D. Kajokas: kai reikia, Sukilėlių prospektas man virsta Su upe

– Oi, skaičiau pavienius eilėraščius, tik vėliau pastebėjau skyriaus "Ekleziasto vynuogynas" pavadinimą. Ar labai nusidėjau padrikai skaitydama? Vis dar suveikia stereotipas, kad kiekvienas eilėraštis visų pirma yra savarankiškas, ir poezijos knygą gali skaityti atsiversdamas bet kur, tai turi daug žavesio, dažnai perskaitai eilėraštį, būtent sau, kuris surezonuoja visa jėga, poezija tos galios turi apsčiai. Vis dėlto kiekviena knyga turi savo struktūrą, kurioje poezija atsiskleidžia dar kitaip, gal išsamiau? Kiek dėmesio skiri struktūrai, kiek ji svarbi knygai "Apie vandenis, medžius ir vėjus"? Kokia "Vandenų, medžių ir vėjų" struktūra, norint geriau visa tai pažinti, norint ne vien susirezonuoti?

– Padrikai skaitydami kur jau čia nusidėsime, tarsi nesame padarę didesnių nuodėmių...

Šiaip jau, aišku, kiekvienas eilėraštis yra savarankiškas, bet man knyga daugiau žavesio, informacijos ir jėgos teikia tuomet, kai pajuntu, jog tam tikra griežta seka sudėtų eilėraščių suma yra tarsi didesnė už padrikai skaitomų lygiai tų pačių eilėraščių sumą. Mandrokai užlenkiau, tad pasakysiu žmogiškiau: man struktūra labai svarbi, ji turi virsti dar vienu kūriniu, tvirta tekstų arka, bet sudėta ne iš žodžių, o iš eilėraščių. Tai ne tokia jau lengva užduotis. Jeigu to nenutinka, dažniausiai rankose laikome tekstų kratinį, bet ne ištikusią, buvimu išbūtą, gal net už patį autorių – tą susigūžusį, kasdienį – erdvesnę poezijos knygą.

– Taigi dabar su eilėraščiais tai jau tikrai atsisveikinta. (Juokauju, prisimenant "Kurčiam asiliukui".) Rašai kokį dvitomį romaną. O, be rašymo, ką veiki? Nors ir į šį klausimą atsakymas yra naujausioje tavo knygoje: "jei liaučiausi kaipmat/ ir su visam rašyt eiles/ ir pulčiau rūpintis tvorom/suklypusiom lesyklom/ langų plyšeliais ir padangių trupinėliais/ jei stengčiausi šią gilią žiemą/ išgyvent ir tiek-/ tai būtų nuostabus iš koto/verčiantis likimo virsmas!/ iki mirties tiesą sakant/ kito didesnio nuotykio/ir neplanuoju". Taigi, rašytum nerašydamas ir vis dėlto, kuo dabar maitini tą šaltinėlį?

– Su eilėraščiais gal ir atsisveikinta, nors niekada nesakyk niekada. Mat ir prieš šią knygą galvojau su jais jau atsisveikinęs.

Atvirai kalbant, turiu dar kelis sumanymus, kuriuos norėčiau įvykdyti. Nors gal derėtų sakyti kitaip – ne įvykdyti, o vykdyti. Tiesiog mėgautis pačiu procesu, neįsipareigojant pasiekti kokį nors rezultatą. Jau ne vienus metus procesas man kur kas svarbesnis, vertingesnis už rezultatą. Beje, turiu galvoje ne vien literatūrą.

Taigi, mėgautis pačiu procesu. Tai ir būtų tasai tavo minimas šaltinis. Žvirblis rankoj. O gal zylė. Arba nerašymas rašant. Rašymas nerašant. Kitaip tariant, dar vienas nuotykis, kai

drakono žingsneliais

minkštais nedrąsiais

žinai kad ateina

nežinai kas įeis

– Taip, būtent tą, paskutinį knygos "Apie vandenis, medžius ir vėjus" eilėraštį ir turėjau galvoje neva tavęs klausdama (todėl ir mėginau kaip nors pasukti, o greičiau – pagudrauti klausdama). Visi atsakymai toje knygoje, ne kitaip.