A. Camus: egzistencialistas, mylėjęs teatro sceną

"Teatre man patinka, kai kūrinys ima materializuotis tarp prožektorių, kulisų, uždangų ir dekoracijų. Aš nežinau, kas pasakė, kad gerai ką nors inscenizuoti galima tik pajutus kulisų svorį savojoje rankoje. Tai yra svarbi meno taisyklė ir aš myliu šią profesiją, kuri mane verčia tuo pačiu metu galvoti apie veikėjų psichologiją ir žibinto arba snapučių vazono padėtį scenoje..." (A.Camus).

A.Camus – XX a. egzistencializmo filosofijos šalininkas, geriausiai žinomas ir vertinamas dėl savo parašytų romanų, esė, prozos ir filosofinių idėjų, kurios turėjo didžiulį poveikį Prancūzijos pokario kartai ir yra aktualios iki šių dienų. Tačiau nedažnas žino, kad rašytoją domino ne tik literatūra – A.Camus ir teatro menas buvo tarpusavyje neatsiejami.

A.Camus ne tik kūrė dramas, režisavo spektaklius, pats juose vaidino, bet net buvo vieno iš teatrų vadovas ir gyvenimo pabaigoje siekė įkurti savąjį teatrą. Viena garsiausių A.Camus dramų "Kaligula" neaplenkė ir Kauno teatro scenos: nors praėjo dešimtmečiai, šis režisieriaus Jono Vaitkaus pastatymas prisimenamas iki šiol.

Tik ar egzistencialisto kelias teatre buvo tiek pat sėkmingas kiek ir literatūroje? Ir kaip J.Vaitkui dar sovietmečiu sekėsi įkąsti sudėtingą A.Camus dramą?

Laimė ir vienuolynas

Egzistencialistui teatras buvo viena didžiausių gyvenimo aistrų, jis netgi svarstė visas savo kūrybines jėgas skirti būtent šiai meno šakai. Kodėl A.Camus šis menas buvo toks artimas, geriausiai viename interviu atsakė jis pats. "Kodėl aš užsiimu teatru? Hm, aš ir pats dažnai šito klausiu savęs. Ir vienintelis iki šiol galimas mano atsakymas sau jums atrodys beviltiškai banalus: tiesiog todėl, kad teatro scena yra viena iš pasaulio vietų, kur aš būnu laimingas", skaitome "Baltų lankų" išleistoje biografo Roger Grenier knygoje "Albert Camus: saulė ir ūksmė".

Paprasta ir aišku – teatras A.Camus teikė laimę. Kitame interviu jis dar labiau sutvirtino šią mintį teigdamas, kad teatras – tai bendrumas, kuriame jis jaučiasi atsidavęs. "Teatras yra mano vienuolynas", – sakė A.Camus, tarp teatro žmonių jis jautęsis geriau nei tarp intelektualų, kuriems, anot jo, būna sunku vieniems kitus pamilti ir atsidėti bendrai kūrybai. Tokiais išraiškingais epitetais "laimė ir vienuolynas" – rašytojas apipynė teatro meną, o tai leidžia suvokti, kiek daug ši meno šaka jam reiškė.

Ne tik įkvėptas, bet ir įkvėpęs

A.Camus ne tik rašė dramas, bet ir adaptavo jas scenai, pats jose vaidino bei režisavo spektaklius. Imtis režisūros jį įkvėpė teatro pasaulyje gerai žinomas teatro teoretikas Antoninas Artaudas ir jo "Žiaurumo teatras". Kaip ir A.Artaudui, A.Camus teatro siekis buvo per žiaurumą ir absurdą atgaivinti tautos dvasią, iškeliant beprasmybės klausimą įgalinti prasmės ieškojimus.

Žiaurumas čia neturėtų būti suvokiamas tiesiogiai, nes abu kūrėjai teatre pasitelkė žiaurius herojus idėjine prasme. A.Camus žiaurumu siekė šokiruoti žmogų, tam, kad jis "atsibustų" iš banalios, mechaniškos, tenkinančios savo egzistencijos.

A.Artaudas teatre naudojo įtraukiančio teatro (Immersive theater) metodus, tai perėmė ir A.Camus, jiems abiem buvo svarbu, kad žiūrovas jaustų tiesioginį sąlytį su aktoriumi ir būtų ne stebėtojas, o teatrinio veiksmo dalyvis.

Kaip pastebi rašytojas Albertas Sonnenfeldas, režisūriniuose darbuose abu menininkai pasitelkė totalaus teatro idėją: spektaklyje iš žiūrovo buvo reikalaujama visiško panirimo į bendrą realybę, dramos, baleto, mimikos ir muzikos sintezė turėjo apsupti žiūrovus scenoje, o aktoriai turėjo vaidinti tarp žiūrovų.

A.Camus teatrinę viziją formavo A.Artaudas ir jo "Žiaurumo teatro" idėjos, o ar patį A.Camus galima laikyti įkvėpusiu kokį nors teatrinį reiškinį? Tikrai taip, jo filosofinės idėjos padėjo pamatą atsirasti absurdo teatrui, kuris turėjo didelę įtaką XX a. dramaturgijai.

Absurdo teatras, kaip ir egzistencializmo filosofija, – tai reakcija į Antrojo pasaulinio karo padarinius, kuris išreiškia neviltį dėl žmogaus egzistencijos beprasmybės šiame pasaulyje. A.Camus filosofinis esė "Sizifo mitas" yra absurdo teatro pranašas. Šiame filosofiniame esė autorius išreiškia, kad gyvenimas iš prigimties yra beprasmis. Šį teiginį galima pagrįsti literatūrologo Marijaus Šidlausko žodžiais: "Egzistencines absurdo įžvalgas apibendrino ir patrauklų literatūrinį pavidalą joms suteikė A.Camus savo filosofinėje esė "Sizifo mitas" (1942), kurioje žmogaus situaciją įvardijo kaip beprasmišką ir absurdišką; žmogaus gyvenimas neturįs racionalaus paaiškinimo ir tikslo, žmogus ateina iš Niekio ir į Niekį sugrįžta."

Meilės scena – bet atsako?

A.Camus užsidegimas ir meilė teatro menui buvo begaliniai, tačiau, ar tai nebuvo vienpusiai jausmai? Deja, galima teigti, kad šiuos jausmus nugesino kritikai ir žiūrovai. Kodėl, regis, tokį visokeriopai talentingą žmogų teatras atstūmė?

Kritikai teigė, kad A.Camus puikiai valdo žodį rašydamas romanus ar eseistiką, tačiau dramaturgijoje atsiranda spraga: dramas jis rašo romanų stiliumi. Galima pastebėti, kad rašytojas romanuose meistriškai kūrė charakterius, tačiau dramaturgijoje jie buvo pernelyg statiški, monotoniški, ir – kas prieštarauja pačiai dramos sampratai – nepakankamai dramatiški.

A.Camus dramaturgija daugiausia kritikuota dėl romanams skirtos technikos, kuri nėra tinkama teatro scenai: negebėjimo kurti dialogų, neveiksnumo scenoje, tuščios tylos ir pernelyg didaktinių monologų. Štai A.Sonnenfeldas abejojo egzistencialisto dramaturginiais gebėjimais: "Camus, kaip dramaturgas, galiausiai patyrė nesėkmę, nes jis bandė įsprausti į dramos formą temas ir situacijas, kurios puikiai tiko jo prozos naratyvams, tačiau buvo svetimos scenai. Camus, kaip ir daugeliui prieš jį kūrusių prancūzų romanistų, teatras atrodė nepaprastai patraukli, tačiau kartu priešiška terpė."

Rašytojo negebėjimui atsisakyti romanų technikos paantrina ir jo kūrybos tyrinėtoja Christine Margerisson, teigdama, kad A.Camus fikcinių kūrinių stiprybės tapo silpnybėmis teatro scenoje, o būdingi pasakojimai pirmuoju asmeniu scenoje tapo ilgais teatriniais monologais, kurie sukėlė didaktikos ar veiksmo stokos perviršių.

6 Sonnenfeld, Albert. Albert Camus as Dramatist: The Sources of His Failure. In: The Tulane Drama Review, Vol. 5, No. 4. 1961 m. P. 106-107. 7 Margerrison, Christine. Camus and the theatre. Cambridge University Press. 2007 m. P. 68. 8 Šabasevičienė, Daiva. Juozo Budraičio teatrinis likimas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2019 m. P. 112. 9 Egmondas Jansonas. "Spektaklį reikėtų suvokti" Komjaunimo tiesa, 1986.

Imtis šios kontroversiškos pjesės, kalbančios apie absoliučios valdžios troškimą ir šio siekio absurdiškumą, buvo drąsu.

"Kaligula" Kaune

Nors A.Camus teatrinis kelias ir vertinamas dvejopai, tačiau nėra abejonių, kad jo dramaturgija padarė didelę įtaką ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio teatrams bei dramaturgijai. Neaplenkė ji ir Lietuvos teatro scenos.

Režisierius Jonas Vaitkus spektaklį pagal dramą "Kaligula" pastatė 1983 m. tuomečiame Kauno valstybiniame dramos teatre. Atsižvelgiant į sovietinio režimo laikmetį, kuriame egzistavo menų cenzūra, imtis šios kontroversiškos pjesės, kalbančios apie absoliučios valdžios troškimą ir šio siekio absurdiškumą, buvo drąsu. "Kaligula" iškelia valdžios siekio problematiką, kai paprastas žmogus niekinamas ir jo interesų visiškai nepaisoma, tad galima teigti, kad J.Vaitkus atsidūrė savotiškoje menine kalba išreikštoje opozicijoje prieš tuometę valdžią.

Kaligula J.Vaitkaus režisuotame spektaklyje – vienas svarbiausių aktoriaus V.Masalskio vaidmenų. / Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo nuotr.

Tam laikmečiui spektaklis buvo itin modernus, buvo pasitelkiama kinematografija, vaizdo projekcijos, dekoracijų naudota nedaug, svarbiausias scenoje buvo aktorius ir jo tariamas tekstas.

Teatrologė Daiva Šabasevičienė netgi pastebi, kad spektaklis galėjo savo laikmečiui pasirodyti pernelyg modernus, netgi iki galo nesuprantamas. Ji pastebi, kad J.Vaitkaus spektakliai dažnai užbėga laikui už akių.

Iš pradžių J.Vaitkus vaidinti Kaligulą pasirinko brandesnį aktorių Regimantą Adomaitį, tačiau galiausiai jį pakeitė jaunesnis, impulsyvesnis Valentinas Masalskis. Su V.Masalskio atėjimu spektaklis iš esmės pasikeitė. "R.Adomaitis vaidino Kaligulos eksperimentą, V.Masalskis – Kaligulos likimą, R.Adomaitis žaidė šachmatais, V.Masalskis žaidžia ugnimi", 1986-aisiais rašė teatrologas Egmondas Jansonas ("Spektaklį reikėtų suvokti", "Komjaunimo tiesa").

Šis V.Masalskio Kaligula iki šių dienų įvardijamas, kaip vienas iškiliausių ir svarbiausių aktoriaus vaidmenų. Teatrologė Irena Veisaitė prisipažino buvusi sukrėsta tokio įtikinamo vaidmens, kurį pasak jos V.Masalskis ne tiek suvaidina, kiek išgyvena: "Turiu pripažinti, kad V.Masalskio Kaligula mane sukrėtė. Jis ne vaidina, o gyvena kraštutinėj įtampoj, balansuodamas ant gyvybės ir mirties, logikos ir beprotybės ribos. Į jį sueina visos spektaklio gijos. Kai pirmą kartą pamačiau scenoje Kaligulą – Masalskį, man pasirodė, kad tai Hamletas soste", – "Kultūros baruose" rašė Irena Veisaitė.

Režisierius, pasitelkdamas A.Camus tekstą scenoje, kūrė makabrišką, mistišką reginį, kuris pasižymėjo itin raiškia vizualizacija, plastika ir formos svarba.

Statydamas "Kaligulą" J.Vaitkus didžiausią dėmesį skyrė intelekto žaismei, jam buvo ir yra svarbu skatinti mąstyti ir intelektualiai pažvelgti į teatrą ne tik aktorius, bet ir žiūrovą, o žiūrovų sales spektaklis surinkdavo pilnas, tai įrodo, kad žmonės tokio rezistencinio teatro buvo pasiilgę ir iki šiol "Kaligula" išliko žiūrovų atmintyje.

Kaip ir atmintyje išliko ir išliks A.Camus: ne tik kaip mylėjęs literatūrą, bet ir kaip itin vertinęs teatrą. Savo paskutinėmis gyvenimo dienomis jis ir toliau save pirmiausia vertino kaip teatro žmogų ir nors vienbalsiai pripažintas kaip rašytojas ir filosofas, apie teatrą A.Camus kalbėjo: "Tai aukščiausias iš literatūros žanrų ar bent jau universaliausias."


Iš biografijos

Albert'as Camus gimė 1913 m. lapkričio 7 d. Mondovyje, Šiaurės Alžyre. Į kultūros istoriją jis įėjo dėl savo kaip rašytojo pasiekimų bei filosofinių savo idėjų. A.Camus plunksnai priklauso visame pasaulyje žinomi kūriniai "Svetimas", "Maras", "Laiminga mirtis", filosofinis esė "Sizifo mitas", dramos "Teisieji", "Nesusipratimas", "Apgulties padėtis" ir pati garsiausia, pasaulyje plačiai statoma pjesė "Kaligula".

1957 m., būdamas 44-erių, už savo kūrybą egzistencialistas pelnė Nobelio premiją – ji skirta "už kūrybą, išryškinančią problemas, kylančias nūdienos žmonių sąmonėje". Kito jam siūlomo apdovanojimo – Garbės legiono ordino – rašytojas atsisakė.

1960 m. sausio 4 d. sulaukęs vos 47-erių A.Camus žuvo per autokatastrofą. Paradoksalu, bet dar būdamas gyvas jis sakydavo, kad nėra nieko absurdiškesnio, kaip žūti per eismo nelaimę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Šerlock indai

Šerlock indai portretas
Nebuvo Holywoodo žmones ejo i teatra

Šliogeris

Šliogeris portretas
Priklijavo egzistencialisto etiketę ir toliau ją naudoja. Jis joks ne egzistencialistas, baikit tą nesąmonę skleisti.

Kaligula

Kaligula portretas
Graži retorika, nieko bendro neturinti su realybe. Metafora ir tiek. Aš tokių dešimtis galiu pažerti - ir kas toliau ?
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių