per savaitę skirti kūrybai bei muzikos teorijai ir tai vykdau – sėdu prie kompiuterio ir užrašau, kas šauna į galvą. Vėliau prie to grįžtu, patobulinu. Labai džiaugiuosi išmaniaisias telefonais, nes kartais ateina kūrybinių minčių tiesiog einant gatve – tuomet galiu įsirašyti į diktofoną, o grįžęs namo viską užrašau kompiuteriu.

– Muzikinį kelią pradėjote nuo klasikinės muzikos – chore "Ąžuoliukas". Ar ateityje ketinate prie jos grįžti?

– Klasikinė muzika man visada patiko ir patinka. Kažkas yra labai teisingai pasakęs – pats galingiausias muzikos instrumentas šioje Žemėje yra simfoninis orkestras. Pritariu šiai minčiai – juk jame daug skirtingų instrumentų, kartu ir skirtingų obertonų, kurie susisieja į vientisą darinį. Klasikinės muzikos klausau nuo mažens – tėtis labai mėgdavo L. van Beethoveno simfonijas, jos artimos ir man, žinau jas visas. Vienu metu buvau labai pamėgęs A.Vivaldi, E.Griegą. Beje, mano muzikinė karjera ir buvo inicijuota mano tėčio. Jis nuvedė mane į "Ąžuoliuką". Pamenu, kaip Nacionaliniame operos ir baleto teatre dainavome vieną iš G.Mahlerio simfonijų – šis kompozitorius man paliko itin didelį įspūdį. Jo muzika labai stipri ir galinga, paveiki, kelia daug emocijų, kartais net šiurpuliai bėga kūnu. Tėtis norėjo, kad tapčiau klasikinės muzikos atlikėju. Norėjau groti skersine fleita – jis davė išilginę, norėjau groti saksofonu – tėtis davė klarnetą. Norėjau dirbti garso operatoriumi – jis liepė eiti mokytis chorvedybos. Ir nors vis bandžiau nuo klasikos pabėgti, ji lydėjo mane visur. O dabar, net ir klausydamas tų pačių kūrinių, nuolat atrandu naujų įdomių sąskambių.

– Šiuo metu, be dainavimo jau minėtuose projektuose, dar studijuojate populiariosios muzikos vokalą Vilniaus kolegijoje. Kokie jūsų ateities planai?

– Manau, kad muzikantui riba, kai tikrai žinai, ar likti su muzika, ar pasukti kitu keliu, yra 26 metai. Tuomet dažniausiai sukanka dešimt metų, kai pradėjai bandyti groti, dainuoti. Jau esi ir pakankamai subrendęs, kad galėtum pradėti kurti kažką savo. Tai nėra lengva, nes, būdamas muzikantas, visuomet esi susijęs su kitais žmonėmis. Pavyzdžiui, kad ir krizės metu gauni kur kas mažiau užsakymų. Nėra lengva tvarkytis ir su pinigais, nes mes niekada neturime mėnesinių pajamų – tik metines, kurias tenka dalyti iš dvylikos, taigi nėra finansinio stabilumo. Tad dar turiu ketverius metus susivokti, ar tikrai noriu likti su muzika, ar veikti kažką kita. O per šį laiką noriu į muziką panirti visiškai, ne paviršutiniškai, kai įkiši pirštą į vandenį ir, supratęs, kad jis šaltas, iš karto ištrauki. Kad suprastum, ar tai tikrai tavo kelias, turi įlįsti į jį iki galo ir pakovoti. Sprendimą tikriausiai priimsiu vadovaudamasis ne tik emocijomis, bet ir racionalesniais faktoriais. Kad ir vertindamas šiandienę situaciją – finansiniu atžvilgiu per pastaruosius kelerius metus mano gyvenime nelabai kas pasikeitė: važinėju vis dar tuo pačiu automobiliu, niekur nebuvau iškeliavęs, mano aplinka visiškai nepasikeitė. Jeigu, be viso to, dar jausiuosi ir nusiminęs, ir pavargęs, teks pagalvoti apie kitus dalykus, kad ir apie garso sferą, kurioje irgi turiu patirties – garso režisieriumi dirbu nuo septyniolikos metų. Teko dirbti ir tarptautinėje informacinės sklaidos įmonėje "Gb Times" garso operatoriumi. Tai buvo darbas biure tradicinėmis darbo valandomis, bet buvo visai įdomu. O dar viena sritis, kurioje norėčiau save išbandyti, – pedagogika. Neseniai išklausiau pedagoginės psichologijos kursus, norėčiau gauti pedagogikos diplomą LMTA arba LEU ir turėti galimybę dėstytojauti. To aš niekada nesipurčiau, man tai įdomu.