Žengė apgalvotą žingsnį

Vedamas Ramutės Štreimikytės, Kauno miesto mišrusis choras „Saluto“ šiandien vienija kone keturias dešimtis choristų – įvairaus amžiaus ir profesijų atstovų, chorinio meno mėgėjų ir entuziastų. Šeši jų kolektyve skaičiuoja penkioliktus metus, dar aštuoniolika chorą lanko dešimt metų.

„Likusieji choristai keičiasi. Vieni sukūrė šeimas ir į kolektyvą negrįžo, kiti emigravo iš šalies, tretiems laiko pristigo dėl mokslų. Vis dėlto branduolys liko. Esu laiminga, kad mano gyvenime yra visi šie žmonės. Jei atvirai, be jų jausčiau tuštumą“, – choro meno vadovė ir dirigentė R. Štreimikytė džiaugėsi 2007-ųjų sausį žengusi teisingą žingsnį.

Daugiau nei 20 metų moteris dirbo drauge su šviesaus atminimo choro dirigentu ir pedagogu Albinu Petrausku, įkūrusiu mišrų chorą „Leliumai“. Ten jai buvo patikėtos dirigentės ir chormeisterės pareigos. Įgijusi patirties ir supratusi, kad nenori būti antruoju žmogumi chore, R. Štreimikytė pasiryžo kurti į ir naują kolektyvą burti muzikalius žmones.

Keitė ne vieną vietą

Atsisveikinusi su A. Petrausku, R. Štreimikytė pradėjo patalpų, kur galėtų glaustis ir repetuoti su choristais, paiešką. Pradžia nebuvo lengva.

„Už ačiū niekas priimti nenorėjo, o iš kur jaunam kolektyvui gauti pinigų nuomai?“ – pirmoji, anot „Saluto“ meno vadovės ir dirigentės, pagalbos ranką ištiesė Juozo Gruodžio konservatorijos bendruomenė. Mokyklos ir bendrabučio patalpomis su choristais ji dalijosi iki pat pandemijos. Kai dėl įvairių ribojimų užsidarė konservatorijos durys, „Saluto“ kolektyvui atsivėrė Įvairių tautų kultūros centro langas. Ten choristai išbuvo maždaug vienus metus.

Jei be muzikos neįsivaizduoji gyvenimo ir ieškai smagios kompanijos atsipalaiduoti po darbų, kviečiame prisijungti prie choro „Saluto“.

„Deja, dėl epidemiologinės situacijos ir su jais teko atsisveikinti. Dirbome per nuotolį. Repeticijos nenutrūko“, – pasakojo R. Štreimikytė. Sušvelnėjus pandeminiams ribojimams, kolektyvą priėmė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Laisvės alėjos 39-ajame pastate choristai renkasi du kartus per savaitę. Čia laukiami visi norintys įsilieti į „Saluto“ šeimą.

„Mylintys muziką, gyvą bendravimą, mėgstantys dainuoti ir kurti muzikinę šventę. Jei turi polėkį dainuoti, be muzikos neįsivaizduoji gyvenimo ir ieškai smagios kompanijos atsipalaiduoti po kasdienių darbų, kviečiame prisijungti prie choro „Saluto“ ir išreikšti meilę dainai. Nepabijok ir ateik! Kviečiame ne tik dainuoti, bet ir koncertuoti!“ – ragino choro meno vadovė.

Išpildė visus tikslus

Prieš penkiolika metų stojusi prie „Saluto“ vairo, R. Štreimikytė turėjo aiškią viziją. Pirmiausia ji norėjo, kad kolektyvo lūpose skambėtų ne tik aštuonių taktų dainelės, todėl choristams kėlė ir iki šiol kelia bent minimalaus muzikinio raštingumo sąlygą.

„Svajojau apie temines programas, o ne padrikus, vienas su kitu niekaip nesusijusius kūrinius“, – R. Štreimikytė buvo laiminga, kad abu punktus jai pavyko įgyvendinti. Kolektyve – muzikalūs žmonės, o repertuare – daugybė teminių koncertų. Didžiąją dalį jų sudaro kalėdiniai pasirodymai.

„Kasmet keičiame maždaug pusę kalėdinės programos. Daugiau nespėjame, nes, be kalėdinių programų, yra ir kitų, o laiko turime ne tiek ir daug“, – kolektyvo vadovė prisiminė kelis įspūdingiausius „Saluto“ pasirodymus.

Lyderė: choro įkūrėja, dirigentė, siela – R. Štreimikytė / „Saluto“ nuotr.

Tarkim, chorinės muzikos koncertą „Dainos sparnais per šimtmečius“, pasirodymus minėjimuose, skirtuose Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui ar Kristijonui Donelaičiui. Vienas įdomesnių, anot R. Štreimikytės, kolektyvo penkmečio jubiliejus. Kartu su Kauno simfoniniu orkestru choristai tąkart atliko populiaraus britų kompozitoriaus Karlo Jenkinso kūrinį „Ginkluotas žmogus: Mišios už taiką“. Ne mažiau įsimintinas buvo ir „Saluto“ dešimties metų jubiliejus. Pasirinkę pasaulio šalių temą, per metus choristai išmoko ir žiūrovams pristatė aštuoniolika muzikinių kūrinių, skambėjusių skirtingomis kalbomis.

Ypatingas gimtadienis

„Artėjant penkioliktam choro gimtadieniui atsitiktinai išgirdau argentiniečių kompozitoriaus Martino Palmeri mišias „Misa a Buenos Aires (Misatango)“. Paklausiau, ką apie kūrinį galvoja choristai“, – pasak R. Štreimikytės, kolektyvas vienbalsiai nusprendė imtis šio darbo. Pirmasis pasirodymas su M. Palmeri kūriniu vyko Šiauliuose. Besibaigiant pavasariui, gegužės 21-ąją, pasiklausyti tradicinių mišių, įvilktų į tango ritmus, kviečiama ir Kauno publika.

Įkvėptas argentiniečių kompozitoriaus Astoro Piazzollos muzikos, M. Palmeri sujungė šiame kūrinyje būdingus tango stiliaus elementus ir choro išraiškingumą, siekdamas papildyti religinį tekstą naujomis tembrų spalvomis, kurias sukuria išskirtinis bandonijos skambesys. Šis instrumentas atspindi būdingus tango bruožus, suteikia skambesiui pilnatvės ir leidžia atskleisti liturginio teksto turinį per netradicinį melancholišką skambesį. Kūrinio tembrinį spektrą papildo styginiai, fortepijonas, sodrus mecosoprano vokalas ir spalvingas choro skambesys, perteikiantis didžiulę emocinių ir dramatiškų išraiškos galimybių įvairovę.

„Kūrinys malonus ne tik dainuoti, bet ir klausytis. Melodijos išraiškingos, lyrinės partijos – dramatiškos. Labai džiaugiamės, kad sutiko dainuoti solistė, mecosopranas Nora Petročenko“, –  R. Štreimikytė garantavo nepamirštamą vakarą Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Muzikinį įspūdį sustiprins vaizdai – Edmundo Kolevaičio nuotraukų albumo „Tango“ akimirkos. Surinktos iš Buenos Airių, Maljorkos, Gran Kanarijos, Kyjivo, Liepojos, Jūrmalos, Rygos, Varšuvos, Lisabonos, Vilniaus, Palangos ir Kauno, nuotraukos, anot tango emocijų kolekcininko, pasakos ne apie šių vietų puikumą.

„Aplankytos šalys čia nesvarbios. Nuotraukomis norėjau parodyti šio šokio paplitimą, nes tango – reiškinys“, – atradimų vakaro linkėjo E. Kolevaitis.

Kas? JUBILIEJUS TANGO RITMU. Koncertas, skirtas Kauno mišraus choro „SALUTO“ 15 metų sukakčiai paminėti.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? gegužės 21 d. 17 val.