Jis driekėsi per Lietuvą (1924–1944), Vokietiją (1944–1948), Kanadą (1948–1965), JAV (1965–1999) ir vėl grąžino į Lietuvą (1999–2007). 1944-aisiais istorinių pervartų išstumta iš Tėvynės ji puoselėjo lietuvišką kūrybos žodį, skleidė lietuvišką kultūrą svetimos apsuptyje. Birutė Pūkelevičiūtė apdovanota gausiomis charizmomis: vaidino, režisavo, kūrė scenarijus, suko filmus, rašė knygas. Viename interviu menininkė prasitarė: „Mėgau įvairovę: esu parašiusi keturis romanus, tris vaidinimus; taipgi pluoštą apsakymų, poezijos ir pasakų vaikams. Gimiau Kaune; po karo iš Vokietijos atvykau į Kanadą ir ilgokai gyvenau Monrealyje. Vėliau persikėliau į JAV ir dar daugiau metų praleidau Čikagoje. [...] Širdy – likau kaunietė“ („Knygnešys“, 1990 m. lapkričio 25 d., Florida, Deitonas).
Likimas B. Pūkelevičiūtei atseikėjo daugybę išbandymų: atsidūrusi visiškai viena svetimoje aplinkoje (be tėvų, giminių, artimųjų draugų) kliovėsi tik savimi, savo jėgomis.
Nepriklausomoje Lietuvoje buvo padėtas gyvenimo pagrindas: įskiepyta meilė gimtajai kalbai, Tėvynei ir artimui. Reikšmingą vaidmenį jos gyvenime suvaidino Šv. Kazimiero „Saulės“ gimnazija, Stasio Santvaro vadovaujama Teatro studija, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai. Čia subrandintos ir įdiegtos vertybės vedė per gyvenimą ir leido atkakliai siekti tikslų.
Kiekvieno sumanymo B. Pūkelevičiūtė imdavosi su neapsakoma aistra, begaliniu entuziazmu ir pasišventimu, netausodama nei fizinių jėgų, nei savo kuklių materialinių išteklių, su užsispyrimu įgyvendindavo tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė neįmanoma. Dalydama save teatrui, literatūrai, kinui, ji svajojo pakeisti pasaulį – padaryti jį gražesnį, geresnį ir tobulesnį.
Menininkė pasižymėjo įvairiuose kultūros baruose: iš daugybės jos teatrinių veiklų galime išskirti scenai pritaikytus ir surežisuotus spektaklius pagal Kazio Borutos knygą „Baltaragio malūnas“ ir Balio Sruogos „Milžino paunksmė“. Juose pati atliko pagrindinius Jurgos ir Sonkos vaidmenis.
Išskirtiniu darbu tapo B. Pūkelevičiūtės parašyta pasaka „Aukso žąsis“: pagal ją pastatytas spektaklis, o vėliau menininkė drauge su bičiuliais nufilmavo pirmą lietuvių meninį vaidybinį filmas. Čikagoje, siekdama įamžinti iškilius lietuvių išeivių veikėjus, kartu su bendraminčiais ketino sukurti dokumentinių filmų ciklą „Dvylika“ (parengti šeši filmai); kartu su fotografu, kunigu Algimantu Keziu parengė penkiolikos minučių filmą anglų kalba apie tai, kaip Lietuvoje švenčiamos Kalėdas. Kartu su aktorių kolektyvu Kanadoje ji įrašė dviejų spektaklių plokšteles „Baltaragio malūnas“ ir „Milžino paunksmė“.
B. Pūkelevičiūtė sukūrė ir išleido šešias nuotaikingas knygeles vaikams, įrašė dvi pasakų plokšteles: „Žirginėliai“ ir „Antrieji Žirginėliai“. Didelė dalis vadinamųjų dipukų (perkeltieji asmenys, Antrojo pasaulinio karo metais ar jam pasibaigus bėgę nuo sovietų okupacijos) vaikų puikiai kalba lietuviškai todėl, kad mokėsi taisyklingos lietuvių kalbos ir užaugo su B. Pūkelevičiūtės parašytomis, jiems skirtomis knygelėmis ir pasakų plokštelėmis.
Menininkės kūrybos kraityje – ir keturi romanai: „Aštuoni lapai“, „Devintas lapas“, „Naujųjų metų istorija“, „Rugsėjo šeštadienis“; novelių knyga „Marco Polo Lietuvoje“; trys pjesės. B. Pūkelevičiūtė išleido dvi išskirtines poezijos knygas – „Metūgės“ ir „Atradimo ruduo“, o kur dar išversti libretai. Minėtinas iš lotynų į lietuvių kalbą išverstas Carlo Orffo modernus kūrinys „Carmina Burana“.
B. Pūkelevičiūtę per gyvenimą vedė meilė, viltis ir tikėjimas. „Juo gūdesnė realybė, juo šviesesnė svajonė. Nors pasakų šalies nėra ir nebus, tačiau gera bent valandėlei įsivaizduoti, kad kažkur viešpatauja grožis, darna, teisėtumas, kad slibinai įveikiami, kad ašaros nušluostomos, kad skriaudos su kaupu atlyginamos. Pasaka yra tokia skaidri, šviesi, teisingai išmintinga, tokia ‚neregėta-negirdėta, jog ji per šimtmečius nemiršta. Lygiai kaip nemiršta žmogaus širdies ilgesys – nesibaigiančio, nesudrumsto džiaugsmo troškimas. Gal mes visi kažkur, širdies gilumoje spinduliuojančios vaikystės per visą amžių neįstengėm galutinai numarinti? Todėl fantastiška karalystė, kur noksta aukso obuoliai, kur čiulba devynbalsės paukštės ir žėri kristalinės pilys – nuolatos mus šaukia ir viliuoja.“ („Pasakų sparnai“. „Tėviškės žiburiai“, 1962 03 08)
B. Pūkelevičiūtės kūryba versta į latvių, ispanų, prancūzų ir anglų kalbas. Rašytojas Algirdas Landsbergis, rengdamas lietuvių poezijos antologiją anglų kalba „The Green Oak“ („Žaliasis ąžuolas“), įtraukė vieną jos eilėraštį iš debiutinės knygos „Metūgės“. Vėliau ses. Marry Imaculata šį eilėraštį įtraukė į pasaulinę antologiją „The Cry of Rachel“ (1996) greta Arturo Rimbaud, Roberto Frosto, Williamo Butlerio Yeatso kūrinių.
Reikia pripažinti, kad tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje literatūros kritikai saikingai vertino B. Pūkelevičiūtės kūrybą. Tik įžvalgios literatūros kritikės Birutės Ciplijauskaitės dėka buvo prabilta apie rašytojos išskirtinumą, unikalumą, įvedant jos kūrybą į pasaulinį kontekstą. 1990 m. ši mokslininkė svariais, taikliais teiginiais prakalbo apie kūrėjos B. Pūkelevičiūtės, pralenkusios savo laiką, fenomeną.
B. Pūkelevičiūtės kūryba, jos laisvas žodis suvaidino ypatingą vaidmenį griaunant okupacinės imperijos pamatus: kaip ir daugelio kitų išeivių rašytojų, jos knygos slapta patekdavo į sovietinę Lietuvą, buvo perrašinėjamos, skaitomos naktimis, ėjo iš rankų į rankas. Viešai apie jos kūrybą Lietuvoje prabilta 1989 m. Atvykęs į Lietuvą Los Andželo dramos sambūris daugelyje miestų suvaidino jos pjesę „Žmonės ir beržai“. 1990 m. rašytojos Ramutės Skučaitės rūpesčiu stulbinamu tiražu (100 tūkst. egz.) buvo išleista knygelė vaikams „Kalėdų pasaka“. Ji išpirkta akimirksniu. Savaitraščio „Dienovidis“ redaktorės Aldonos Žemaitytės dėka Lietuvoje išleista knyga „Devintas lapas“ (1992). Valentinas Sventickas pasirūpino, kad Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2003 m. išleistų jos dilogiją „Aštuoni lapai. Devintas lapas“.
Nacionalinis Kauno dramos teatras pastatė B. Pūkelevičiūtės nuotaikingą eiliuotą pasaką „Aukso žąsis“, o režisierė Danutė Juronytė – spektaklį „Dar kartą atsigręšiu...“, parašytą pagal B. Pūkelevičiūtės autobiografinį romaną „Aštuoni lapai“. Pagrindinį vaidmenį jame atliko aktorė Antanina Marcinkevičiūtė.
Prezidentas Valdas Adamkus už nuopelnus Lietuvai B. Pūkelevičiūtę apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, B. Pūkelevičiūtė sugrįžo į Kauną, į tėvų namus Kalniečių gatvėje, tačiau pritrūko jėgų tvarkyti 100-metį būstą, todėl jį pardavusi nusipirko butą Vilniuje ir nuo 1999-ųjų iki mirties 2007 m. gyveno jame. Palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinių menininkų kalnelyje.
Šių eilučių autorei buvo patikėta itin vertinga archyvinė medžiaga. Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kur saugomi beveik visų išeivių rašytojų rinkiniai, buvo rengiami jos kūrybos vakarai, parodos. Glaudūs bendrystės ryšiai išliko su menininkės krikšto sūnumi ir pusbroliu, Vilniaus arkivyskupu Gintaru Grušu, kuris paveldėjo jos kultūrinį palikimą ir autorės teises.
B. Pūkelevičiūtės kūryba netelpa į vieno žanro rėmus, o jos asmenybė netelpa į vieno kritiko, vieno recenzento ar vieno skaitytojo nuomonę.
Vis dėlto tenka pripažinti, kad šiuo metu Lietuvoje B. Pūkelevičiūtė vis dar yra per mažai žinoma, o jos knygos bibliotekose retai ištraukiamos iš lentynų. Beveik tylomis praėjęs rašytojos 100-metis ir paskatino imtis platesnės apimties studijos, kuri nepretenduoja į mokslinę akademinę monogafiją. Siekdami įamžinti menininkės atminimą kartu su G. Grušu parengėme monografinio archyvinio pobūdžio knygą „Birutė Pūkelevičiūtė: širdy – likau kaunietė“.
Knygoje siekiama išaiškinti ir nušviesti iki šiol mažai žinomą B. Pūkelevičiūtės biografiją, akcentuoti jos estetines nuostatas, išryškinti vertybinius kriterijus, atspindėti autentišką gyvenimą, pasaulėžiūros ypatumus, poetės santykį su aplinka, kurioje gyveno ir kūrė. Rekonstruojant vieną ar kitą menininkės gyvenimo tarpsnį remtasi itin vertinga ir gausia egodokumentika: epistoliniu palikimu, dienoraščiais, užrašų knygelėmis, atsiminimais.
B. Pūkelevičiūtės mintys apie kūrybą, meną, įvairius gyvenimo reiškinius, neabejojame, padės įvertinti menininkės asmenybę ir ją išpopuliarinti. Knygoje prabyla dvasinių bičiulių, artimų draugų, globėjų balsai: laiškuose, literatūros kritikų vertinimuose transliuojama nuomonių įvairovė. B. Pūkelevičiūtės kūryba netelpa į vieno žanro rėmus, o jos asmenybė netelpa į vieno kritiko, vieno recenzento ar vieno skaitytojo nuomonę. Vienu žvilgsniu B. Pūkelevičiūtės neaprėpsi. Tokio pobūdžio knyga rengiama pirmą kartą, ji galėtų būti aktuali akademinei visuomenei, įvairių mokslo sričių studentams, moksleiviams ir visiems, besidomintiems Lietuvos kultūra.
Viliamės, kad archyvinė monografinė knyga paskatins literatūros mylėtojus atsigręžti į šią laiką pralenkusią charizmatišką asmenybę ir atrasti jos užburiančią žodžių magiją. B. Pūkelevičiūtės gyvenimas ir kūryba turi būti pavyzdžiu mums visiems, kaip reikia branginti ir mylėti savo Tėvynę, lietuvių kalbą, kūrybos žodį, savo artimą.
Knygos leidyba rūpinosi Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė, rašytoja Birutė Jonuškaitė. Knygos mecenatai: iš dalies finansavo Kanados lietuvių fondas, Lietuvių fondas JAV, Nijolė Vitkauskaitė-Lembertas, Liuda ir Petras Avižoniai, G. Grušas. Visiems, suteikusiems materialinę pagalbą, tariami begaliniai padėkos žodžiai. Už moralinę paramą, profesinius patarimus, taiklius pastebėjimus, įžvalgas tariu nuoširdžiausius padėkos žodžius prof. Viktorijai Skrupskelytei. Leidžiant knygą turėjau nuostabių pagalbininkų: dizainerę, maketuotoją Laurą Inę, kuri meniškai sudėliojo mano pateiktą archyvinę medžiagą, redaktorę Audronę Škiudaitę. Esu dėkinga spaustuvės „Morkūnas ir Ko“ direktoriui Tautvydui Majauskui ir jo kolektyvui, išleidusiems knygas į pasaulį.
Kas? Knygos „Birutė Pūkelevičiūtė: širdy – likau kaunietė“ sutiktuvės.
Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Kada? Birželio 21 d. 15 val.
Naujausi komentarai