Dailininkė A. Žiupsnytė: dideles idėjas matau žiede, paukštyje, debesyje

O rašau dabar mažiau. Paprasčiausiai nebeturiu viskam sveikatos. Knygai parašyti reikia daug laiko ir susikaupimo. Anksčiau, jaunystėje, man atrodo, žinojau apie ką ir kaip kalbėti. O dabar aš tiesiog nebežinau, ką šiai visuomenei pasakyti. Ir dėl to paprasčiausiai neberašau – bent jau suaugusiesiems. Kita vertus, viduje visko susikaupę labai daug: žmogus apmąstai gyvenimą, pasaulį, istoriją, kur link mes einame. Ateina laikas, kai imi matyti, kokia bus ta ateitis, žmonija, kur link nuves technologijos, mokslas, politika. Visos nuorodos tam yra – nėra čia jokios aiškiaregystės, kiekvienas mąstantis žmogus tai mato.

– Ir kur link, jūsų akimis, juda žmonija?

– Nenorėčiau šito sakyti garsiai. Manau, kiekvienas žmogus turėtų susiprasti, kur jis eina, ir neturėtų leistis kažkieno kito vedamas.

– Kai kuriate knygą, kas jums svarbiau: piešinys ar tekstas?

– Tekstas, žinoma, labai svarbus. Mano knygose tekstas eina savo keliu, o iliustracija kuria kitą, savarankišką pasakojimą. Taip atsiranda kelios istorijos vienoje knygoje: viena – parašyta, kita – nupiešta, kuri laisvai interpretuoja tekstą ir jį išplečia, perkuria: tai ir susiliečiantys, bet ir savarankiški meno kūriniai. Taip iliustravau Jurijaus Gapaniuko poezijos knygą "Eсли любитъ", o dabar dirbu prie kitos jo knygos "Ласкутки". J.Gapaniukas – labai dvasingas žmogus, eiles rašantis rusiškai. Naujoji knyga bus labai stačiatikiška. Buvo labai smagu ją išpaišyti.

– Piešiate plunksna. Kodėl pasirinkote tokią seną techniką?

Manau, kiekvienas žmogus turėtų susiprasti, kur jis eina, ir neturėtų leistis kažkieno kito vedamas.

– Nežinau, galbūt ji pati mane pasirinko? Tiesiog piešti plunksna labai smagu. Mano grafika – ne visai tradicinė: čia yra ir piešinio, ir akvarelės. Man daro įspūdį japonų graviūros, kur svarbi ir spalva, ir kontūras.

Kad ir kokia technika dirbčiau, tas smulkus išpaišymas, meilė detalei išlieka. Tai išlieka ir rašant – juk per detalę labai daug galima pasakyti. Galbūt pats žmogus yra vienos didelės bendros kompozicijos detalė? Ir ta detalė – labai svarbi: pažiūrėkite, kas darosi, kai sudėtingiausi prietaisai sustoja, jei jos pritrūksta.

O dėl technikų – jos keitėsi. Esu įvairių technikų išmokusi. J.Naujalio meno mokykloje (iš kurios vėliau išaugo Kauno dailės gimnazija – red. past.) baigiau aliejinę tapybą – mano mokytojas buvo Algirdas Lukštas. Tuomet buvo peizažų, natiurmortų laikas. O paskui niekada daugiau jų netapiau. Dabar kartais žmogų nupaišau kaip natiurmortą. O nuo portretų visiškai nutolau. Tapau ant šilko, kuriu popieriaus karpinius, baigiau ikonų kursus, raižiau ant medžio, piešiau ant keramikos, skulptūroms eskizus kūriau. Darau ir kitus dalykus, kurie man ne mažiau įdomūs.

– Šiuo metu dar esate Kaune, bet greitai važiuosite į kaimą. Kodėl jums to reikia?

– Kaime, tiksliau, vienkiemyje, aš atsigaunu, grįžtu prie kūrybos ištakų, ten mano rekolekcijos... Išvažiuoju į vienkiemį pamiškėje, tarp Rumšiškių ir Žiežmarių. Neatsimenu tokių metų, kad gegužės viduryje dar būčiau mieste. Bet gal taip turėjo būti? Labai pasiilgau tenykštės gamtos: paukščių ir jų giesmių. Ten neįtikėtinai daug paukščių, lakštingalos per visą naktį gieda... Šalia – sodas, netoliese – miškas. Ten patiriu didžiulę ramybę, išeinu iš neramios dabarties konteksto ir labai dėl to džiaugiuosi. Paskui, kai grįžtu rudenį į Kauną, būna nustebimų: o, ir tas pasikeitę, ir tas... Kiekvieną dieną matytum – tų pasikeitimų net nepastebėtum. Per tiek laiko net žmonių veidai pasikeičia.

Ten gyvenu be interneto, be televizoriaus – ryšį su išoriniu pasauliu palaikau per telefoną, radiją. Per radiją gaudome orų prognozes: juk reikia žinoti, kada reikės uždengti cukinijas ir jurginukus, o kada – ne. Didelių daržų nėra, bet kelias lysves salotų, ridikėlių reikia turėti. Gyventi ant žemės ir nieko joje nesodinti būtų keista. Padeda bičiuliai, jiems dėkui už visas gėrybes, buvimą kartu, pokalbius ir diskusijas...

Nėra taip, kad vienkiemyje vien tiktai semčiausi idėjų kūrybai, o grįžus sėsčiau jas įgyvendinti. Prie piešinių, grafikos lakštų sėdu ir ten. Tuo labiau, kad ten turiu palėpę, kur galiu tapyti ant šilko. Ten didelės erdvės, nereikia saugotis: išpylei dažus – jokių problemų. Ten kiekvienas kambarys skirtas kažkam kitam: veranda – grafikai, kambaryje paišau piešinius plunksna ir akvarele. O čia, mieste, turiu dirbt truputį susispaudusi, bet žiemą man tas nedidelio buto urvelis yra visai gerai. Tačiau dabar mintyse aš – jau vienkiemyje.