D. Kajokas: kai reikia, Sukilėlių prospektas man virsta Su upe

Kaunietis poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Donaldas Kajokas šįmet išleido 17-ąją savo knygą – eilėraščių rinkinį "Apie vandenis, medžius ir vėjus", ir nors D.Kajokas yra ir romanų, esė autorius, vis dėlto jis poetas. Iš Dievo malonės.

Kaunietis poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Donaldas Kajokas šįmet išleido 17-ąją savo knygą – eilėraščių rinkinį "Apie vandenis, medžius ir vėjus", ir nors D.Kajokas yra ir romanų, esė autorius, vis dėlto jis poetas. Iš Dievo malonės.

Naujausioje D.Kajoko knygoje atsiveria krikščioniškoji vaizdinija ir budistinė tuštuma, vos girdimas dialogas ir griaudinti tyla, peizažai akiratyje ir peizažai atmintyje, išminčiaus šypsena ir kvailio išvedžiojimai, lietuviška senovės Kinija ir senoviškai kiniška Lietuva.

– Prisipažinsiu – neturiu tau nė vieno klausimo, visi atsakymai – knygos "Apie vandenis, medžius ir vėjus" eilėraščiuose, nejau dabar klausiu, kodėl rašai apie vėjus (ne vėjus). Bet vis tiek pasakyk, kaip pasirašė ši knyga, apie kurią daugelis sako, kad ji – tobula?

– Po rinkinio "Kurčiam asiliukui" jau galvojau, kad su eilėraščiais atsisveikinta. Turėjau keletą kitų sumanymų, bet kaži kas tarsi paėmė už rankos ir truktelėjo atgalios – vėl poezijos pusėn. Priešintis buvo beviltiška. Supratau viena – apie man itin svarbius dalykus privalau rašyti lyg ir paprasčiau, atsiremdamas ne į greitai besikeičiančias technologines naujoves, civilizacijos grimasas, o į esminius žemės sandus. Tokie man pasirodė esantys vandenys, medžiai ir vėjai. Aišku, ir visa, kas šalia jų, virš jų, juose. Žvirbliai, debesys, vabzdžiai etc. Taip bemaž per ketverius metus ši knyga ir pasirašė.

O apie visokias tobulybes, ypač žmogiškąsias, galima kalbėti tik su šypsena lūpose. Kita vertus, anot Salvadoro Dali, nebijok tobulumo, vis tiek jo nepasieksi.

– Iš eilėraščių atrodytų, kad esi gamtos žmogus, vienišas, nušvitęs, tačiau gyveni paprastame daugiabutyje viename iš miesto miegamųjų mikrorajonų ir vandenis, medžius ir vėjus regi iš ketvirto aukšto balkono? Tau jau nebereikia jokių išorinių apčiuopiamybių?

– Kaip nereikia? Tų apčiuopiamybių ir knygoje, ir mano gyvenime apstu. Pastaraisiais metais jų net pagausėjo. Na ir kas, kad gyvenu ketvirtame aukšte, kad už rytinio lango šniokščia Sukilėlių prospektas. Kai reikia, jis man pavirsta Su upe, o išėjęs pasivaikščioti su Šunele gretimoje pievoje sutinku senų ir naujų bičiulių – liepaičių, kaštonų, šermukšnių, beržų... Tarkim, prieš dvejus metus susipažinau su labai gražia drebule, nustebau – lapkritį beveik visų medžių nukritę lapai yra rudi, o jos – sodriai violetiniai.

Tik stebėk ir stebėkis. Liesk, uosk, klausykis. O kai švysteli saulė, tai ir nušvitęs pasijuntu. Tada jau iš tiesų – kaip širdy, taip ir ant žemės.

– O žmonės? O drebulių tolimesnėse pievose ar kokių bambukų pažiūrėti nesinori? Dabar visi taip keliauja visur. Sako, kad tai gyvenime smagiausia.

– Kam smagiausia, tas tegu ir keliauja. Žmonių man užtenka ir čia – yra artimieji, yra šuo ir keletas tikrų bičiulių, ko daugiau? Juoba kad ir tolimiausių pievų drebulės bei džiunglių bambukai, kai atidžiau įsižiūriu, įsibūnu, būtinai praeina pro mano langą. Kita vertus, nesu absoliutus namisėda, sykiais išeinu į Kauno centrą, sykiais nusibeldžiu į kokį Lietuvos miestą ar sodybą, sykiais – į miestus už Lietuvos, kas be ko, būna visai smagu, tačiau nepasakyčiau, jog smagiausia gyvenime. Tiesiog kiekvienam savo.

– "Viskas yra rūkas", – kadais yra pasakęs Koheletas (Ekleziastas), tu, regis, sakai, jog viskas yra vanduo, medžiai ir vėjas. Tai – kaip ir tas pats rūkas, bet ne visai – žodžių skaičius skirtingas, o jis taip pat svarbus, ar ne? Kita vertus, kiekvienas tavo eilėraštis tarsi turi savąją išvadą (pamatymą, nuostabą), sąmoningai nesuvedamą į kokią nors bendrą, visuotiną arba net ją paneigiant, nors eilėraštis gimęs/atsiradęs tarsi iš bendrumo, to paties šaltinio patirties. O gal ne? Tavo eilėraščiai gimsta, atsiranda, nušvinta, išmąstomi, išmedituojami?

– Gal ir nesakau, kad viskas yra vandenys, medžiai ir vėjai, greičiau per tuos kertinius sandus mums dažniausiai ir suteikiama malonė patirti, nujausti esant tą mįslingąjį visa ko pagrindą, arba tiesiog Viską. Kai supratau, kad – vos ne per švelnią prievartą – jau rašau naują knygą, kaipmat atsirado ir siektinas eilėraščio modelis, ir kaži kokia pasąmoninė programa, kuri beveik nepriklausomai nuo mano valios turėjo būti įvykdyta. Tada ėmė vibruoti, sykiais ir atvibruoti tai, kas virto tekstais, tinkančiais knygai. Kai kurie ir netinkančiais.

Ir šiandien, kai knyga jau išleista, dėl kai kurių eilėraščių nesu tikras, vienas kitas tekstukas atrodo pernelyg protingas, mat kalba ganėtinai plikomis minčių konstrukcijomis, nors būtų geriau, kad tą patį, tik gelmiškiau, atsargiau, praneštų, tarkim, vaizdas, ritmika, pauzė ar kitos poetinės priemonės.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių