„Birutės“ fenomenas: opera, jaudinanti ir XXI a.

Idėjos pradininkė – muziejininkė Deimantė Kondrotaitė. Jos graži svajonė ta proga pristatyti operos "Birutė" koncertinį atlikimą, palaikoma muziejaus direktorės Ritos Garbaravičienės ir veiklių bendradarbių bei visų projekto dalyvių, realizavosi neeiliniu rezultatu.

Su jaunatvišku polėkiu

Ko gero, pirmą kartą tokiam atsakingam sumanymui buvo pasitelktos itin jaunatviškos pajėgos – Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos (VDU MA) Dainavimo katedros studentai, globojami katedros vedėjo prof. Tomo Ladygos ir gausus Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos gimnazistų būrys – mišrus choras su jame dainuojančiais solistais – ruošiamais vokalo mokytojo eksperto Giedriaus Prunskaus ir pastatymo meno vadovės bei dirigentės – konservatorijos mokytojos ekspertės Vilmos Masienės.

Operos "ypatas", anot pirmąjį pastatymą menančios programėlės, kūrė VDU MA studentai: Marija Arutiunova, Mykolas Stanevičius, Rapolas Baranauskas, Jurgis Kemežys, Martynas Žukauskas ir Kauno J.Gruodžio konservatorijos gimnazistai: Gerda Kuznecovaitė, Aistė Benkauskaitė, Viltė Baltrūnaitė, Dominykas Papovas, Vygantas Bemovas, Andrius Bakanas, Vytis Kišūnas, Žilvinas Kovas, Mantas Ivanauskas ir kiti, kartu su choru atlikę žmonių minios – vaidilučių ir pjovėjų – vaidmenis.

Ir šiandien manau, kad tai yra geriausias muzikinis M.Petrausko kūrinys.

Tad scenos dalyviai pajėgumu buvo gana artimi pirmosios operos pastatymo sudėčiai, kuri nežibėjo profesionalais, nes buvo skirta mėgėjams dainininkams ir mėgėjų chorui, tačiau entuziazmu galėjo pralenkti bet ką. Malonu buvo stebėti, su kokiu užsidegimu iš jaunimo lūpų liejosi šiaip jau gana statiški kai kurių veikėjų monologai, dialogai, replikos, lyg bandydami išsiveržti iš erdvės ir meninių apribojimų, kartu primindami senosios vaidybos stilių, kuriam nesvetimas deklamacijos patosas.

Istoriniai motyvai

Neaišku, ar pirmojo pastatymo metu buvo koks nors instrumentinis pritarimas, nors kompozitorius yra instrumentavęs operą ir, remiantis pirmosios Birutės atlikėjos Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės prisiminimais, pastatymui organizavęs kuklų orkestrą. Apie operos instrumentinį spalvingumą pasisakė ir pirmosios operos dalyvis kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša.

Istorijos verpetuose dingus partitūrai, muzikos instrumentinis fonas paprastai atkuriamas pagal 1928 m. Amerikoje išleistą operos klavyrą. Pagal jį kompozitorius Teisutis Makačinas orkestravo operą jos šimtmečio paminėjimui. Šį kartą tuo pačiu klavyru pasinaudota kuriant aranžuotę styginių kvartetui. Jos autorė – muziejininkė ir muzikologė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė kuklų instrumentinį variantą rinkosi atsižvelgdama į šio pastatymo ribotas vietos sąlygas.

Aranžuotė pavyko, atskleisdama gana spalvingą ir nenuobodžią muzikos faktūrą, kurią įgyvendino styginių kvartetas "Collegium": Rasuolė Čiuladienė (I smuikas), Dalia Aleksandravičienė (II smuikas), Žaneta Janonienė (altas), Asta Krištaponienė (violončelė), savo interpretacija sąmoningai (ar nesąmoningai) kūręs vokalinės išraiškos mėgėjiškam atspalviui nekontrastuojantį foną.

Klausytojas turėjo pasijusti tarsi nusikėlęs šimtmečiu į praeitį ir atsidūręs Petrauskų namuose organizuotame koncertiniame operos pastatyme. Tokie koncertai buvo neretai rengiami didesniuose kultūros veikėjų butuose. Iš tikrųjų kompozitoriaus butas – tame pačiame pirmame aukšte, vos už muziejaus koncertų salės sienos.